Kai dar nebuvo gatvių pavadinimų ir nė iš tolo nekvepėjo reklaminiais stendais, jau buvo herbai. Ir šiandien herbas tebepasakoja apie istoriją, vertybes ir tapatybę. Apie šią simbolių kalbą ir jos kūrimą kalbamės su vienu žymiausių Lietuvos heraldikos dailininkų, pedagogu, Vilniaus dailės akademijos profesoriumi Rolandu Rimkūnu.
Susitinkame jo giminės bute. Už langų mirguliuoja ankstyvas ruduo, o viduje – Kauno istorijos ženklai. Senoviniai baldai, tarpukarį menantys albumai su išblukusiomis nuotraukomis ir pokalbis, kuris driekiasi nuo tėvo tremties iki moderniosios valstybės tapatybės iššūkių.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Aiškios vertybės
„Mano tėvas grįžo iš kalėjimo. Aštuonerius metus atsėdėjo“, – pradeda pasakojimą dailininkas. Šeima teisę gyventi Lietuvoje atgavo tik 1963-iaisiais, jam gimus, gavus atsakymą iš Maskvos po ilgų bandymų susirašinėti per geležinkelio darbuotojus. Vaikystė sovietiniuose daugiabučiuose – Petrašiūnuose, Draugystės rajone, Dainavoje – ir neapleidžiantis įtarimas, kad istorija yra sudėtingesnė, nei bandoma pateikti, suformavo aštrų teisingumo pojūtį. Ši patirtis paliko gilų įspaudą, kuris ir šiandien persmelkia R. Rimkūno požiūrį į praeitį ir jos simbolius.
„Kai kokia nors ponia ar ponas, kurio tėvai rusų laikais dirbo televizijoje, pradeda tave auklėti kaip kokį atsilikusį sovietinį žmogų, tai keistai atrodo, – sako jis. – Arba kai pasižiūri, kad kolaboravę dabar geriau gyvena negu tie, kurie kariavo, buvo tremti, šaudyti. Arba reabilituoja Nėrį. Man tai nepriimtina. Čia tarsi dukrą kas išprievartautų, o tau atneštų prievartautojo portretą, nutapytą žymaus menininko, ir sakytų grožėtis, nes tai menas. Gal jis ir meniškas, bet man to nereikia.“ Šis bekompromisis požiūris į vertybes taps Rolando, kaip heraldikos kūrėjo, profesiniu stuburu.
Kelias į menus sovietmečiu buvo išsigelbėjimas, „ten laisvesniu žmogum gali būt“. Tačiau net ir čia laisvė buvo ribota – į prestižines tapybos ar grafikos specialybes patekdavo tik „sąrašiniai“, sistema buvo griežtai kontroliuojama. „Jeigu tu nebaigęs to tarybinio instituto ir nepriklausai dailininkų sąjungai, tai net dažų nenusipirksi. Į saloną galėjai užeiti tik su pažymėjimu“, – prisimena sovietmečio realybę.
Pirmiausia – Prienams
Po tarnybos sovietų armijoje ir darbo „Centrolito“ ketaus liejykloje studijos Vilniaus dailės institute, net ir ne pačioje mėgstamiausioje stiklo specialybėje, į kurią pavyko įstoti tik iš trečio karto, kai nebuvo konkurso, atrodė „tiesiog pasaka“.
Patiko ir tapyba, bet gyvenimas diktavo savas sąlygas – reikėjo išlaikyti šeimą. Taip atsirado grafika, kaip praktiškesnė sritis, o su ja ir taikomieji darbai: plakatai, skrajutės, iliustracijos. Ir galiausiai – heraldika.
„Dėstytojas Raimondas Miknevičius, tuo metu Heraldikos komisijos narys, pakvietė padaryt Prienų herbą. Valgyt tai reikia“, – šypsosi dailininkas. Taip 1996-aisiais, po aštuonių mėnesių darbo atkuriant XVIII amžiaus Šv. Jurgio simbolį, prasidėjo kelias, trunkantis jau tris dešimtmečius. Priežastis banali, bet sutapo su pašaukimu ir pomėgiu istorijai.
