Mauritanijoje gimęs, Malyje augęs režisierius Abderrahmane Sissako – vienas ryškiausių ir svarbiausių naujosios Afrikos kino bangos balsų. Jis kuria neskubėdamas, kiekvieną ilgametražį filmą skiria bent šešeri ar septyneri metai, tačiau po sėkmingiausio jo filmo „Timbuktu“ (2014), nominuoto „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje, naujojo Sissako filmo teko laukti net dešimtmetį. Pernai Berlyno kino festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje dalyvavęs filmas „Juodoji arbata“ tęsia režisieriaus iki šiol vystytą kryptį – poetinę, metaforinę kino kalbą sujungti su politinėmis temomis. Tačiau kartu, paties Sissako žodžiais tariant, „Tai kitoks filmas. Jis žymiai asmeniškesnis. Bet asmeniška taip pat yra politiška.“ Režisierius nesiekia šokiruoti ar sukrėsti, bet subtiliai ir dėmesingai dar kartą parodo, kad humaniškumas yra kertinė jo kūrybos ašis.
„Juodoji arbata“ visų pirma yra filmas apie po truputį užgimstančią meilę tarp dviejų labai skirtingų žmonių, o tuo pačiu ir tarp skirtingų kultūrų. Pagrindinė filmo veikėja Aja palieka savo gimtą Dramblio kaulo krantą ir išvyksta į naujas galimybes žadantį tolimą Guandžou miestą Kinijoje. Ji apsigyvena „Šokolado miestelyje“, rajone, kur įvairių Afrikos tautų diasporos kultūra pinasi su kinų, ir įsidarbina tradiciniuose arbatos namuose. Kai jų savininkas Tsajus pradeda mokyti Ają kiniškos arbatos ceremonijos paslapčių, jai atsiveria stulbinančio grožio arbatos plantacijų ir subtilių aromatų pasaulis.
Šis romantiškas, viltingas ir daug stereotipų laužantis filmas bus rodomas visos Lietuvos kino teatruose jau nuo šio penktadienio, seansas „Romuvoje“ suplanuotas spalio 26 d. (bilietai jau parduodami). Filmą platina kino leidybos kompanija „Taip toliau“.
Jūsų filmai visuomet buvo apie utopiją, tačiau naujausiame šią idėją pastūmėjote dar toliau nei ankstesniuose. Matome utopišką pasaulį, kuriame afrikiečiai, kinai ir vakariečiai dirba, gyvena drauge ir gali mylėti vieni kitus. Kodėl po filmo „Timbuktu“ norėjote vystyti savo utopiją šia kryptimi?
Nemanau, kad tai utopija. Mano nuomone, tai greičiau yra troškimas, kad skirtingi pasauliai susitiktų ir augtų drauge. Mūsų pasaulis, kuriame gyvename, sudarytas iš skirtingų būtybių, jis sudarytas iš nuolat vykstančių skirtingų žmonių susidūrimų. Žinoma, mūsų laikai ženklina didesnį išsivystymą ne tik Vakaruose ir Azijoje, bet ir Afrikoje. Mūsų pasaulis tampa vis globalesnis.
Norėjau filme vaizduoti santykius tarp Afrikos ir Kinijos ne tik todėl, kad šie santykiai trunka jau labai ilgai, bet ir todėl kad daugeliui tai atrodo visiškai nauja. Galbūt taip yra dėl to, kad skiriasi mūsų požiūriai į juos. Kita priežastis buvo pačios pasakojamos istorijos struktūra, nes svarbiausia man buvo parodyti, kad mano pagrindinė veikėja Aja yra laisva moteris. Ji priima savo pačios sprendimus prieštaraujančius visuomenės, kurioje gyvena, normoms ir ryžtingai nutaria išvykti. Kai ji išvyksta į Kiniją, ji sutinka kitas moteris, kurios yra tokios pat laisvos kaip ir ji.
Kaip vyko aktorių atranka, kaip Ajos vaidmeniui pasirinkote Niną Melo? Ar ieškojote aktorės, kuri laisvai kalbėtų mandarinų kalba, ar svarbiau buvo rasti tinkamiausią Ajos personažei, viliantis, kad aktorė išmoks kalbą?
Aš gana intensyviai keliavau po Kiniją trejus metus ir sutikau jaunų afrikiečių, kurios kalbėjo mandarinų kalba. Taigi pirmiausia pradėjau aktorių atranką būtent tokiu būdu – ieškojau kas galėtų tobuliausiai įkūnyti šią rolę. Bet greitai supratau, kad man reikia rasti labai gerą profesionalią aktorę, kuri galėtų imtis tokios sudėtingos ir sunkios užduoties. Žinoma, tam reikėjo dirbti su kalbos mokytojais, bet esu laimingas dėl savo sprendimo. Profesionalios aktorės pasirinkimas leido man šiek tiek labiau atsitraukti nuo dokumentinės prieigos prie afrikiečių rajonų Kinijoje vadinamų „Šokolado miestu.“ Tokie rajonai ir tokios afrikiečių bendruomenės išties egzistuoja, bet man nebūtų pavykę jų pavaizduoti, jei nebūčiau galėjęs nerti į fikciją.
Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie afrikiečių bendruomenes Kinijoje remiantis savo kelionių įspūdžiais? Įdomu geriau suprasti kontekstą, į kurį Aja atvyksta – ji ima lankytis pas kirpėjas, bendrauti su afriekičiais, apsipirkinėti pas juos.
