Sekmadienis. Šešta ryto. Spraudiesi į šortus, valaisi dantis, į keptuvę suleidi tris kiaušinius ir supranti, kad šortai visgi atbulai. Prasuki čiurnas, kelius, riešus, pamojuoji miegantiems namiškiams. Cakteli klipsai, dar kartą pasirąžai ir tik važiuodamas per tiltą prisimeni, kad neįsijungei „Stravos“. Vėsoka. Ir vėl raudona. Kilometrai sukasi lėčiau, nei įsivaizdavai vakar vakare… Ypač jei esi vienas.
Tas nerangus jausmas – lėtas startas, kova su savimi ir galiausiai būryje atrandamas ritmas – gerai pažįstamas Simui Gendvilai, vienam iš dviračių klubo „Laikra“ įkūrėjų. Antrą sezoną gyvuojančio klubo pagrindas – bendruomenės pasivažinėjimai, arba social ride’ai, plento ar gravel tipo dviračiais pirmadieniais ir trečiadieniais. Ir ne tik. Bet būtinai – pusšimtį ar panašiai kilometrų užkandant bananais.
Čekiškas dviračių polas
Paties Simo kelias į dviračių bendruomenę prasidėjo… Čekijoje. Sociologiją studijavęs vaikinas „Erasmus“ pusmečiui į Brno nusivežė Aleksoto turguje pirktą dviratį, o šis lėmė pažintį su bendraminčiu vokiečiu. Minimalistinis fixas Birštone augusiam kauniečiui tapo ne tik transportu, bet ir bilietu į alternatyvią bendruomenę. Priemone ne tiesiog riedėti nuo baro iki baro, bet, pavyzdžiui, žaisti dviračių polą.
Simo romaną su dviračiu pristabdė jėgos aitvarai. Tiksliau, tik bandė. „Žinai, kaip Lietuvoje su vėju – kai nepučia, o sportuoti norisi, reikia plano B – taip atradau gravel dviračius“, – pasakoja jis.
„Baikos“ krikštas ir trečiadienių klasika
Esminis Simo atsivertimas įvyko grupinio dviračių žygio (bikepack) „Baika Tour“ metu. Išvažiavo vienas, nieko nepažinodamas, pasitreniravęs viso labo 30 ir 50 km distancijas – o tikslas buvo Klaipėda–Vilnius, žinoma, su nakvyne. „Per pirmą dieną nuvažiavau 286 km ir nebegalėjau paeiti – tik minti toliau“, – juokiasi prisiminęs. Peržengęs galimybių ribą, sako, patyrė, kaip bendras tikslas ir iššūkis sukuria tolyn stumiantį bendrystės jausmą.
Tolesnės dopamino paieškos Simą nuvedė iki Panemunėje veikusios dviračių parduotuvės ir serviso „Bikespot“, iš kurio trečiadieniais startuodavo tradiciniai bendruomeniniai pasivažinėjimai – „Coffee Ride“. Nors yra ekstravertas, iš pradžių, neslepia, jautėsi stebėtoju ir tik pamažu tapo savas. „Bikespot“ jis suvokė, kokia svarbi yra tradicija.
Galimybė krizėje, arba du bananai
Kai bendruomenės namais tapęs „Bikespot“ užsidarė, social ride’ų tradicija prisnūdo. Tiesa, čia svarbu paminėti „Gruntadienius“ – tai bendruomeniniai riedėjimai kiekvieną antradienį iš Šančių. Bet antradieniai – tai ne trečiadieniai.
Sutapo, kad Simo gyvenimo draugė Bernadeta Buzaitė ir viena aktyviausių Kauno dviratininkių Eglė Jasiukaitytė vienu metu dirbo toje pat bendradarbystės erdvėje. Taip laisvu nuo excelio ir photoshopo metu Simas, Bernadeta, Eglė ir jos tituluotas draugas Mantas Januškevičius nusprendė burti naują dviračių klubą. Taigi, jokios konkurencijos, tik poreikis užpildyti atsiradusią tuštumą. Ir… aktyvus darbas socialiniuose tinkluose – ne tik „Stravoje“, bet ir paprastiems mirtingiesiems įprastuose.
Nors „Laikra“ – šiuolaikinis klubas, praverčia ir tradicinės reklamos galimybės. Pavyzdžiui, „Kavalieriuje“ prilipintą plakatą pamatė pro Kauną aplink Baltijos jūrą mynęs britas ir su visu daiktais apkrautu dviračiu drauge su kauniečiais tyrinėjo Kauno marių apylinkes.
O kodėl „Laikra“? Nieko čia stebuklingo – pavadinimas gimė čiupinėjant savo aprangą. „Minkštai skamba, lietuviškai atrodo, o grafinę pusę patikėjome dizaineriui Tadui Bujanauskui“, – pasakoja Simas. Du bananai logotipe reiškia „C C“, arba „cycling club“ – dviračių klubą. Juos piešdamas logotipą smėlyje vizualizavo pats Simas. Piešti bananai, tiesa, netruko virsti tikrais energijos mainais – „Laikra“ garsėja tuo, kad kiekvieno social ride’o metu klubo organizacinis komitetas dalyviams atveža bananų. Per praėjusį sezoną jų nupirkta kokie 200 kg… Ir ne visi būna suvalgyti, tad bent jau dėl nemokamo maisto prie klubo tikrai verta jungtis.
