Spalio 2 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre gastroliuos Lesios Ukrainkos nacionalinis akademinis dramos teatras iš Kyjivo. Trupė Lietuvos žiūrovams atveža spektaklį „Žemė“ pagal O. Kobylianskos romaną. Šios gastrolės – tai režisieriaus Ivano Uryvskio sugrįžimas į Kauną ir teatrą, kuriame jis prieš trejus metus sukūrė šį spektaklį. Apie šiuos pastatymus ir Ukrainos teatro sklaidą Europoje kalbamės su režisieriumi.
Kai pastarąjį kartą kalbėjomės apie teatrą, sakėte, kad Jūsų didžiausias noras yra, jog Ukrainos tekstai pasiektų Europos ir pasaulio scenas. Panašu, kad išsipildė su kaupu, nes su spektakliu „Konotopo ragana“, kuris yra nacionalinis kūrinys, gastroliavote Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Moldovoje, Didžiojoje Britanijoje.
Spektaklis „Konotopo ragana“ sukurtas Ivano Franko dramos teatre pagal ukrainiečių klasikos motyvus. Su šiuo pastatymu mes iš tiesų aplankėme daugelį šalių ir toliau keliaujame. Tačiau vildamasis, kad Ukrainos literatūra pasieks pasaulio scenas, turėjau galvoje ką kitą – norą, kad ukrainiečių tekstus statytų režisieriai iš įvairių pasaulio šalių. Kad jie pasirinktų tiek šiuolaikinę, tiek klasikinę ukrainiečių literatūrą ir režisūrine išmone atvertų pasauliui. Manau, kad esame tik šio kelio pradžioje ir labai tikiuosi, kad ukrainietiškų tekstų Europos scenose bus vis daugiau.
Kitas Jūsų plačiai rodomas spektaklis – A. Camus „Kaligula“. Su juo gastroliavote taip pat labai nemažai: Rumunija, Bosnija, Lenkija ir dar daugiau. Torunės „Kontakt“ festivalyje už režisūrą pelnėte žiuri komisijos prizą. Ši absurdo pjesė yra gerai žinoma skirtingų šalių auditorijai, o jos interpretacijas neretai diktuoja laikmetis. Kas s yra Kaligula Jūsų versijoje?
Spektaklis „Konotopo ragana“ dažniausiai keliauja kaip gastrolinė pjesė, o „Kaligula“ dažniau pristatoma festivaliuose. Pirmąjį spektaklį dažniausiai žiūri daugiau ukrainiečių publikos, o „Kaliguloje“ žiūrovų tarpe yra gerokai daugiau užsieniečių. Tai du visiškai skirtingi jausmai – vaidinti vieną ir kitą spektaklį. „Kaliguloje“ keliamos itin svarbios temos: diktatūra, tironija. Man Kaligula – tai įspėjimas kiekvienai šaliai, savotiška istorijos pamoka. Tai apibendrintas diktatoriaus paveikslas, todėl ši istorija yra labai aktuali Ukrainai ir visam pasauliui, nes primena: pavojus ir blogis visada yra šalia.
Netrukus pamatysime Jūsų režisuotą spektaklį „Žemė“ su Lesios Ukrainkos nacionalinio akademinio dramos teatro aktoriais. 2022 m. gruodį šią medžiagą pagal Ukrainos autorės O. Kobylianskos romaną pastatėte Kaune. Kas paskatino šį spektaklį sukurti gimtinėje ir ar adaptavote jį?
Spektaklis „Žemė“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre buvo pirmoji mano režisūrinė patirtis užsienyje. Prisipažinsiu, jau tuomet galvojau, kad norėčiau, jog šį spektaklį pamatytų ir žiūrovai Ukrainoje. Kadangi mano atvykimas į Kauną buvo susijęs su Kyjivo Lesios Ukrainkos teatru, gimė idėja pastatyti šį kūrinį ir namuose.
Ukrainietiškoje versijoje mes grįžome prie originalaus Kobylianskos teksto, nes Lietuvoje jį šiek tiek adaptavome vietos publikai. Abi šios versijos yra panašios, bet kartu ir skirtingos – ir tai buvo sąmoningas sprendimas. Man tai buvo labai įdomi patirtis: statyti tą pačią pjesę po trejų metų. Spektakliai gimė iš tos pačios medžiagos, bet labai skiriasi – nes kiti aktoriai, kitas laikas, bet ta pati tema. Man tai buvo svarbi kūrybinė kelionė – ir Lietuvoje, ir Ukrainoje.
