„Pykčiu nebūtume nieko pasiekę. Mūsų rezistencija rėmėsi ironija, humoru, pašaipa ir nestandartiniais veiksmais“, – pasakoja Saulius Pikšrys, ekologinės organizacijos „Atgaja“ ir Lietuvos žaliųjų judėjimo kūrėjas bei lyderis. Paklausus, ar stebint sovietmečiu niokojamą Lietuvos gamtą ir kultūros paveldą nekilo pyktis, Saulius prisipažįsta, kad tokie vaizdai iš tiesų keldavo stiprias emocijas, tačiau jos virto kūrybine energija, sklidusia visoje šalyje, – vienos pirmųjų Lietuvoje aplinkosauginės nevyriausybinės organizacijos „Atgaja“ organizuoti mitingai sutraukdavo tūkstantines minias.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. rugsėjo numeryje „Judėjimai“)
Mūsų pokalbio herojus Saulius Pikšrys, paskutinės hipių bangos atstovas, gamta, žygiais, ekologija ir kultūra susižavėjo dar universiteto laikais. Studijų metais jis vadovavo Kauno technologijos universiteto žygeivių klubui „Ąžuolas“. Šioje organizacijoje susitiko ir būsimi „Atgajos“ nariai.
„Kiekvieną savaitgalį keliaudavom po Lietuvą, šiuos žygius vadindavom „poilsiukais“ – nesvarbu, žiema ar vasara, lyja ar saulė šviečia, eidavom į gamtą, netgi per Kalėdas švęsti Saulėgrįžos šventės. Prieš žygius ruošdavom literatūrą, maršrutus, lankydavom piliakalnius, bažnyčias, kitus kultūrinius objektus“, – prisimena Saulius. Tačiau žygeiviai matydavo ir niokojamą gamtos, kultūros paveldą – agresyviai vykdomą industrializaciją kaimuose ir sodybose, chemizaciją, pievose besimėtančius trąšų kamuolius, kolektyvizaciją, silikatinių plytų fermas gražiausiuose Lietuvos kampeliuose, į upelius bėgančias nuotekas ir melioraciją, nusausinusią pelkes, sunaikinusią raistus ir miškelius.
„Lig šiol pamenu viename sovietiniame žurnale skaitytą frazę, kad žemdirbiui kalvotas peizažas yra nepriimtinas ir reikia viską nulyginti“, – juokiasi Saulius. Šie žygiai ir jų metu pamatyta destruktyvi politika tapo stipriu idėjiniu pagrindu „Atgajos“ judėjimo pradžiai, tačiau siekis įkurti organizaciją kilo tik vėliau. Juk pirma reikėjo surinkti patikimų žmonių grupę, o tai būsimi atgajiečiai irgi darė savitai – naujokus vesdavo į sudėtingus žygius.
„Per pelkę, iki juosmens įgrimzdus, per arimus, kur kiekvienas batas aplimpa purvu ir prideda penkiolika kilogramų papildomo svorio. Išlikdavo tik patikimi ir nusiteikę spartietiškai, o kompanija stipriai susicementavo – su daugeliu ryšius išlaikėm iki dabar“, – džiaugiasi mano pašnekovas, o aš suskaičiuoju, kad šie žmonės pažįstami daugiau nei 45 metus – klampojimas po arimus pasirodė esantis ilgalaikės draugystės receptas.
Nuo „Atgajos“ judėjimo neatsiejamas Sauliaus bendražygis, bičiulis Saulius Gricius – būsimas judėjimo lyderis, nors pats pirmas susitikimas vieno iš „Ąžuolo“ susirinkimų metu draugystės nežadėjo – Gricius įžūliai elgėsi, daug komentavo ir tuometiniam „Ąžuolo“ vadui Sauliui paliko įkyraus vaikino įspūdį.
„Visgi kitą dieną susitikome fakultete, kartu parūkėme, tada nuėjome į auditoriją, susirinkome daiktus ir nuvažiavę į Sauliaus rūsį ėmėmės klijuoti skyles plauste. Savaitgalį kartu leidomės į pirmą žygį ką tik sutaisytu plaustu. Nuo tos dienos tapome neišskiriami“, – draugą prisimena vyras. Baigę studijas ir pradėję dirbti gamyklose, abu Sauliai ir kiti žygeivių grupės nariai savo aistros neapleido – žygiavo, plaukiojo upėmis, generavo idėjas dar studijų laikais pradėtose „Mėlynųjų naktų“ sesijose.