Daugelis įsivaizduoja, kad herbas yra tiesiog gražus paveikslėlis. Tačiau jo kūrimas – griežtai reglamentuotas, kolektyvinis ir gilaus istorinio išmanymo reikalaujantis procesas. „Visų pirma, bendruomenė – miestas, miestelis ar seniūnija – turi kreiptis į Lietuvos Respublikos heraldikos komisiją prie Prezidento“, – aiškina dailininkas. Būtent komisija, sudaryta iš istorikų ir menininkų, duoda leidimą pradėti darbus. Ji prižiūri visą procesą, kad būtų išlaikyta istorinė tiesa, heraldikos taisyklės ir bendras valstybės simbolikos kontekstas. Toliau prasideda pokalbis tarp dailininko, bendruomenės atstovų ir istorikų. Ieškoma idėjų, kurios geriausiai atspindėtų vietovės išskirtinumą: istorinius įvykius, geografinę padėtį, gamtos ypatumus, legendas.
Anksčiau tekdavo vežti ranka pieštus eskizus į Vilnių, dabar procesas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Kartais tenka paruošti dešimtis variantų, kol galiausiai priimamas sprendimas, kuris tenkina visas puses, bet nebūtinai pačiam dailininkui atrodo geriausias. Kartais gimsta ir mitinių būtybių, kaip Viešvilės herbe – pusiau žirgas, pusiau žuvis, simbolizuojanti sausumos ir vandens kelių susijungimą. Svarbiausia, kad simbolis būtų aiškus ir prasmingas pačiai bendruomenei.
Herbas atkūriamas arba sukuriamas. Atkūrimas, kaip Prienų ar Stakliškių atveju, reikalauja kruopštaus darbo su istoriniais šaltiniais. Tačiau dauguma Lietuvos vietovių istorinių herbų neturėjo, todėl juos teko kurti iš naujo. Čia atsiveria laisvė interpretacijai, tačiau ji taip pat remiasi aiškiais principais. Simbolikoje sugyvena ir pagoniški, ir krikščioniški motyvai, tačiau jie traktuojami pirmiausia kaip kultūrinis paveldas. „Pavyzdžiui, Zapyškio bažnyčia miestelio herbe nereiškia: būkit katalikai. Tai žinia, kad mes gerbiam istoriją, paveldą ir žmonių kūrybines jėgas, kurios sukūrė šį architektūrinį šedevrą.“
Įkvėpimas – iš vėlyvosios gotikos
Herbo pagrindas – skydas – nėra tik estetinė forma. „Skydas – tai gynybinis daiktas, tad jame – vertybės, kurias ginsime. O jūs numirsit už tas vertybes, jeigu reikės? Jeigu ne, tada jūsų vertybės tik finansinės“, – aštrią ribą brėžia dailininkas. Šiuolaikinėje Lietuvos heraldikoje unifikuotai naudojama vėlyvosios gotikos skydo forma. Būtent šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis Lietuvos valstybės simbolika. Šis vertybinis pradas ir yra esminis skirtumas tarp herbo ir komercinio logotipo.
„Heraldika evoliucionavo į grafinį dizainą, miestai dabar turi vadinamuosius prekinius ženklus. Bet, pavyzdžiui, Kauno herbo tauras yra susiraukęs, piktas, ginantis. O kam verslui reikia tokio? Nori besišypsančio. Čia ir yra pagrindinė takoskyra“, – teigia R. Rimkūnas.
Tauras – simbolis, lydėjęs Kauną nuo senų laikų, sovietmečiu buvo pakeistas stumbru. Kai prezidentas Algirdas Brazauskas grąžino istorinį taurą, dalis kauniečių piktinosi – atima „galingą stumbrą“ ir kiša „karvę“. Tačiau tauro sugrąžinimas buvo pagarba tradicijai.
Nebėk nuo mūšio
Svarbi net figūros kryptis. Heraldinė dešinė – tai žiūrovo kairė, ta pusė, kur arčiausiai priešo ir arčiausiai Dievo. Todėl raitelis skyde visada juda į dešinę. „Negali herbo savininkas bėgti nuo mūšio. Jei pabėgdavo, ženklą apsukdavo, ir viskas – jis garbės neteko“, – dėsto dailininkas. Tokios taisyklės neleidžia laisvai „žaisti“, bet jos kuria tą unifikuotą, aiškią, visiems suprantamą ženklų kalbą.
