Maironio lietuvių literatūros muziejuje jau veikia knygos „Dievų miškas“ parašymo 80 metų sukakčiai skirta paroda „Dievų miškas“: sunaikinti žmoguje žmogų“.
Ji pasakoja apie Balio Sruogos memuarinio romano sukūrimo, cenzūros, išleidimo aplinkybes, kviečia išdrįsti įeiti į koncentracijos stovyklos tamsą, pajusti nepaprastą rašytojo stilių ir kartu iškęsti sunkius paskutinius rašytojo gyvenimo metus.
Daugiau apie parodos ir knygos kontekstus rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja muziejaus parodų kuratorė Audronė Meškauskaitė
*
Kai B. Sruoga 1945 m., vos grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, ėmėsi rašyti „Dievų mišką“, kūrė ne tik memuarus apie išlikimą praradus moralinę, teisinę, religinę atramą, bet ir žmogaus dvasios portretą, susiformavusį gniuždančio nužmoginimo realybėje. Parodoje skleidžiasi pasakojimas apie lagerio tamsą, žmogų, patekusį į istorijos girnas, apie būtinybę išsaugoti neužterštą sąmonę, kai kūnas tampa kitų nuosavybe, o laisvė – nusikaltimu. Sruoga ironizavo, pasitelkė groteską vietoje patetiško, graudinančio tono ir dėl šios savo kūrybinės pozicijos ne mažiau nukentėjo „išvaduotoje“ sovietinėje Lietuvoje. Ši bejėgystė, pakliuvus į dviejų ideologijų spąstus, ir tapo pagrindine tyrinėjimų tema.
Pirmieji spąstai: hitlerinės Vokietijos konclageris
1943 m. kovo 16 d. B. Sruoga suimamas vokiečių okupacinės valdžios. (Oficialus kaltinimas: universiteto profesorius ragina studentus neiti tarnauti į formuojamą lietuviškąjį SS legioną.) Jis atsidūrė vietoje, kur žmogaus vertė matuojama fiziniu pajėgumu ir numeruojama, tačiau dvasios stiprybę vis dėlto išsaugojo vildamasis tapti liudytoju.
Kaip buvo netikėta, kad B. Sruoga memuarų kalbai pasirinko juoką. Ne linksmą, atleidžiantį, o šaržuojantį ir išjuokiantį pačią smurto logiką. Lagerio gyvenimas vaizduojamas kaip absurdiškas mechanizmas, kuriame žmogus gyvena iš inercijos: ne iš noro, o tik įpročio. Tokia pozicija kviečia parodoje mąstyti plačiau – atveria ir griauna ne tik Štuthofo konclagerio, bet ir visų totalitarizmo apraiškų prigimtį.
Antrieji spąstai: sovietinė cenzūra
Į Vilnių grįžusio B. Sruogos laukė kita „stovykla“ – tik numanoma, bet ne mažiau griežta. 1945 m., dar fiziškai išsekęs, tačiau užsidegęs darbui jis vos per kelis mėnesius parašė „Dievų mišką“. Kūrinyje nėra didvyrių, nėra pasipriešinimo – tik sugniuždyti žmonės, trokštantys išgyventi. Šis horoizmo trūkumas ir tapo B. Sruogos problema.
Sovietinė ideologija reikalavo kitokio pasakojimo: aiškių priešų, jų aukų ir, svarbiausia, – šlovinamų gelbėtojų. O B. Sruoga išdrįso rašyti apie moralinę žmogaus griūtį. Kalbėjo apie tai, kaip sistema naikina žmogų, o jis – prisitaiko. „Jam buvo labai sunku pakelti supančią atmosferą. Nebežinojo tiesiog, ką rašyti, už ko griebtis. Ir, anot jo, nebeišeina jau ir gyvent, belieka tik mirt. Sakydavo – nebeprisitaikysiu prie gyvenimo. Laimingi, kurie gali prisitaikyti,“ – tai pedagogės J. Peseckienės, paskutiniais metais globojusios rašytoją, prisiminimai, įrodantys, kad jis iš esmės taip ir liko nuošalyje.
Leidėjai kūrinį atmetė kaip politiškai nepriimtiną. „Dievų miškas“ išėjo tik 1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties, tačiau ne autentiškas. Parodoje ši paini, sudėtinga istorija pasakojama ne tik per išlikusius artefaktus, bet ir emociškai paveikią „Meinart“ studijos sukurtą animaciją.
Mes „Dievų miško“ tokio, koks buvo iš pradžių B. Sruogos parašytas, neskaitėme iki šiol. Naujoji redakcija šiuo metu ruošiama ir tikimasi, kad netrukus pasirodys. Kūrinys iki šiol aktualus, nes primena, kaip išlieka žmogus, kuris mąsto, juokiasi ir nesileidžia įviliojamas į vienos tiesos spąstus. Šiandien tai kaip niekad aktualu.
Kūrinio unikalumas
„Dievų miškas“ iš visų panašių liudijimų išsiskiria kalbos tonu, absoliučiai unikaliu stiliumi, kuris galbūt buvo vertas net Nobelio. B. Sruogos memuarai skamba paradoksaliai – jis juokiasi ten, kur kiti panašiomis temomis rašę autoriai tyli iš siaubo. B. Sruogos ironija – ne gynybinė, o konceptuali, leidžianti tekstui tapti ne istorinės kaltės dokumentu, bet atminties dirva, kurioje vietoje pykčio auga išmintis.
Lagerių literatūra dažnai siejama su moraliniu imperatyvu: prisiminti, kad daugiau nepasikartotų. B. Sruogos tekstas tai pasiekia ne moralizuodamas, o kviesdamas mąstyti, kelti klausimus. Mes parodoje kartu su juo klausiame: kas yra žmogus, kai viskas iš jo atimama? Kodėl kai kurie išlieka žmonėmis, o kiti – ne? Kaip įveikti patirtos traumos padarinius?
