„Suvokti savo pamatus svarbu ir asmens, ir valstybės orumui. Pasižiūrėkime, kaip įnirtingai tas pats priešas dabar bando nutrinti Ukrainos istoriją, atmintį, paveldą. Jei šios temos nebūtų svarbios, į jas agresorius nesikėsintų“, – sako žurnalistė, gidė, knygos „Namai ir likimai“ autorė Viktorija Vitkauskaitė.
Ką tik pasirodžiusi knyga „Namai ir likimai“ kviečia leistis į kelionę po dešimtį tarpukario Kauno namų. Pravėrus jų duris, susipažinus su ten gyvenančiais žmonėmis, knygoje skleidžiasi įvairiapusis, toli gražu neidealizuotas jaunos Lietuvos gyvenimas: visuomenės lūkesčiai ir planai, kuriuos kartais lydi nesėkmės ir nusivylimai, kad ne viskas einasi taip greitai, kaip norėtųsi.
Deja, tai, kas kuriama taip aistringai ir viltingai, sulaukia žiauraus likimo Lietuvai praradus laisvę. Nepasigailima nieko, kas bent kiek primena modernią ir laisvą valstybę: griūva daugybės šeimų gyvenimai, liūdnas ir taip kruopščiai kurtų jų namų likimas. Ši knyga ypač skaudžiai parodo, ką, pasak profesorės Danutės Gailienės, jie mums padarė. „Namai ir likimai“ – tai ne tik tarpukario Kauno istorija. Tai mūsų visų istorija. Mūsų namai. Ir mūsų likimai.
„Galbūt ateityje, kai sulauks restauratorių rankų, Petro Klimo vilos „Eglutė“ sienos atskleis dar daugiau istorijų ir paslapčių. Kaip Leonardo da Vinci „Mona Liza“, kurios reprodukcija daugybę metų kabėjo Klimų namuose. Vėliau paveikslą savo namuose pasikabino P. Klimo brolio anūkas Remigijus Gulbinas. Tik prieš kelerius metus su žmona nusprendę atnaujinti jo rėmus ir išėmę reprodukciją apstulbo: po „Monos Lizos“ šypsena visus tuos metus slėpėsi kitas išspausdintas kūrinys – „Tautiška giesmė“.“
Tai fragmentas iš užsienio reikalų ministrui, diplomatui Petrui Klimui skirtos istorijos. Lapkričio 18 d., antradienį, 18 val. visi kviečiami į knygos „Namai ir likimai“ pristatymą V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje Kaune. O dabar apie knygos idėją pasakoja autorė V. Vitkauskaitė.
Kauno tarpukario, o kartu ir visos Lietuvos istoriją pasakoji per dešimties namų istoriją. Kodėl pasakotoja pasirinkai būtent architektūrą? Ką ji atskleidžia apie tuose namuose gyvenusius žmones ir apskritai praėjusį laiką?
Tokį pasakojimo būdą pasirinkau prieš daugiau kaip ketverius metus, kai pradėjau vesti pačios parengtas ekskursijas apie tarpukario Kauną. Niekada nepamiršiu pirmųjų įspūdžių, kai visai atsitiktinai užklydau į Žaliakalnio pakraštį ir pamačiau tarpukario vilas. Ta architektūra man gniaužė kvapą, bet tada dar neturėjau supratimo, į ką žiūriu. Todėl nutariau įgyti architektūrinės kalbos pradmenų. Pradėjusi domėtis supratau, kad architektūra yra nuostabi pasakotoja.
Tuometė architektūra (kaip galbūt ir dabartinė) daug pasako apie šeimininko skonį ir vertybes, apie prioritetus ir finansines galimybes, apie meilę tradicijoms arba žingsniavimą koja kojon su moderniais vėjais. Pastatai atskleidžia ir daug informacijos apie šeimininkų gyvenimo būdą. Štai, pavyzdžiui, teisininkas erdviame name įsirengia puikų darbo kabinetą, kurio langai žvelgia tiesiai į sodą. Atrodytų, svajonių vaizdas. Bet namo savininkas paprašo architekto, kad darbo kabineto langai būtų aukščiau nei likusieji. Kodėl? Ogi tam, kad sodo gyvenimas neblaškytų ir dirbant būtų lengviau susikaupti.
