Kaip tik spalį vykusiai pirmajai Kauno knygų mugei iš spaustuvės atkeliavo leidyklos „Aukso žuvys“ naujiena – istoriko dr. Mariaus Ėmužio knygos „Šeimininkas ir jo dvariškiai. Antanas Sniečkus ir jo aplinka (1926–1974)“. Sunkiasvorė ilgamečio okupuotos Lietuvos administracijos vadovo politinė biografija išsyk tapo vienu labiausiai aptarinėjamų rudens leidinių.
Nenuostabu – knyga papildo pastaruoju metu itin aktualią lentyną, kurioje rikiuojasi apmąstymai apie tai, kaip Lietuva priėjo iki „okupacijos ir aneksijos spektaklio“, kaip šis etapas įvardinamas knygoje, ir kaip okupacijos sąlygomis sekėsi gyventi įvairių visuomenės grupių atstovams.
Artimiausiu metu Kaune bus surengti net du šio svarbaus leidinio pristatymai. Lapkričio 11 d. knygos autorius, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas tinklalaidės „Ko tyli istorikai?“ bendraautoris M. Ėmužis svečiuosis Ąžuolyno bibliotekoje. Čia jį kalbins kolega dr. Tomas Vaiseta.
Lapkričio 15 d. „Šeimininkas ir jo dvariškiai“ keliaus į Kauno IX forto muziejų. Vieta – simboliška, juk tarpukariu, iki vokiečių okupacijos, kai šis Kauno tvirtovės forto objektas tapo kruvinų žudynių liudininku, čia veikė sunkiųjų darbų kalėjimo filialas. Čia buvo kalinami kriminaliniai ir politiniai kaliniai – supraskite, komunistai.
Rusijoje instruktuotas Sniečkus su pirmosiomis užduotimis Kaune pasirodė 1926-aisiais, jis spėjo ir „pasėdėti“ forte, pokariu virtusiame muziejumi. Už pogrindinę veiklą jaunuolis čia buvo kalinamas nuo 1939 m. pavasario iki pat 1940 m. birželio, pirmosios sovietinės okupacijos. O šįkart grįš jau kaip knygos herojus, ar, tiksliau, antiherojus. Taigi muziejuje šeštadienį bus surengtas ne tik knygos pristatymas su autoriumi, bet ir ekskursija, išsamiai pristatysianti sunkiųjų darbų kalėjimo skyrių. Į ją jau galima registruotis.
Strategas ir karjeristas
M. Ėmužio knyga vertinga keletu aspektų. Žinoma, daugeliui bus įdomūs asmeninio gyvenimo faktai, nors leidinyje jų nedaug – autorius daug daugiau dėmesio skiria Sniečkaus karjerai, tai yra, kelio į aukščiausią postą sovietinėje Lietuvoje – ir išsilaikymo šiame poste – analizei. Tiesa, ieškančius „pikantukų“ neabejotinai sudomins prie Sniečkaus iškilimo daug prisidėjusio Zigmo Angariečio asmenybė.
Nuo pavardžių ir pareigų gausos įpusėjus knygą ima suktis galva (šią kebeknę iliustruoja ir knygos viršelio dizainas), ir tai, regis, simbolizuoja sovietinio valdžios aparato dydį bei sudėtingumą. Antakius kilnoti verčia ir reikalavimai vis naujiems kadrams, kurie tikrai nebuvo grįsti didele darbo patirtimi ar gerai išlaikytais egzaminais.
rusų pergalė sporte geriau negu bet kas kita gali išmokyti lietuvius gerbti Rusiją.
Apsikamšymas patikimais asmenimis, senų ir jaunų bendražygių balansas, jų ugdymas, žinojimas, kada sutikti su sąjungos viršūnėlių nurodymais, o kada juos ignoruoti, – Sniečkaus „sėkmės“ formulė buvo daugiasluoksnė, bet ji veikė iki pat jo mirties, ištikusios sanatorijoje. Būtent kruopštus šios formulės dekonstravimas yra ypač reikšmingas ir naudingas mąstant apie šiandienos politinius procesus.
