Kaunistikos skaitykla – šiuo miestu nuolat besidomintiems, juo įsikvepiantiems ir apie jį kuriantiems, mieliausias Ąžuolyno bibliotekos skyrius. Teiginys, žinau, drąsus, bet būtent čia ne tik gausite atsakymų į konkrečius klausimus, bet ir būsite nukreiptas keliais, apie kuriuos nė nebuvote pagalvoję. O juose, žiū, ir tyko mūzos.
Daugiau apie šią skaityklą (tuomet veikusią Radastų g. 2, o dabar esančią K. Donelaičio g. 8) ir jos lobius bei tikslus esame pasakoję žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ puslapiuose, o šiandien norisi pasidžiaugti leidiniu, gimusiu jos darbuotojų inciatyva.
Nors tiek bibliotekos vyresnysis bibliografas, istorikas dr. Mindaugas Balkus, tiek menotyrininkė, Kauno kolegijos Menų akademijos lektorė dr. Aistė Dičkalnytė ne kartą talkino kitiems rašytojams ir yra ne vieno leidinio apie Kauną autoriai ar bendrautoriai, šįkart knyga ypatinga – ji apie pačių darbo vietą.
„Ąžuolyno biblioteka (1950–2025m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“ – ne tik faktų ir skaičių rinkinys, bet ir sklandus pasakojimas, kuriame pasididžiavimas maišosi su lengva ironija „aniems laikams“ ir pagarba pastarųjų dešimtmečių įvykiams. Teksto kūrybinis redaktorius – žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ bendradarbis Algirdas Šapoka, pasižymintis nuoširdžiu, tačiau ne naiviu stiliumi. Jo balsu dėstoma įvykių virtinė pasakoja ne tik institucijos, bet ir miesto bei šalies virsmą.
Naują leidinį galite gauti užsukę į jau minėtą skaityklą, kuri veikia senajame bibliotekos pastate, buvusiuose Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (K. Donelaičio g. 8). Juos, turėjusius buti kitur, simboliniu „tašku“ pažymėtus, projektavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, o vos Ąžuolyno bibliotekai paskelbus apie čia planuojamą ekskursiją vietos užsipildo akimirksniu. Patykoti verta. Tiesa, dalį ekskursijose pasakojamų istorijų perskaitysite ir naujoje knygoje.
O jei jau pasigedote dešimties antraštėje žadėtų faktų, štai ir jie. Į įdomiausių leidinyje atrastų dalykų sąvadą stengiausi įtraukti tiek sudėtingo visomis prasmėmis pokario, tiek naujojo bibliotekos etapo, prasidėjusio ant Parodos kalno iškilus postmodernistinei „knygų piliai“. Žinoma, tai tik nedidelė dalis to, ką surinko ir gausiai iliustravo bibliotekos kolektyvas.
Puiku, kad į leidinį pateko Radastų g. rūmus iki neseniai baigtos rekonstrukcijos vaizduojančios, autentiškus modernistinius (deja, prarastus) pastato architektūros ir interjero autorių Boleslovo Zabulionio ir Leono Adomkaus sprendimus pristatančios fotografijos.
1. Alaus baras. Prieš tapdamas biblioteka, 1939 m. atidarytas Prekybos, pramonės ir amatų rūmų pastatas rūsyje turėjo… alaus barą. Tai buvo vieta, kur rimti ekonominiai reikalai buvo aptariami neformalioje aplinkoje, tiesiogine prasme „per kraštus liejantis tarpukario modernėjančios Lietuvos nuotaikoms“.
2. Uždraustų knygų kalėjimas. Okupacijos metais bibliotekoje veikė „spec. fondas“ – slėptuvė, kurioje buvo laikoma valdžiai neįtinkanti literatūra. Paradoksalu, bet šiame knygų kalėjime „sėdėjo“ ne tik Sovietų Sąjungos disidentų kūriniai, bet ir Stalino raštai.