Ko gero, ne vienas Kauno namas papasakotų neįtikėtinų istorijų, tad kaip sudarei tą knygos dešimtuką?
Dešimtukas, be abejo, yra visiškai subjektyvus. Labiausiai jį lėmė šaltinių atranka. Nuo pat pradžių žinojau, kad informacijos ieškosiu ne tik archyvuose, monografijose ir panašiuose šaltiniuose. Ieškojau ir gyvo žodžio, gyvos atminties, išlikusio gyvo santykio su tais senaisiais pastatais. Todėl dešimtuką lėmė ne tik namų grožis (nors man jie visi labai gražūs!), bet ir tai, ar bus kas papasakos apie tą namą ir jo gyventojus ką nors įdomaus.
Norėjau išlaikyti ir įvairovę: juk tarpukario Kaune dygo ne tik erdvios privačios vilos, bet ir kuklesni medinukai. Taip pat norėjau, kad į knygą patektų ne tik gerai žinomų, bet ir plačiai visuomenei mažiau girdėtų asmenybių likimai.
Tarpukarinių pastatų yra tūkstančiai, aš aprašiau vos dešimtį. Tad tai visiškai subjektyvus (nors ir pagrįstas šaltiniais) mano žvilgsnis į mažytę, bet ryškią tarpukario Kauno gyvenimo dalį.
Susidomėjęs žvilgsnis net įprastoje, kasdienėje aplinkoje gali atrasti daug įdomių detalių.
Skaitant užsienio reikalų ministro Petro Klimo istoriją sunku suvaldyti graudulį. P. Klimas, Sofija Čiurlionienė, Jadvyga Tūbelienė – atrodo, žmonės, kurių pristatinėti nereikia, bet knygoje papasakoti jų likimai leidžia juos pažinti kaip žmones ir nepalieka abejingų jų gyvenimams. Kas tau buvo svarbiausia pasakojant šias istorijas?
Stovėdama prie P. Klimo vilos „Eglutė“ penktus metus pasakoju jo istoriją ir kaskart jaučiu, kaip sukyla emocijos. Beveik kiekvienoje ekskursijoje būna žmonių, kurie girdėdami P. Klimo istoriją susigraudina. Turbūt daugelis žmonių žino, kad P. Klimas buvo diplomatas ir signataras, bet kiek žinome apie žmogų, buvusį už šių etikečių? Apie šiurpų jo likimą karo ir sovietinės okupacijos metais? Apie gyvenimą sovietmečiu tiesiai prieš savo atimtų namų langus? Būtent to ir norėjau rašydama apie garsias asmenybes: sukurti emocinį saitą, pabrėžti ne pasiekimus ar titulus, o asmenybę.
„Namai ir likimai“ tikrai nėra tik romantizuotas žvilgsnis į modernią laikinąją sostinę. Ypač skaudžiai knygoje pamatome, pasak prof. Danutės Gailienės, ką jie mums padarė. Tie namai pasakoja ir apie mūsų visų, Lietuvos likimą?
Taip, būtent. Šios istorijos nėra vien tik apie kai kurias šeimas ar apie Kauną. Jos apie mus visus. Tikriausiai daugelis mūsų, atvertę senesnius giminės istorijos puslapius, galėtų papasakoti apie suluošintus likimus, tremtis, atimtus namus.
Beje, kai ėmiau domėtis tarpukario Kauno bei architektūros istorija, visai kitomis akimis pažvelgiau ir į savo gimtąją Marijampolę. Pirmą kartą gyvenime išsiruošiau į Šiaulius, nes supratau, kad ten taip pat galima rasti daug įdomios tarpukario architektūros. Susidomėjęs žvilgsnis net įprastoje, kasdienėje aplinkoje gali atrasti daug įdomių detalių.
Didelė knygos vertybė – tavo pokalbiai su knygos herojų palikuonimis. Tau dar pavyko pagauti išeinančią atmintį. Pašnekovai atvėrė ir šeimos albumus – skaitytojai atras ir daug autentiškų fotografijų iš asmeninių archyvų. Ar sunku buvo prakalbinti, tarkim, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkį, ar atrasti Amerikoje gyvenantį garsaus tarpukario architekto Stasio Kudoko anūką Mathew Kudoką? Juk turbūt ne iš karto visos durys atsiveria aplink namus šmirinėjančiai nepažįstamajai?