Pomėgiai ir pamėgtieji
Išskirtinis Sniečkaus pomėgis, regis, įkvėpęs daugelį jaunesnių politikų – medžioklė. Būtent jos metu, toli nuo „blakių“, buvo aptarinėjami svarbiausi klausimai. Medžioklės bičiulių ratas nebuvo atsitiktinis, į šį sąrašą patekti galėjo ne kiekvienas – tai nuodugniai aptariama knygoje.
Ištikimybės kaina
Pirmąsyk Sniečkų knygoje sutinkame dar visai jauną, 23-jų. Kaip ir nemaža dalis XX a. pradžioje gimusių lietuvių, I pasaulinio karo jis buvo nublokštas į Rusiją, mokėsi Voronežo gimnazijoje. Žinoma, laikas, praleistas Rusijoje, nebūtinai tiesiogiai siejasi su vėlesniu palankumu šiai šaliai, jos valdančiajai partijai ar kultūrai. Juk Voroneže gyveno ir Sofija Čiurlionienė, ir Jonas Jablonskis, ir Kazys Grinius ir daugelis kitų. Bet Sniečkaus atvejis ne toks. Jau 1920 m. jis visam gyvenimui susaistė save su išrinktąja… partija. Aišku, galiausiai radosi ir „tikra“ išrinktoji, Mira Bordonaitė – pažintį su ja Sniečkus pradėjo nuo kritikos merginos keiksmams.
Sniečkus, nors, kaip galima susidaryti įspūdį įvertinus minėtą formulę, skaičiuojantis ir matuojantis, iš tiesų buvo ištikimas partijos idealams. Ir neskaičiusiems knygos gerai žinoma istorija apie tai, kaip į Vakarus pasitraukusi motina, negalėjusi susitaikyti su į Sibirą tremiamais giminėmis, tautos tragedijai įvykti leidusio sūnaus tiesiog atsižadėjo.
Už ką sirgti?
Puikiai, lengva plunksna surašyta knyga „Šeimininkas ir jo dvariškiai“ iliustruota ir iškalbingomis citatomis, neretai sprogdinančiomis gajausius apie Sniečkų vis dar egzistuojančius stereotipus – na, kad ir apie jo meilę gimtinei. Žinoma, to apraiškų, ypač bendraujant su CK (tai irgi ypač vertinga knygos dalis), nemažai, bet… štai disidentas Aleksandras Štromas (Irenos Veisaitės pusbrolis), kurį Sniečkus lobojo atsidėkodamas prieškariu jį slapsčiusiam Štromui vyresniajam, rašė, kad įtėvis jam apie 1946–47 metus aiškino, kad futbolo varžybose reikėtų sirgti ne už savus, o už rusus: „<…> nes rusų pergalė sporte geriau negu bet kas kita gali išmokyti lietuvius gerbti Rusiją ir tuo pačiu priversti juos patikėti proklamuojamais Tarybų Sąjungos atsiekimais visuose gyvenimo srityse.“
„Šeimininkas ir jo dvariškiai. Antanas Sniečkus ir jo aplinka (1926–1974)“ („Aukso žuvys“, 2025) – knyga, sudominsianti tiek XX a. istorijos mėgėjus, tiek besidominčius sovietinės okupacijos grimasomis, tiek norinčius nuodugniau patyrinėti ne tokį ir „auksinį“ tarpukarį (regis, į komplektą čia puikiai tiktų ir ką tik Lietuvos istorijos instituto išleista dr. Artūro Svarausko monografija „Lietuvos visuomenė 193-1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“.).
Ne tik pasirinkta tema, bet ir M. Ėmužio rašymo stilius gerokai išplečia galimų šios politinės biografijos skaitytojų ratą. Abu suplanuoti pristatymai Kaune turėtų prie to prisidėti – tiek diskusija su T. Vaiseta, tiek pasivaikščiojimas Sniečkaus pėdsakais buvusiame sunkiųjų darbų kalėjime.