3. Knygų sandėlis bažnyčioje. Kai knygoms ėmė trūkti vietos, sovietų valdžia jas sandėliavo Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Jos, kaip ir daugelio kitų bažnyčių okupacijos metais, būklė buvo itin prasta: „Dalis bažnyčios stogo buvo kiaura, todėl lietaus vanduo lašėdavo tiesiai ant knygų ir žiemą užšaldavo.“
4. Nuo raganų medžioklės iki kosmoso užkariavimo. Bibliotekos retų spaudinių fonde saugomi neįtikėtini kraštutinumai: viena vertus – liūdnai pagarsėjęs veikalas „Malleus Maleficarum“ („Raganų kūjis“), tapęs raganų medžioklės vadovėliu, kita vertus – Kazimiero Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“, kuriame pirmą kartą pasaulyje aprašyta daugiapakopės raketos idėja – šiuolaikinių kosminių skrydžių pranašas.
5. Kontrabandinė muzika. 1973 m. bibliotekos muzikinius vakarus pradėjęs vesti kompozitorius Giedrius Kuprevičius legaliai negalėjo gauti vakarietiškos muzikos. Todėl plokšteles imdavo iš kontrabandininkų, o naktimis pats įsirašinėdavo muziką, kad galėtų ja pasidalinti su sausakimša sale, kurioje kartais apsilankydavo net visa „Žalgirio“ komanda.
Muzikinis antradienis. XX a. 8 deš.
6. Senelis iš Kosmoso. Įkvėpta kosmoso lenktynių, biblioteka (tiksliau, Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo moksleiviai, vadovaujami dailininkės Filomenos Ušinskaitės) 1966 m. įrengė ne tik Pasakų, bet ir Kosmoso kambarį. Jame vaikus lankydavo persirengęs bibliotekos kolektyvo atstovas.
ir direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Albinas Švalkūnas prie rūmų maketo. 1976 m.
7. Radijo stotis „Titanika“. 1992 m. bibliotekoje įsikūrė pirmoji nepriklausoma radijo stotis Kaune – „Titanika“. Joje savo karjerą pradėjo ir tuomet vos 13-os Ramūnas Zilnys. Stotis garsėjo kieta muzika iš itin brangių kompaktinių plokštelių, kurios buvo saugomos „po keliais užraktais ir signalizacija“, nes viena jų galėjo kainuoti trečdalį padoraus atlyginimo.
8. Interneto pirmeiviai. 1993 m. kovo 3 d. biblioteka užregistravo adresą www.kvb.lt ir tapo pirmąja biudžetine įstaiga šalyje (ir vos penktuoju subjektu apskritai), turinčia savo .lt domeną. Taip Kauno biblioteka aplenkė daugybę kitų institucijų kelyje į skaitmeninį amžių. Pirmąjį bibliotekos interneto ryšį 1995 m. užtikrino partnerystė su norvegų verslininko įkurta įmone „Taide“. Ryšys buvo tiekiamas per palydovinę anteną, kuri dar 1991 m. buvo įrengta ant Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo) stogo, aplenkiant Maskvą. Bibliotekoje stovėjo skalbimo mašinos dydžio pašto serveris
9. El. paštas su leidimu. Nors biblioteka pirmoji Baltijos šalyse pasiūlė viešą interneto prieigą, tai buvo prabanga. Norint gauti asmeninę el. pašto dėžutę, reikėjo asmeniškai prašyti bibliotekos direktoriaus leidimo! Paslauga naudojosi vos apie 100 žmonių, daugiausia studentai.
10. Prezidento dovanos. 1997 m. biblioteką pasiekė unikalus palikimas – „Žiburių“ laikraščių komplektai, kuriuos Valdas Adamkus jaunystėje iš Vokietijos išsivežė į JAV. Po daugiau nei pusės amžiaus šie leidiniai, keliavę su būsimu prezidentu, sugrįžo į Lietuvą ir tapo atkurtos nepriklausomybės ryšio su praeitimi simboliu.
Šie – vos keli iš daugelio, juk vien ko verta žmonių grandinė, krausčiusi knygas žemyn nuo Parodos kalno – Ąžuolyno bibliotekos fragmentai, manau, neblogai iliustruoja, kad biblioteka, nors pirmiausiai yra knygų saugojimo ir dalinimo skaitytojams vieta, bet niekada nebuvo tik tai. Tai gyvas, nuolat kintantis ir kitus keičiantis organizmas, svarbi miesto kultūros dalis. Tikram kaunistui patiksiantis „Ąžuolyno biblioteka (1950–2025m.): pasakojimai apie bibliotekos istoriją“ išleistas bibliotekos 75-ojo gimtadienio proga, tad belieka palinkėti ilgiausių metų.