„Trečiadieniais po susirinkimų žygeivių kompanija rinkdavosi pas vieną iš narių svečiuose. Susėsdavom ant kilimo, užsiplikydavom labai stiprios arbatos ir rūkydavom. Geriant čefyrą ir šniaukščiant cigaretes, nuo dūmų būdavo mėlyna, nors kirvį kabink. Šių mėlynųjų naktų diskusijai susigalvodavom ekologinę, kultūrinę ar moralinę temą, filosofuodavom iki paryčių. Kartais aptardavom ką tik išleistą vinilinę plokštelę ar knygą. Tai buvo intelektualinė veikla kiek kitokia forma“, – jaunystę prisimena Saulius.
„Atgajos“ narių būrys – idealistai, siekę keisti pasaulį ir rengti grandiozines akcijas, protestus ir mitingus. Tinkamos aplinkybės oficialiai įkurti organizaciją susidėliojo tik 1987 metais. Tuo metu išleistas potvarkis, skelbiantis, jog galima steigti organizacijas „pagal pomėgius“: „Ai, galvojam, kodėl nepabandžius? Parašėm į tuometinę „Kauno tiesą“, kad prie Kauno pilies rengiam steigiamąjį susirinkimą, pagrindiniais tikslais paminėdami paminklosaugą ir ekologiją – juk matėm, kaip griaunami ir niokojami paveldo objektai.“ Steigėjai buvo Saulius Pikšrys, Saulius Gricius, Deivis Urbonas ir Džiugas Palukaitis.
Saulius prisimena, kad kaip vėlesnių protesto žygių repeticiją dar 1985 metais surengė eksperimentinį kelių dienų pankišką festivalį prie Bražuolės upės. Keli šimtai žmonių įkūrė kaubojiško stiliaus stovyklą, vyko koncertai, žaidimai ant žemės, ore ir vandenyje, plevėsavo vėliavos, tvyrojo laisvės pojūtis. Vėliau Saulius Gricius ir Saulius Pikšrys kartu su aktyviais atgajiečiais rengė planus, organizavo akcijas, vystė strategijas, steigė iniciatyvines grupes.
„Buvo sudėtingų dalykų – logistika, idėjų sklaida, finansavimas, rūpinimasis inventoriumi, svečiais. Būdavo, atvažiuoja į žygį žinomas profesorius skaityti paskaitos, apsirengęs kostiumu, pasirišęs tautinę juostelę, tada tekdavo jam rasti palapinę, miegmaišį…“ – netikėtumus prisimena Saulius ir pritariamai linksi galva man besistebint, kad visa tai, ypač tarptautinės akcijos, pavykdavo be „Google“, asmeninių telefonų ir interneto.
Viena tokių – 1989 metais surengtas „Baltijos apkabinimas“, ją Saulius pamena kaip Baltijos kelio repeticiją. Į akciją buvo įtrauktos visos šalys, besiglaudžiančios aplink Baltijos jūrą. „Laiškais, faksais ir telefonais sugebėjom suorganizuoti žmones išeiti į pajūrį konkrečią dieną konkrečia valandą. Tuomet kilo idėja pirmą rugsėjo savaitgalį paskelbti Baltijos jūros diena, ir tai pasiekėm“, – pasakoja Saulius.
„Atgaja“ buvo Sąjūdžio avangardas, pasitelkusi taikias, drąsias ir iškalbingai tylias protesto formas ji žadino tautinę savimonę. Klausiau Sauliaus pasakojimų žavėdamasi jaunuolių gebėjimu kovoti su sovietine sistema kūrybingai, pasitelkiant stiprius simbolius. Štai 1988 metais Ekologinio protesto žygio metu „Atgajos“ nariai nešė Lietuvos trispalvę per atokiausius šalies kampelius. Saulius pamena, kaip tai buvo įspūdinga, ypač kaimo vietovėse, žygeivius pamatę žmonės verkė.
Vienas įspūdingiausių renginių tiek turiniu, tiek įgyvendinimu – taiki tylos akcija karinėje sovietų bazėje Kėdainiuose. Pradžioje aktyvistai planavo mitinguoti prie dalinio vartų, bet pasiuntę žvalgą sužinojo, kad gan lengvai galima patekti į karinio oro uosto teritoriją. Ar galit patikėti – maždaug 800 žmonių minia perėjo karinio oro uosto pakilimo taku it podiumu, skanduodami šūkius ir plevėsuodami vėliavomis, iš šono stebint kareiviams. „Tai buvo labai drąsu. Kareiviai turėjo teisę įspėti, o nepaklusus įspėjimams šaudyti, fone kaukė sirenos, tačiau stovėjo pasimetę, nesiryžo nieko imtis.“ Akcijos dalyviai buvo susitarę nepasiduoti provokacijoms ir surengti tylos mitingą prie aerodromo štabo, laikydami plakatus „Red army, go home“. Protestuotojai objekte praleido valandą, tuomet skanduodami gėdos šūkius išėjo iš karinio objekto – pro plačiai kareivių atidarytus vartus.
