„Mes esame skydai, kurie gali būti naudojami pulti ar saugoti. Klausimas, kas mus naudos – ar tie, kas yra galios pozicijoje, valdžia? O gal mes patys įgalinsime save spręsti?, – svarsto menininkas Visvaldas Morkevičius. Jo kūryboje kūnas analizuojamas kaip galios instrumentas, biopolitika kaip kasdienybės fonas, o menas – kaip refleksijos priemonė.
Susipažinti su menininko kūryba šiuo metu galima Kaune, istoriniame pastate Kęstučio g. 70 vykstančiame Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje IPMA. Čia eksponuojamas menininko darbas „Untitled“, analizuojantis, kaip šiuolaikinis žmogus tampa ne tik stebėtoju, bet ir sistemos objektu. Su menininku apie tai kalbasi Tamara Pathak.
Visvaldai, kaip gimė kūrinys „Untitled“? Kokia jo vidinė logika, ką jis tau reiškia asmeniškai ir ką norėtum, kad žiūrovas išvystų, pajustų?
Šį darbą sukūriau studijuodamas ÉCAL Fotografijos magistrą (University of Art and Design Lausanne, Šveicarija), o mano darbo vadovė buvo menininkė Katy Hundertmark (FOAM žurnalo redaktorė). Tuo metu ir prasidėjo šių kūrinių kryptis – tai gana politiniai darbai. Kūrinys „Untitled“ iš tiesų yra skydas – vis dėlto nors aš jį taip vadinu, iš tiesų kūriniui tai pernelyg tiesmuka, netinka.
„Untitled“ atsirado iš paties kūrinio ir konteksto, kalba apie tai, kaip unikalus kūnas patampa dar vienu objektu ir ištirpsta tarp kitų. Dabartinė geopolitinė situacija priverčia galvoti apie tai, kaip žmonės grįžta arba negrįžta iš karo: vieni sužaloti, kiti psichologiškai sutraumuoti. Aš, pakankamai jaunas vyras, tikrai būčiau vienas iš pirmųjų, kuris turėtų eiti į frontą. Stabtelėjus ir pagalvojus, apima toks jausmas, kad grįžę žmonės tampa lyg panaudoti objektai. Pasijunti taip, lyg kažkas tave valdytų, – būtent Michel Foucault „Biopolitics“ ir kalba apie kontroliavimą per kūną. 80-aisiais buvo įrašytas paskaitų ciklas, kaip režimai ir jėgos pozicijos gali valdyti žmones. Mąstant apie tai ir turint omeny vykstančius konfliktus, pradedi jausti, kad žmonės tampa įrankiu tikslui pasiekti. Man tai yra ir įdomu, ir jautru.
Nors karo Ukrainoje tiesiogiai nepatiriu, jis mane paliečia.
Esame arti Ukrainos, bet chaosas vyksta visame pasaulyje. Žmonės naudojami kaip daiktai, yra daug valdančios galios. Kad ir Izraelio pavyzdys, Palestina, Kinija, Indija, Afrikos šalys… Mes šiandien jaučiamės laisvi, tačiau kūrinys „Untitled“ yra apie biopolitiką, kai kūnas ir jo naudojimas yra galios išraiška. Mano kūrinių tikslas, kad jie būtų rodomi visur: ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje, o žiūrovas sugebėtų mąstyti ir kritiškai klausti, kas vyksta. Visai kaip ir mūsų kultūros situacija šiandien. Mes esame skydai, kurie gali būti naudojimui pulti, saugoti, tik klausimas kas juos naudos – ar tie, kas yra galios pozicijoje, valdžia? O gal mes patys įgalinsime save spręsti.
Festivalio tema yra „Idėjos. Kuriančios ir griaunančios“. Kaip Tu interpretuoji šią temą savo kūryboje? Ar yra konkretūs gyvenimo momentai, prisiminimai ar istorijos, kurios tave šiuo metu ypač veikia?
Neišvengiamai bet kokia patirtis tampa gyvenimo istorijos dalimi. Ji gali stipriau arba silpniau paveikti, klausimas, kaip ji įsiskverbia į veiksmą, kūrinį ar pasirinkimą.