Būna ir sudėtingesnių atvejų, kai reikia jungti kelias tradicijas ar kelias bendruomenes. „Tarkim, vadinamasis ispaniškas dalinimas, kai herbas dalijamas į keturis laukus. Taip buvo Abiejų Tautų Respublikoje: Lenkijos erelis, Lietuvos raitelis, Rusėnų šventasis Mykolas Arkangelas. Kartais širdyje dar atsiranda karaliaus ženklas, Poniatovskio ar Stepono Batoro. Tokiais atvejais neišvengsi sudėtingumo, nes vienos pusės simbolio neatimsi. Bet tai vis tiek sistema, kurioje kiekviena vieta turi savo reikšmę.“
Valstybiniai simboliai – raitelis su Jogailos kryžiais, Gedimino stulpai – yra neliečiami. Visa kita galima interpretuoti, nors ir ribotai. Be to, ne kiekviena bendruomenė gali turėti herbą. Miestai, miesteliai, rajonai – taip. Bet seniūnijoms ar pavienėms giminėms valstybė herbų netvirtina. Yra Bajorų sąjunga, kuri kuria savo ženklus, yra bendruomenės vėliavos, kaip Šančių atvejis, bet tai jau ne oficiali heraldika.
Dar viena taisyklė – spalvų deriniai. Heraldikoje galioja principas, kad spalva negali liestis su spalva, o metalas – su metalu. Vadinasi, raudona negali būti ant mėlynos, o auksas – ant sidabro. Yra išimčių, kaip Jeruzalės herbe, bet Lietuvoje laikomasi klasikinės sistemos. Geltona reiškia auksą, balta – sidabrą, raudona, mėlyna ar juoda – spalvas. Dėl šių taisyklių herbai yra aiškūs ir kontrastingi. „Simbolis turi būti visiems suprantamas. Originalumas nėra vertė, jeigu niekas tavęs nesupranta.“
Kokios mūsų spalvos?
Nors heraldikos sistema Lietuvoje sukurta ir veikia, bendras valstybės vizualinis identitetas, pasak dailininko, patiria krizę. Problemos šaknys – dviejų valstybinių vėliavų (trispalvės ir istorinės) egzistavimas.
„Valstybės herbo spalvos yra raudona, balta (sidabras) ir geltona (auksas). Trispalvė turi geltoną, žalią, raudoną. Iš viso gauname šešias spalvas. Kiekvienas naudoja kaip nori. Kad tave atsimintų, rinkodaroj reikia naudoti kuo mažiau elementų. O mes turim šešis“, – kritiškai vertina R. Rimkūnas. Dailininkas rodo pavyzdžius kompiuterio ekrane. Štai Lenkija: valstybinis paštas, degalinių tinklas „Orlen“, ministerijos – visur nuosekliai dominuoja dvi spalvos, biała-czerwona (balta-raudona). Tai kuria vientisą, atpažįstamą, stiprų įvaizdį. Tuo tarpu Lietuvoje – chaosas. „Lietuvos paštas – geltonas su juoda, kaip Vokietijoje. Kitos institucijos – žalios, mėlynos, raudonos.“
Šis vizualinis blaškymasis, jo manymu, yra gilesnės problemos simptomas. „Tai iš dalies išduoda, kad mes iki šiol nelabai suprantam savo tapatybės. Jeigu patys nelabai suprantam, tai kiti dar mažiau supranta. O kartais, jeigu nežinai, kiti dar ir padeda suprast“, – užsimena jis apie geopolitinį kontekstą.
Pabaigoje pokalbis pasisuka apie ateitį ir vizualinę ekologiją. Mus supa tiek daug vaizdų, kad jie praranda vertę. „Jeigu negali padaryti geriau už dirbtinį intelektą, tai gal ir nebepiešk?“ – provokuojančiai klausia R. Rimkūnas.
Vizualinio triukšmo eroje, kai net tualeto žymėjimas tampa nesuprantamu rebusu, heraldika išlieka stabilumo ir aiškumo sala. Ji primena, kad simbolis veikia tik tada, kai yra suprantamas visiems.
Pagrindiniai simboliai jau sukurti, beveik visi miestai, miesteliai turi savo ženklus. Bet tai nereiškia, kad darbo heraldikos specialistams nebeliks. „Kiekvienas simbolis gali būti interpretuojamas iš naujo, pritaikomas, stilizuojamas. Tačiau esmė – vertybės, kurias sutariame saugoti – nekinta“, – baigia pašnekovas.