Sauliui viena svarbiausių akcijų buvo Kėdainiuose, ant fosfogipso kalnų. Tais laikais ši vieta atrodė kiek kitaip nei dabar: viršuje buvo nutiestas lynas, kuriuo judantys vagonėliai teritorijoje išpildavo gamybos atliekas – fosfogipsą. Peizažas išties priminė aštriaviršūnių kalnų nusėtą lauką. Šiame fone per „Taikos žygį“ buvo surengtas koncertas, pasirodė bent šešios sunkiojo roko grupės. „Atgajos“ nariai pasirūpino scena, garso įranga, netgi apšvietimu.
„Atgajos“ nariai taip pat įkurdavo palapinių miestelius šalia abejotiną veiklą vykdančių objektų. Vienas tokių – kodiniu pavadinimu „Nieman“, netoli Kadagių slėnio. „Mes ten įkūrėm stovyklą ir sustabdėm statybą, užblokavom praėjimus. Sklido gandai, kad ten bus KGB radiolokacinė stotis, spinduliuosianti pavojingas elektromagnetines bangas. Todėl blokavom objektą, kol nebus išsiaiškinti šių statybų tikslai. Atvažiuodavo su juodom volgom kostiumuoti dėdės ir mus fotografuodavo. Praleidom ten bent kelias savaites“, – pasakoja Saulius. Tuo metu vyko ir Baltijos kelias, tačiau, negalėdami palikti objekto, nariai metė burtus. Saugoti objekto pasiliko Saulius ir keli bendražygiai. Visgi tądien iš dangaus mėtomų gėlių nukrito ir jiems – „Baltijos apkabinimo“ sumanytojai tapo ir Baltijos kelio dalyviais. „Atgajos“ nariai panašų palapinių miestelį buvo įkūrę ir prie Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, surengę kelių dienų bado protestą prie Kauno savivaldybės.
Saulius Pikšrys – protestų ir mitingų veteranas. Radikalūs protestai, institucijų kvestionavimas ir derybos buvo išskirtiniai „Atgajos“ bruožai to meto kontekste. Nariams buvo svarbi nesmurtinė komunikacija, jie visi buvo „aršūs antimilitaristai“. Ką Saulius mano apie šių laikų protestus? Sako, kad šis klausimas jam neduoda ramybės jau daug metų. Sovietmečiu buvo aiškus priešas ir jo veikimo mechanizmas, todėl ironija tapo galingu ginklu. Dabar Saulius pasigenda pasipriešinimo ir svarsto, ar revoliucingumo neužgožė konformizmas. Visgi priduria, kad ir „Atgajos“ judėjimas gyvavo tol, kol buvo aiškus priešas, kol į priekį vedė galingos idėjos. „10-ojo dešimtmečio pradžioje sugriuvus ekonomikai, ekologinės idėjos tapo nepopuliarios, juk gyvenimas ir taip sunkus, o žalieji kviečia dar mažiau vartoti. Šios krizės neatlaikėm“, – pripažįsta Saulius. Vieno iš lyderių Sauliaus Griciaus mirtis 1991-aisiais taip pat tapo riboženkliu judėjimo istorijoje. „Buvo „Atgaja“ iki ir po Griciaus“, – sako Saulius, o net ir praėjus keliems dešimtmečiams bendražygiai susitinka prie kapo. Didžioji dalis prisiminimų apie „Atgają“ gyvena amžininkų atmintyje, judėjimą įamžino ir 2015 metais išleistas filmas „Žalieji muškietininkai“ (režisierius Jonas Öhman).
Žygiai, festivaliai, diskusijos bei gilus rūpinimasis aplinka virto stipriu aktyvistiniu organizacijos branduoliu. „Atgajos“ nariai buvo radikalūs, bet nesmurtiniai antimilitaristai, ryžtingai stoję prieš prievartą, taršą ir biurokratinį absurdą. Šio judėjimo istorija parodo, kiek daug gali pakeisti idealizmas ir ypač – bendrystė. Juk būtent ji apsaugojo „Atgajos“ vadus nuo išpuolio sovietų kariniame objekte, būtent ji įkvėpė rengti festivalius ir groti roką ant fosfogipso kalnų. Jei vienas žmogus gali sugeneruoti dūmą, tai grupė žmonių – visą mėlynų naktų tirštumą, už kurio taip stipriai užsikabino laisvės ir pasipriešinimo idėjos.
