Naujas muziejus? Senamiestyje? Menininko dirbtuvėse? Palaikykite mano kavos puodelį, tariau į pašto dėžutę įkritus laiškui iš skulptoriaus Rimanto Šulskio (1943–1995) paramos fondo.
Bet apie viską nuo pradžių.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
Šią gegužę Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje veikė paroda „Fauna grįžta“ – taip apie šį, gerokai mažiau nei bendramoksliai šiandien žinomą skulptorių išgirdau daugiau. Tuomet apie muziejaus fasadui kurtas, bet taip jo ir nepapuošusias fantasmagorines Šulskio stelas man pasakojo parodos iniciatorė dailės istorikė prof. dr. Rasutė Žukienė. Ji – pati geriausia kompanjonė aptariant naująjį muziejų, kuris jums skaitant šias eilutes vis drąsiau veria duris.
Prieš užsukant į Rotušės a. 26A kiemą, tą patį, kuriame jau ketvirtą dešimtmetį veikia meniškasis „Skliautas“, – šiek tiek faktų.
Šulskis 1974-aisiais kartu su Stasiu Žirguliu, Virginija Babušyte-Venckūniene, Vladimiru Kančiausku ir kitais į Lietuvos skulptūros istoriją įrašytais menininkais baigė Vilniaus dailės institutą – ir gavo paskyrimą į gimtinę.
Ne Luvrai, ne Orsė, bet menininko aplinka, studija, visokios slaptos vietelės įdomiausios meno gurmanams.
Kalbėdama apie Šulskį R. Žukienė visų pirma pabrėžia bekompromisę meninę poziciją – jis niekada nesitaikstė su sistema ir nekūrė ideologinių darbų. Jo atspirties taškas buvo klasikinis menas ir platus humanitarinis akiratis. Draugų minimas jo rimtumas, kuklumas ir nuoširdumas transformuodavosi į titanišką darbštumą. Būtent ši asmenybės ir talento dermė, anot jo profesorių, žadėjo išskirtinius rezultatus, kurie ir tapo atvira opozicija oficialiai pripažintai to meto skulptūrai.
Ciklą „Fauna“ Šulskis pradėjo kurti beveik prieš 50 metų, jis buvo skirtas tuomet naujam Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fasadui. Tačiau skulptorius spėjo įgyvendinti tik dalį kūrinio – keturias stelas. Jų turinys suglumino cenzorius (gal mitinėse figūrose jie pamatė save?), tad stelos taip ir liko gulėti sandėlyje. „Tik atkūrus Nepriklausomybę jos rado vietą prie Ąžuolyno, Radvilėnų plente“, – prisimena R. Žukienė. Priešais Lietuvos zoologijos sodą, paskendusias išmetamųjų dujų migloje, jas kad ir šiandien galite apžiūrėti.
Minėtoji paroda „Fauna grįžta“ buvo skirta pristatyti visuomenei nebaigtą idėją – ne tik jos brėžinius, eskizus, bet ir tentą su ciklo antspaudu, ištemptą ant muziejaus fasado. Atrodė gerai. Beje, dar 2011 metais architektas Gintaras Balčytis buvo parengęs stelų įrengimo fasade projektą, jam pritarė Kauno architektūros ekspertų taryba – šie brėžiniai irgi eksponuoti parodoje. Detektyvinė stelų istorija neabejotinai verta ilgesnio straipsnio su daugiau pašnekovų (įskaitant sprendžiančius, kuriuos akcentus Kaune verta finansuoti), bet pravertos dirbtuvių durys ir kuklus, jau pradėjęs oksiduotis (tokia kūrybinė mintis) ženklas „Rimanto Šulskio fondas“ jau vilioja užsukti.
Mūro įvairovė sufleruoja, kad šiame Senamiesčio kvartale jau kokį ketvertą amžių verda gyvenimas. Okupacijos metais, kylant miegamiesiems rajonams, apšnerkšti senojo miesto kiemai ir skersgatviai visai nebuvo patrauklūs. Į geromis sąlygomis negarsėjusias erdves pasiūlyta kraustytis menininkams. Tiesa, vadinamoji menininkų komuna anuo laiku turėjo ir kitokią, griežtesnę „paskirtį“ – kaip ir kolektyviniuose soduose, vieni bendradarbiai pro krūmus stebėdavo, kaip, dėl ko ir su kuo linksminasi kiti.