Guangdžou yra pasaulio fabrikas. Tai yra vieta, kur vyksta didžioji dalis tarptautinės prekybos. Tad galima kalbėti ne tik apie afrikiečių bendruomenes, bet ir Vidurio rytų, ten labai ryški arabų bendruomenė; nėra tiek daug žmonių iš Pietų Amerikos ar Europos, bet afrikiečių tikrai daug. „Šokolado miestas“ – tai rajonas, kuriame klesti smulkus verslas, žmonės įsigyja begalę daiktų ir jais prekiauja. Tai labai gyvybinga bendruomenė ir išties gražus rajonas, su stipria tapatybe ir daug žmogiškumo. Šiuo aspektu yra daug bendrumo tarp afrikiečių ir kinų bendruomenių.
Ar jūs vykote į Kiniją jau turėdamas filmo idėją, ar ją sumanėte ten keliaudamas?
Turėjau šią idėją dar prieš nuvykdamas į Kiniją. Ji kilo 2007 metais, galbūt net anksčiau, nuo 2001 metų nešiojausi ją, kai filmavau savo filmą „Laimės belaukiant“, kuriame afrikietė sutinka kiną. Jau tuomet galvojau apie skirtingų žmonių susitikimus, ši tema man buvo ir liko labai svarbi. Taip pat man buvo svarbu perteikti ir tai, kad „Šokolado miesto“ gali greitai nebelikti. Tokia frazė nuskamba ir pačiame filme. Šiuo metu kinai patys vyksta į Afriką ir užsiima verslu ten, tad jiems nebereikia, kad afrikiečiai atvyktų pas juos.
Bet „Juodąją arbatą“ filmavote Taivane, ar jums nebuvo leista filmuoti Kinijoje? O taip pat ir aktoriai yra iš Taivano, tad žinantiems kalbą šiek tiek girdisi kitoks akcentas. Ar jums tai rūpėjo?
Man tai nėra problema. Kinas yra fikcija. Nors jis ir vaizduoja tikrą pasaulį, tai vis tiek lieka fikcija. Galiu suprasti, kad taivaniečiams gali kilti problemų dėl akcento, bet turbūt tai nėra didžiausia problema.Turbūt sudėtingesnis klausimas, kuris jiems kils, kodėl filmas, kurio veiksmas vyksta Kinijoje, yra nufilmuotas Taivane? Bet man tai nėra problema – kai filmavau „Timbuktu“ tai taip pat nebuvo Timbuktu, filmavau Mauritanijoje. Kinas suteikia tam tikros laisvės. Mano pagrindinis rūpestis yra istorija, kurią pasakoju, o ne vieta, kurioje vyksta filmavimas. Tai gali būti kita lokacija, bet svarbiausia, kad būtų iššauktos emocijos. Puikiai žinau, kad Taivanas nėra Guangdžou, o tai, kad didžioji dalis filmo yra nufilmuota naktį, yra tam tikras pareiškimas, jog aš atsisakau realybės.
Bet kodėl jūs turėjote filmuoti Taivane, o ne Kinijoje?
Kinija pasakė „ne“. Po devynių mėnesių laukimo, 2019 metais, gavau neigiamą atsakymą. Tuomet pasirinkau Taivaną, viena vertus, tai suteikė daugiau laisvės, bet ir turėjau pritaikyti pasakojamą istoriją prie Taivano kraštovaizdžio.
Ar tai susiję ir su kritika, kurią girdime vakarienės scenoje? Ar tikrai tai vyksta Kinijoje?
Rasizmas yra visur. Tai elementarus kito atstūmimas. Nenoras, atsisakymas pažinti kitus žmones yra paplitę visose šalyse, ne tik Europoje, į kurią atvyksta žmonės iš kitų žemynų. Pavyzdžiui, egiptiečiai gali būti rasistais tunisiečių atžvilgiu. Taigi tai egzistuoja visuose žemynuose. Bet kaip matyti filme, viliuosi kad nauja karta praplės savo požiūrį ir priims kitą žymiai lengviau. Kaip ir filmo veikėjas, kuris pasipriešina savo senelio požiūriui. Kinija yra šalis, kuri buvo uždara daugybę šimtmečių. Šiuo metu tiek šalis, tiek visuomenė sparčiai vystosi, o kai vyksta šis procesas, žmonės atsiveria naujoms realybėms.
Tuo tarpu Taivanas šiuo klausimu yra gan įspūdingas. Afrikiečių bendruomenė, gyvenanti Taivane, yra labai laiminga ir pabrėžia rasizmo nebuvimą. Jie teigia, kad žmonės yra labai malonūs, o visuomenė labai atvira.
Man atrodo, kad daugelis šalių nori tikėti, kad kitur rasizmas išplitęs labiau nei pas juos, bet tai dažnai nėra tiesa. Šiame filme man svarbiausia buvo užfiksuoti afrikiečių patiriamą skausmą Kinijoje. Galime prisiminti, kad ne taip ir seniai afrikiečiai buvo išstatomi parodose kaip gyvūnai. Tai nebeįsivaizduojama šiais laikais, kaip visuomenės mes pažengėme toliau. Tuo pačiu, niekada negalima apibendrintai teigti apie žmones iš tam tikros šalies kaip rasistus, bet rasizmas, deja, vis dar būdingas daugeliui šalių, taip pat ir Europoje.