Kas per trejus karo metus pasikeitė Ukrainos teatre? Jūs dirbate Ivano Franko nacionaliniame teatre, bendradarbiaujate su kitais teatrais. Kas dominuoja repertuare? Galbūt atvyksta užsienio režisieriai? Kaip savo veiklą vykdo arti fronto linijos esančių regionų teatrai?
Ukrainos teatras yra labai įvairus. Net ir karo metu jis toliau gyvuoja ir vystosi Ukrainos ginkluotųjų pajėgų dėka. Paradoksalu, tačiau teatrų lankomumas išaugo – šiandien juose gausu žiūrovų. Pafrontės miestuose situacija sudėtinga. Pavyzdžiui, Charkive, nepaisant beveik neįmanomų sąlygų, teatras dirba: kuriamos požeminės scenos, kuriose vyksta daug puikių spektaklių, ir žmonės į juos ateina. Į Ukrainą atvyksta ir užsienio režisieriai – tai taip pat svarbi parama. Mūsų teatrai aktyviai vyksta į gastroles, o tai padeda pristatyti mūsų kultūrą užsienyje. Teatrų repertuaras labai įvairus: rodoma daug komedijų, kurios leidžia bent trumpam atitrūkti nuo šiandienos realybės, yra spektaklių apie karą, apie mūsų laikmetį. Ir kiekvienas jų randa savo žiūrovą.
Ukrainos menininkų socialinių tinklų paskyrose, teatrų svetainėse pastebima, kad vyksta paramos kariuomenei iniciatyvos. Kaip sekasi? Ar parama neslopsta?
Šiandieninis teatro poreikis natūraliai virsta parama kariuomenei. Rengiame labdaros spektaklius, organizuojame aukų rinkimą – manau, tai viena iš svarbiausių teatro misijų šiuo metu: padėti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Kiekvienose gastrolėse stengiamės įtraukti ir paramos rinkimą. Žinoma, žmonės užsienyje aktyviai remia Ukrainą. Tad mūsų kelionės atlieka dvejopą funkciją – kultūrinę, t. y. Ukrainos teatro pristatymą, ir labdaros, paramos funkciją. Tai nepaprastai svarbu šiandien.
Norisi išgirsti Jūsų nuomonę apie rusų kultūrą. Yra atvejų, kuomet trupės, prisidengdamos Ukrainos menininkų vardu, gastroliuoja Europoje. Kaip pavyzdys – baleto trupė „Kyiv Grand Ballet“, rengusi turą ir Lietuvoje. Vis dar deklaruojama, kad „Čaikovskis yra Čaikovskis“. Rusijos solistė A. Netrebko grįžta į sceną. Kaip Ukrainoje vertinami tokie nuolaidžiavimai? Kokia oficiali pozicija rusų kultūros atžvilgiu?
Po 2022 metų vasario 24 dienos aš atsisakiau visko, kas rusiška. Ukrainos teatrai pašalino iš repertuarų visus rusų autorius. Tiems, kas mato, ką Rusija daro su Ukrainos miestais ir žmonėmis, paaiškinimų čia nereikia. Noriu pabrėžti: ukrainiečių kultūra yra tokia turtinga ir gili, kad mano kūrybai to visiškai pakanka. Kartais remiuosi Europos literatūra, tačiau rusų kūrybą visiškai išbraukiau. Tą patį padarė ir Ukrainos teatrai. Todėl, manau, atsakymas akivaizdus: viskas, apie ką kalbate – visokios „nuolaidos“, gastrolės prisidengiant „ukrainietiškais“ trupės pavadinimais ar bandymai grąžinti rusišką kultūrą į Europos scenas – mums yra nepriimtina.
Rusijos agresija neslopsta. Pastaruoju metu ji nukreipta ir į civilius. Kas Jums šioje situacijoje padeda išlaikyti sveiką protą, emocijas?
Rusijos agresija tęsiasi ir vis dažniau ji nukreipta prieš civilius gyventojus. Fronte kasdien žūsta mūsų gynėjai. Vakarų lyderių prieštaringi pareiškimai dar labiau apsunkina situaciją. Taip, psichologiškai labai sunku. Išlaikyti vidinę pusiausvyrą man padeda teatras ir žmonės, kurie mane supa. Teatras šiandien – tai ne tik menas, tai būdas kalbėti apie šį laikmetį, būti kartu su žiūrovu, išgyventi šią tikrovę drauge. Galbūt tai ir yra viena svarbiausių atramų, kuri padeda laikytis ir išlikti.
Parengė