„Šiame name, kuriame dabar esame, buvo įsikūrusi skulptoriaus Vytauto Naručio dirbtuvė, taip pat Virginijos Vobušytės-Venskūnienės ir paties Šulskio. Priešingoje gatvelės pusėje dirbo Stasys Žirgulis, kūrė tapytoja Audronė Petrašiūnaitė. Tai buvo išties svarbi vieta kūrybai – buvo, nes po kurio laiko atėjo kita epocha: pradėjo kurtis kavinės, kai kam rodėsi, kad artimiausia kavinė pernelyg triukšminga ir nepadeda kūrybai. Vienos dirbtuvės buvo parduotos, kitos liko tuščios“, – dėsto dailės istorikė. Ji patikslina, kad, nors sakome „dirbtuvės“,kurti didelius kūrinius ankštose senamiesčio erdvėse sąlygos nebuvo tinkamos.
Bet apribojimai juk gali virsti katalizatoriumi: „Būtent dėl to aštuntajame dešimtmetyje susiformavo toks reiškinys kaip mažoji plastika. Tai nedidelio formato kūriniai, pagal klasifikaciją dažniausiai iki 80 centimetrų aukščio, kuriuos įmanoma sukurti ir neturint gerų sąlygų.“ Taip neplanuotai skulptūra, nors ir nedidelė, tapo ne dekoratyviu, kameriniu menu ar papuošalu, o kalbančia, skelbiančia ar šnabždančia savo idėjas. Žvelgiant šiuolaikinėmis akimis jau akivaizdu, kad ji tapdavo ir opozicija monumentaliems laiko ženklams, kurie su valdžios palaiminimu rasdavosi gatvėse.
Rugsėjui baigiantis dirbtuvės dar tik pildomos Šulskio kūriniais – skulptūromis ir horeljefais, gimusiais čia ir Šančiuose, itin drėgnose (o tai negalėjo neturėti įtakos menininko sveikatai) patalpose. Bus grafikos, jau yra ir ankstyvųjų darbų – pavyzdžiui, granitinis žmogelis, ant kupros nešantis neproporcingai didelę kapeiką.
Ilgiausiai norisi užsibūti prie ciklo „Varinė karalystė“ darbų – jų dešimtys, šiuo metu naujajame muziejuje eksponuojami vos keli stambūs kūriniai, vaizduojantys lyg suvaržytas, lyg į laisvę besiveržiančias, kenčiančias būtybes ir besimainančias jų būsenas. Simbolių turtingi pasakojimai, akivaizdžiai negalėję būti patogūs ar skatintini socialistinio realizmo epochoje, pribloškia savo precizika. Pradėjęs nuo akmens, menininkas pasuko į metalą. Įvaldė vario kalstymo techniką. R. Žukienė sako, kad panaši buvo paplitusi pietinėse sovietų respublikose, tačiau dažniausiai buvo siejama su primityviais suvenyriniais dirbiniais. Dėl šios priežasties pati technika menkai vertinta, tačiau Šulskis sugebėjo ją reabilituoti ir pakylėti į visiškai naują lygmenį. Jo kūryboje varis – sena, mitais, biblinėmis istorijomis apipinta medžiaga – atgavo giluminę prasmę. Kalstyti reikia pasidėjus ant smėlio maišo, iš „blogosios“ pusės – vietos improvizacijai mažai, turi itin tiksliai nusimatyti procesą.
Šulskis mirė 1995-aisiais. Po to Kaune surengtos vos dvi jo kūrybos parodos, neskaitant čia minėtos „Fauna grįžta“. R. Žukienė išduoda, kad kitų metų gegužę didelė paroda bus atverta Kauno paveikslų galerijoje.
Pokalbį baigiame, nes muziejų dar reikia baigti įrengti. O kas tada? Kultūriškai turtinga kvartalo aplinka – greta „Meno parkas“, muziejai, Kauno fotografijos galerija, VDU Menų fakultetas, VDA Kauno fakultetas – suponuoja, kad Rimanto Šulskio dirbtuvėse-muziejuje lankytojų turėtų netrūkti.
„Ne Luvrai, ne Orsė, bet menininko aplinka, namai ar buvusi, kad ir prieš 150 metų, studija, visokios slaptos vietelės įdomiausios meno gurmanams“, – įsitikinusi R. Žukienė.
Anot profesorės, šeimos sprendimas be didelių projektų ir valstybinių paramų atverti dirbtuves visuomenei – priminimas, kad nereikia nieko laukti ir tikėtis, kad kas nors ką nors duos – geriausiai veikia laisvo žmogaus iniciatyva. Laisvė – Šulskio kūryboje vis sutinkamas paukščio simbolis – juk užfiksuota ir R. Šulskio paramos fondo logotipe.