Išsikalbame apie vidutinio bananų mėgėjo portretą. Hm, su šalmais, akiniais ir laikra visi atrodo panašūs. „Norisi nevirsti uždara gentimi“, – patikina Simas. Amžiaus ribų nėra, vienas aktyviausių Kauno mynėjų – anūkų jau turintis autobuso vairuotojas, laisvalaikiu viršijantis 10 tūkst. km per metus. Taigi, slenkantis grafikas – tikra dovana dviratininkui. Prisijungia ir jaunesnių, o vidurkis – maždaug 28–38 metai. Yra įvairiausių profesijų atstovų, net LEZ’e dirbantis ir kasdien keliasdešimt kilometrų commute’inantis poetas, kiekvieną finišą papuošiantis ketureiliu.
Nuo klubo iki judėjimo
Pradėję nuo trečiadienio susirinkimų prie geležinkelio stoties veikusiame „O kodėl ne?“, šiemet „Laikra“ klubo nariai („nariai“ – tik skambus žodis, stojimo ar narystės mokesčio nėra – užtenka atvažiuoti) renkasi „Pratęsime“, esančiame Krepšinio namuose, netoli Nemuno ir Neries santakos. Čia pat trečiadieniais buriasi ir nedidelė Kauno merginų dviratininkių bendruomenė „SheSpresso“, kurią Simas vis kviečia minti kartu – tai kas, kad greičiai nevienodi, visada galima pasidalinti grupėmis. Kuo daugiau dalyvių – tuo daugiau grupių, tuo didesnis dėmesys ir palaikymas kiekvienam, kuriam to reikia.
Nei ten pat, nei bet kur – „Laikros“ maršrutai dėliojami atsakingai, Simas tam skiria ištisas dienas. Dabar kaip tik sudėliojo planą savaitgalio išvykai į Dzūkiją – sako, ties 120-uoju kilometru imi labai mylėti Lietuvą. Linksiu galva – tik dviratis atveda į vaizdingiausias proskynas, ant netikėčiausių skardžių, į kvapniausias pievas. Kuo daugiau tiltelių, tuo smagiau – papildo Simas ir manifestuoja naują tiltą per Nevėžį. Dar jis didžiuojasi paties sužymėtu „Blokados“ maršrutu. „Blokada“ – per karantiną Vilniuje užgimusios varžybos, kurios laukais ir miškais trunka porą savaičių. Ta prasme, keliasdešimties km maršrutą dalyviai ima kiekvienas savarankiškai ir rezultatus gali gerinti kiek tik nori sykių.
Kritinė masė
Tai Vilnius sugalvoja, mes pritaikom? Sostinėje dviratininkų bendruomenė keliskart didesnė, tad ir įvairių sportinių-subkultūrinių iniciatyvų daugiau. „Kaunas – kamerinis miestas, minti čia smagu, tik daug kas tai daro po vieną“, – pastebi Simas, nepailstantis visus vienišius kviesti prisijungti prie „Laikros“ bent jau virtualiai.
O kuo klubas skiriasi nuo judėjimo? Tiksliau, ar „Laikra“ turi ambicijų tapti kuo nors daugiau nei tik renginys feisbuke? Simo manymu, judėjimu tampi prisiėmęs atsakomybę: ne tik už save, bet ir už kitą – lėtesnius narius, saugumą, atmosferą. Bananus, sausainius, vandenį. Svarbi ir edukacija: noras ne šiaip minti, bet ir dalintis žiniomis apie važiavimo kultūrą, saugumą, mitybą, motyvaciją. Tokių bandymų jau buvo, kitą sezoną gal bus ir daugiau.
Prisimename ir istorija (gal tik kol kas?) tapusius „Kritinės masės“ penktadienius, kuriuos iš dalies pakeitė social ride’ai kitomis savaitės dienomis. Tai globali tradicija paskutinį mėnesio penktadienį dviračiais užtvindyti miestų gatves, taip primenant apie šią transporto priemonę. Politinių ambicijų Simas neturi, jis norėtų, kad „Laikra“ išliktų bendruomenės klubu ir nesiveltų į projektų rašymus bei ataskaitų pildymus. Bet pritaria, kad už miesto praverstų ženklai, automobilių vairuotojams primenantys apie jau kuris laikas galiojančią dviračių lenkimo taisyklę. Čia grįžtame prie važiavimo kultūros – „Laikra“ mina su žibintais ir šalmais, o be šalmų mina… na, mėgėjai. Susimąstykite, jei jūs tokie.
Vietoje epilogo
Pats Simas šiemet sezoną jau baigė – likus 7 km iki „Baikos“ finišo įskrido į bordiūrą, susilaužė raktikaulį, o vėliau paaiškėjo, kad ir mentę. Tad vietoj asmeninių pasiekimų aptariame planus ir svajones.
Daug patirties restoranų versle sukaupęs pašnekovas neslepia, kad jo vizija – stilingas, kokybišką aptarnavimą, prekes, bendruomenės palaikymą, gerą kavą siūlantis spotas. Yra ir svajonių vieta – tas žavus, pagaliau renovuotas tarpukarinis autoservisas Kęstučio gatvėje, netoli S. Daukanto tilto: „Aš galvoje jau viską susipaišęs, tik reikia investuotojo.“
