Artėjant spalio 10-ajai, kai minėsime iškilaus scenografo, dailininko ir pedagogo Liudo Truikio (1904–1987) gimtadienį, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus L. Truikio rinkinio kuratorė Rasa Bieliūnaitė kviečia prisiminti ne tik jo įspūdingus kūrybinius darbus, bet ir neeilinę, legendomis apipintą asmenybę.
Tarpukario ir pokario Lietuvoje Truikys buvo atpažįstamas ne tik dėl savo meninio talento, bet ir dėl išskirtinės išvaizdos, kuri kėlė nuostabą, žavėjo, kartais net stebino aplinkinius. Apie jo stilių, eleganciją, neatsiejamą mėlynos spalvos simboliką ir subtilų, apgalvotą kiekvienos detalės pasirinkimą vis dar pasakojama tarsi apie teatrinį personažą, peržengusį scenos ribas ir kūrybą pavertusį gyvenimo būdu.
Apie „Truikio mėlyną“
Apie dailininko scenografo L. Truikio išskirtinę išvaizdą gandai sklandė jau tarpukariu. Dažniausiai perduodami iš lūpų į lūpas, aptarinėjant daugeliui paslaptingai atrodžiusią meno pasaulio asmenybę, kartais šie gandai atsidurdavo ir to meto laikraščiuose. Jo gyvenimo draugė operos solistė Marijona Rakauskaitė taip pat sulaukdavo išskirtinio spaudos ir praeivių dėmesio dėl savo lietuvišku kuklumu nepasižyminčios išvaizdos.
Nedidelę dalį šios poros miegamajame stovėjusios sieninės spintos užėmė ir L. Truikio garderobas. Tačiau čia spalvos buvo gerokai santūresnės – juoda, pilka, keli raudoni akcentai ir, žinoma, mėlyna. Ryškiai mėlyni kaklaraiščiai, smulkiai dryžuoti tamsiai mėlyni amerikietiški kostiumai, žydri marškiniai, gilaus mėlynumo paltas. Taip pat ir mėlyno aksomo darbinis chalatas, vis dar ištepliotas mėlynais ir kitokių spalvų dažais.
Mėlyna spalva turbūt nieko nenustebins vyriškoje aprangoje, tačiau L. Truikiui ši spalva buvo ypatinga: šie atspalviai vyravo jo tapyboje, bažnyčių dailėje ir pagrindiniame jo darbe – operų scenografijose. Dažniausiai tai buvo ne bet kokia mėlyna – gili, sodri, ultramarino. Vėliau kalbant apie jo darbus šis atspalvis net ir vadinamas „Truikio mėlyna“.
Savo studentams meno mokykloje jis sakydavo, kad tai yra kūrybos spalva. Rodydavo jiems mėlyno storo stiklo gabaliukus vitražiniame šviestuve, kurį parsivežė po žinių gilinimo kelionės Paryžiuje ir pakabino savo namų koridoriuje. Atkreipdavo studentų dėmesį į pagarbiausioje namų vietoje stovėjusios medituojančio Budos skulptūrėlės jau išblukusius mėlynai dažytus į kuodelį surištus plaukus, sakydamas, kad Kūrinijos spalva – tai Viešpaties Budos plaukų spalva. Mėlyni tonai supo dailininką ir kitose jo rytietiško meno kolekcijos vertybėse.
Apie Truikio ūsus
Didžiąją dalį savo gyvenimo L. Truikys nešiojo tamsiai paryškintus plonyčius ūsus, kurie Rūtos Samuolytės-Navardauskienės straipsnyje „Liudas Truikys ir Salvadoras Dali: realaus ir mistinio pasaulio paralelės“ buvo palyginti su įspūdingais dailininko Salvadoro Dali ūsais. Anot amžininkų, scenografas net šiuos ūsus pasidažydavo mėlynai. Deja, nespalvotos fotografijos ir neryškios senosios spalvotos nuotraukos negali patvirtinti šio fakto. Gal tai tebuvo išblukusių senovinių dažų iliuzija ar gerbėjų visur pastebimos jo mėgstamos spalvos atspindys.
Daugelis pamena ir juodą dailininko nuolat nešiotą beretę, masyvius ilgo plauko kailinius. Išliko ir elegantiški juodi lakiniai bateliai. Didžioji dalis drabužių yra atkeliavę iš Amerikos, greičiausiai atsiųsti į šią šalį emigravusios jo sesers B. Kripkauskienės. Savo laiškuose L. Truikys niekada neprašė drabužių ar maisto produktų, kuriuos siųsdavo rūpestingi giminaičiai. Tačiau jis dažnai mini jam reikalingo mėlynumo dažus. Ypač statant Dž. Verdžio operą „Aida“ didelį liūdesį scenografui kėlė tai, kad trūksta tinkamo atspalvio mėlynų dažų pagrindinei Nilo scenai atvaizduoti.
Apie Truikio aksesuarus
Išskirtinis dailininko aksesuaras buvo jo akiniai. Juos iš pradžių dar be kojelių pradėjo nešioti būdamas vidutinio amžiaus. Metams bėgant ir prastėjant regai, dideli akinių stiklai vis storėjo. Tačiau šiuos masyvius apvalius stiklus vis tiek išlaikė tik plonytės metalo kojelės ir lankeliai viršuje, sutvirtinti vos keliomis metalinėmis vinelėmis. Su šiais akiniais matome jį dailininko Adolio Krištopaičio tapytame stilizuotame Maestro portrete. Jame žaismingai atsiskleidžiami ir L. Truikio pamėgti ryškiaspalvių įstrižų linijų kaklaraiščiai, derėję su kontrastingomis pasvirusiomis jo scenografijoms būdingomis linijomis.
Kartais L. Truikys segėdavo dar vieną nedidelį aksesuarą – šviesaus metalo pasagėlės formos segę, puoštą skaidraus stiklo akutėmis. Tokią pat segę bei mažesnius auskarus turėjo ir Marijona. Tai buvo tarsi jų draugystės simbolis, su kuriuo abu norėjo būti palaidoti.
Visada pasitempęs, elegantiškas, vilkintis kostiumu ir ryšintis kaklaraiščiu dailininkas pasirodydavo ne tik viešumoje. Scenografo artimesnius draugus dažnai glumindavo jo įprotis neįsileisti svečių tol, kol tinkamai nepasipuoš. Kartais tai užtrukdavo net keletą valandų. Tada maestro išdidžiai atverdavo savo namų duris, pasirodydavo nepriekaištingai vilkintis bei pakviesdavo visus arbatos ir saldumynų. Nepamiršdavo net tokios detalės, kaip iš viršutinės švarko kišenės kyšanti dailiai sudėta prabangaus margo ryškiaspalvio audinio nosinaitė – fantazija.
Tiek tarpukario, tiek pokario metais išskirtinė L. Truikio ir jo gyvenimo draugės išvaizda traukė praeivių akį. Tačiau visada norisi pabrėžti, kad labiausiai jie išsiskyrė savo oriomis manieromis bei išdidžiu, bet pagarbiu elgesiu.
Daugiau L. Truikio asmeninių daiktų ir jo išvaizdą įamžinusių nuotraukų galite pamatyti muziejaus FB paskyroje.