Studijuodamas Šveicarijoje turėjau galimybę dviems metams atitrūkti nuo Lietuvos. Ten aplinka buvo visai kitokia – smaragdiniai ežerai, kalnai, žmonės be streso. Nors tuo pat metu aš vis tiek galvojau, kad kažkur vyksta karai, krenta bombos, šis atsitraukimas nuo nuolatinės medijų įtampos suteikė kitokią energiją.
Kai nustojau save blokuoti ir būti patogiu sau pačiam, pradėjau priimti nepatogius klausimus ir nebijoti kritikuoti valstybinio naratyvo.
Pradėjau galvoti apie savo santykį su kūryba: ar reaguoju, ar nereaguoju į pasaulio įvykius, ar renkuosi kurti grožį kaip reakciją. Vienas dėstytojų, Bruno Ceschel, skatino atkreipti dėmesį į svarbius įvykius, kiti studentai dalinosi mintimis, kažkas paminėjo Izraelio-Palestinos konfliktą. Supratau, kad vengiau kalbėti apie politinius ar geopolitinius dalykus, nors man jie visada buvo svarbūs.
Nuo 2023 m. vis labiau reflektuoju ne tik asmenines patirtis, bet ir tai, kas vyksta aplinkui. Nors karo Ukrainoje tiesiogiai nepatiriu, jis mane paliečia. Ieškau būdų, kaip apie tai kalbėti korektiškai, neapsimetu, kad viską žinau. Kiekviename kūrinyje tai pasireiškia skirtingai – kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai. Dažnai atsispiriu nuo galios pozicijos temos. Vienas ankstesnių darbų buvo apie mediją – kaip ji mane veikia. Tame darbe pasinaudojau patirtimi klausant ukrainiečio menininko istorijų, pasakojusio apie savo vaikystės namus. Supratau, kad „namai“ yra tema, kurią visi nešiojamės, todėl ji gali sujaudinti net pripratintą prie karo vaizdų žiūrovą.
Kai nustojau save blokuoti ir būti patogiu sau pačiam, pradėjau priimti nepatogius klausimus ir nebijoti kritikuoti valstybinio naratyvo. Kūrinyje „Untitled“ – 9 aliuminės sukniedytos plokštės, taip pat naudoju fotogrametriją – technologiją, kuri perkonstruoja vaizdą į naują formą, mano atveju, sulaužo esamą vaizdą į sistemos algoritmą.
Tavo kūryboje aptinkami kasdieniai vaizdai, miesto gyvenimas, subkultūros, „privačios tiesos“ ir „viešos paslaptys“. Kaip miesto erdvės, žmonės, santykiai su jais keičia tavo žiūrėjimą, fotografavimo praktiką?
Anksčiau mano kūryboje buvo daugiau dokumentikos – bandymas per aplinką ir kitus žmones pažinti save. Dabar vis dažniau naudoju save kaip simbolį, tačiau reflektuoju per bendruomenę, sociumą. Aplinka ir bendruomenė išlieka svarbios, bet jos tampa labiau kontekstine terpe, o save įterpiu kaip vizualinį elementą. Iš esmės pasikeitė perspektyva: anksčiau ieškojau, kaip visuomenė mane atspindi, o dabar – kaip aš pats joje save pozicionuoju. Tai nebuvo taktinis pokytis, gal naujų patirčių įtaka.
Kas tave šiuo metu įkvepia – fotografai, menininkai, literatūra, filosofija, muzika ar kasdienybės nutikimai? Ar yra konkretus mąstytojas ar kūrėjas, su kurio mintimis jautiesi artimas?
Netikiu mūza, bet tikiu darbu. Didžiausias įkvėpimas man yra pats procesas – imti ir daryti. „Darymas bedarant“ yra tai, kas iš tikrųjų veikia. Čia kaip „Nike“ šūkis „Just do it“, kuris atrakina dalykus. Bandant, testuojant atsiranda naujos idėjos. Įkvėpimas neateina iš šalies, jis kyla iš praktikos. O jei reiktų sukonkretinti, kas mane veikia – tai „deadline’as”.