Nesu kaunietė, tad pradėjusi rašyti knygą dar nebuvau gerai įaugusi į šio miesto audinį, neturėjau čia daugybės ryšių. Tiesa, turėjau sukaupusi nemažai žinių. Tarkim, kad štai šiame tarpukario name gyvena jo pirmojo savininko anūkė ar proanūkis. Bet kaip tuos žmones pasiekti? O pasiekti būtinai norėjau, nes atmintis – trapus, nykstantis dalykas, kurį man buvo svarbu užčiuopti.
Kai kuriais atvejais tiesiog beldžiausi į duris, prisistatydavau ir pasakodavau, ką noriu parašyti. Neįtikėtina, bet atsivėrė visos durys. Visi, į kuriuos kreipiausi, mane priėmė be galo geranoriškai ir nuoširdžiai. Dėl to esu nepaprastai dėkinga. Jei tuose prirašytuose puslapiuose man pavyko sukurti bent mažytę vertę, tai yra mano pašnekovų nuopelnas.
Tvirtai ant vertybinių pamatų stovintį žmogų sunkiau pastumti, parklupdyti ar suluošinti.
Ką atsakytum skeptikams, kurie sakytų, kad per daug romantizuojame tarpukario Kauną, atsirenkame ir parodome tik dalį praeities? O gal ta nostalgija yra ir pozityvus reikalas?
Pirmiausia noriu apginti teisę į romantizuotą laikyseną, nors pati ja lyg ir nepiktnaudžiauju. Jei giname teisę kalbėti kritiškai, skeptiškai, netgi sarkastiškai ar piktai, kodėl pašiepiame teisę kalbėti romantizuotai? Kartais stebint viešąją erdvę atrodo, kad nuolatinis nepasitenkinimas, kandumas, hiperkritiškumas laikomi tarsi aukštesnio intelekto ženklu. Bet ar tikrai? Gal viso labo tai kokių nors asmeninių nuoskaudų padiktuotas bambėjimas, kuriame nėra nieko nei intelektualaus, nei rafinuoto?
Be abejo, nelaikau tarpukario rožinių akinių era. To laikotarpio visuomenėje ir valstybėje buvo visko – ir gero, ir blogo. Tačiau tai nepakeičia fakto, kad po daugybės metų priespaudos laisva tapusi Lietuva per labai trumpą laiką padarė neįtikėtiną proveržį. Labai gaila, kad tai vėl buvo pertraukta agresorių.
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Daugybę metų apie tarpukarį buvo kalbama sovietmečiu suformuotais naratyvais. Kai kurie jų tam tikrų suinteresuotųjų pusių įnirtingai palaikomi iki šiol. Todėl dalis kritiškumo žvelgiant į praeitį yra natūralus, sveikos visuomenės savistabai būtinas procesas, o dalis – nesąmoningai perimti, dar „didžiųjų išvaduotojų“ primesti naratyvai.
Kauno, o ir mūsų istorija pastaraisiais metais atgimsta vis labiau – domimės, bandome suprasti, kas vyko su mumis ir tarsi susigrąžinti tai, kas prarasta. Tiksliau, kas buvo atimta. Esi gražiai minėjusi, kad taip susigrąžiname atmintį, savo istoriją ir orumą. Turbūt to susigrąžinimo galėtum palinkėti ir knygos „Namai ir likimai“ skaitytojams?
Man atrodo, kad suvokti savo pamatus svarbu ir asmens, ir valstybės orumui. Pasižiūrėkime, kaip įnirtingai tas pats priešas dabar bando nutrinti Ukrainos istoriją, atmintį, paveldą. Juk tai daroma sąmoningai. Jei šios temos nebūtų svarbios, į jas agresorius nesikėsintų. Mes turime patys pažinti, pasakoti ir rašyti savo istoriją bei savo atmintį. Tvirtai ant vertybinių pamatų stovintį žmogų sunkiau pastumti, parklupdyti ar suluošinti.