Žinoma, mane veikia ir muzika, filmai, knygos, filosofija, mokytojai, kartais moksliniai dalykai. Galbūt tai, kas nustebina, atliepia. Kaip jau minėjau, Michel Faucoult – biopolitics momentas. O kas mane dar stipriau paveikė – tai Pietų korėjiečių kilmės Vokietijoje gyvenančio filosofo Byung-Chul Han kalba apie perdegusią visuomenę, psichopolitiką, su „technofeodalizmo“ ir politikos analizėmis. Tai įkvepia, tačiau, sakyčiau, nemaloniai. Jo idėjos man artimos, nes atpažįstu jose savo patirtį ir aplinką.
Muzika anksčiau buvo svarbesnis kūrybos komponentas, o šiandien labiau domina politinis aspektas – kaip per kūrybą išsakyti savo poziciją. Įkvėpimas nebūtinai turi būti malonus: kartais jis kyla iš diskomforto, konflikto ar kritinės refleksijos.
Kiek tau svarbu, kas žiūri tavo darbus, kokį poveikį jie turi – ar labiau kuri sau, saviraiškai, ar stengiesi, kad žiūrovas būtų paveiktas, įsitrauktų, reflektuotų? Kaip atsiliepimai ar kritika veikia tavo kūrybą?
Žiūrovas man yra labai svarbus. Galvoju, kaip mano pasirinkimai galėtų jį paveikti ar paskatinti perskaityti mano mintį. Kartu stengiuosi palikti erdvės jo paties interpretacijai. Aš galvoju apie žiūrovą. Mano tikslas – vizualiais klausimais paskatinti žiūrovą rasti atsakymus sau, toks terapeutinis metodas. Didžiausias pasiekimas, kai žmogus atranda kažką asmeniškai svarbaus.
Man svarbu, kad kiekvienas kūrinys būtų ne tik vizualus, bet ir turėtų aiškią refleksiją apie aplinką, politiką, bendruomenę.
Kritiką vertinu, kai ji argumentuota. Ji nebūtinai turi būti maloni, bet svarbu, kad būtų naudinga – padėtų man pačiam atrasti naujas perspektyvas. Tokia mainų dinamika man suteikia energijos.
Kaip atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo idėjos iki galutinio darbo? Ar turi ritualų, kurie padeda įeiti į kūrybinį režimą, kaip tvarkaisi su abejonėmis ar kūrybos „blokais“? O gal tokių nebūna?
Procesas dažnai prasideda nuo minčių žemėlapio – užsirašau aktualias temas, kad nenutolčiau nuo savęs. Po to bandau vizualizuoti: atsispausdinu, pažiūriu ekrane, pasikalbu su kolegomis. Kartais ilgai ieškau tinkamos formos, kol pajuntu, kad darbas jau gali eiti į „produkcinę“ fazę. Tai dabar svarbu, kaip pavyks viską išplėtoti.
O kalbant apie kūrybinius blokus, kartais svarstau: būna, kad nenori nieko daryti. Tai gal tuo metu ir nereikia nieko daryti? Poilsis irgi svarbus – reikia laiko atsitraukti, paskaityti, domėtis kitomis sritimis. Kartais net priverstinai pakeičiu savo rutiną – einu kitu keliu į darbą, kad išjudinčiau mintis. Bet pasikartosiu – geriausias pagalbininkas man šiuo atveju yra imti ir daryti. Kartais atrodo, kad neturiu įkvėpimo, bet pradėjus eksperimentuoti, ateina naujos idėjos. Eksperimentas padeda išvengti kūrybinių blokų.
Didelė pagalba yra įsipareigojimai – projektai su terminais. Tai tarsi „susitarimai“, kurie neleidžia užstrigti. Kartais atrodo, kad tik paskutiniai mėnesiai iš tikrųjų produktyvūs, bet tai ir yra proceso dalis.
Ką norėtum išbandyti per artimiausius metus? Kokia kryptis tavęs dar laukia? Gal turi projektų, idėjų, kuriais norėtum pasidalinti?
Artimiausiu metu noriu pristatyti naują savo kūrybinį etapą Lietuvoje – festivalio kontekste tai bus pirmas kartas. Planuoju parengti bent dvi parodas: viena – serija susijusi su „Untitled“ skydu, kita – su kitu, dar vystomu projektu. Tikslas – išplėtoti šiuos projektus į solo parodas, kad jie būtų paruošti pristatymui tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Man svarbu, kad kiekvienas kūrinys būtų ne tik vizualus, bet ir turėtų aiškią refleksiją apie aplinką, politiką, bendruomenę.
