Su šokėja Oksana Griaznova baigiantis rugpjūčiui susitinkame sostinėje, kavinėje netoli Lukiškių aikštės. Gedimino prospektu zvimbia žmonės – akivaizdu, rudens tempas jau čia. O pokalbį pradedame ne nuo tempo ar scenos, bet nuo Kauno vietų, kurias Oksana prisimena nostalgiškai. „Man tokia vieta yra Ąžuolynas“, – sako Oksana. „Gyvenau šalia, tad tai buvo ne tik gražus parkas – jis man primena pokalbius ir pasibuvimus su kolega Mantu Stabačinsku, kuris buvo mano kaimynas. Kartais ten pasijusdavau kaip Manto virtuvėje.“
Šiemet tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ pristačiusi savo kūrinio „Po saule“ eskizą, Oksana vardina ir jau pasikeitusias miesto erdves. „Dar labai pasiilgstu senosios Santakos, kurios tolumoje dabar statomas tiltas, ir Nemuno salos – tokių, kokios buvo maždaug iki 2016-ųjų. Anksčiau Nemuno saloje takai buvo tiesiog iš žvyro ir žemės, nebetonuoti. Buvo tikras gamtos lopinėlis pačiame miesto centre.“
Susitinkame vos pasibaigus septintajam festivaliui „ConTempo“. Man įdomus tavo santykis su šiuo festivaliu.
Kadangi Lietuvoje scenos menų švenčių nėra tiek daug, stengiuosi eiti visur, kur galiu. Būna metų, kai pavyksta pamatyti visą „ConTempo“ programą! Turiu taisyklę – niekada neskaitau aprašymų, kad išvengčiau išankstinių lūkesčių. Juk kartais darbas, kurį pagal aprašymą praleistum, pasirodo esąs pats geriausias.
Apskritai „ConTempo“ – šventė Kaunui. Kadangi festivalis vyksta visame mieste, atvirose erdvėse, matai, kaip metai po metų auga žiūrovų skaičius. Žmones menas tiesiog ištinka – jie netyčia pamato, netyčia užsuka, o kitais metais jau ateina sąmoningai. Matai, kai visi netelpa į pasirodymus, laukia eilėse po valandą. Tai parodo, kad meno poreikis yra, tik gal ne visada žmonės gali už jį susimokėti.
Kai žiūrėjau „Po saule“, priėjo viena iš tavo kolegių – pasisveikinti su greta manęs sėdėjusiu tėčiu. Jis paklausė, kodėl ji blizgučiais pasidažiusi akis, o ji atsakė, kad taip palaiko tave. Susimąsčiau apie dabartinę scenos menų bendruomenę. Atrodo, kad joje daug bendrystės, bet juk neišvengiamai egzistuoja ir konkurencija?
Tai labai sunkus ir nevienareikšmis klausimas. Man atrodo, kad mūsų bendruomenėje yra žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko vienas kitą, nepaisydami skirtumų. Būdamas profesionalas, tu gali matyti, ar kolegos darbas kokybiškas, net jei jis nėra tavo skonio. Tačiau tuo pat metu, kadangi priklausome nevyriausybiniam sektoriui, neišvengiamai tarpusavyje konkuruojame. Dėl stipendijų, dėl finansavimo, dėl visko. Galiausiai, manau, viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio. Ar kito pergalę matai kaip savo pralaimėjimą, ar tiesiog kaip laimėjimą, kuris prisideda prie viso lauko augimo?
Esi iš Pabradės, gyvenai užsienyje, Klaipėdoje, Kaune, dabar jau Vilniuje. Kokį sentimentą jauti Kaunui?
Grįžus iš užsienio atrodė, kad jei jau į Lietuvą, tai tik į Vilnių. Tačiau susiklostė taip, kad gavau darbo pasiūlymą šokio teatre „Aura“. Nors pirmuosius metus teko nuolat važinėti, nes turėjau darbų ir Vilniuje, įvyko netikėtas dalykas – Kaunas tapo namais. Vėliau išvykau dirbti į Klaipėdą, patyriau traumą ir sekė sudėtingas atsistatymo bei blaškymosi laikotarpis. Galiausiai nusprendžiau grįžti būtent į Kauną. Iš dalies tai buvo praktinis sprendimas – čia laukė operacija, čia gyveno artima draugė, galėjusi po jos padėti. Bet tuo pačiu jaučiau ir didelę trauką.
O pastaruoju metu beveik visi mano darbai tiesiog persikėlė į Vilnių. Teko po kelias savaites ar net mėnesį kasdien važinėti, ir supratau, kad tas laikas kelyje – po keturias valandas kasdien – tiesiog išsunkia visas jėgas. Šiais metais neturėjau nė vieno darbo pasiūlymo Kaune, o Vilniuje jų buvo penki ar šeši – ne tik kaip šokėjai, bet ir kaip choreografei dramos spektakliuose.
Šiuolaikinio šokio spektakliai neretai parodomi vos po keletą kartų, nes tiek finansuojama jų sklaida. Jei tavo darbai, pavyzdžiui, su kauniečiais „Nuepiko“, virstų repertuariniais, gal Kaune leistum daugiau laiko?
Tai visos Lietuvos nevyriausybinio sektoriaus finansavimo realybė. Galbūt tai galima sieti ir su vartotojiška kultūra, kur nėra didelio intereso rodyti tai, kas jau sukurta, – geriau nuolat kurti kažką naujo. Būna, nešiojiesi projektą ilgus metus, jis turi savo kelią, yra rodomas ir sulaukia pasisekimo. O kiti darbai tiesiog niekur nenueina.
Papasakok apie savo naujausią kūrinį. Jame kontrastuoja griežtas vieno kvadratinio metro pakylos apribojimas ir tavo beribis, lengvas judesys, įsupantis į begalybę. Kas tau pačiai yra tas kvadratinis metras?
Apribojimų ir laisvės tema mane domina jau seniai. Norėjau ką nors sukurti vieno kvadratinio metro erdvėje ir pradėjusi eksperimentuoti supratau, kad tame plote įmanoma padaryti beveik viską. Pavyzdžiui, ėjimas vieno metro erdvėje sukuria paradoksą: tu tarsi eini, bet niekur nenueini. Taip judėjimas vyksta, bet kartu ir neįvyksta.
Iš šio paradokso ir išaugo visas kūrinys, pradėjo lįsti psichologiniai momentai – apie tai, kaip mes patys save patalpiname į rėmus ir dėl to kankinamės. Kaip ir gyvenime: pasirenki kažką ir tada kankiniesi. Na, bet šiame kūrinyje sąmoningai palieku daug erdvės žiūrovo mintims, nenaudoju gestų ar ženklų, kurie susiaurintų interpretacijų lauką.
Banalu klausti apie pavadinimą, bet…
Šis darbas ir jo pavadinimas man siejasi su „Mažuoju princu“. Kaip jis keliauja po skirtingas planetas – skirtingus pasaulius su savomis taisyklėmis, kurioms gyventojai tiesiog paklūsta, kartais net nesusimąstydami kodėl. Labiausiai įstrigo žibintininko istorija. Jis kas minutę privalo uždegti ir užgesinti žibintą greitai besisukančioje planetoje, nes „tokia pareiga“, nors iš tikrųjų norėtų tiesiog pailsėti.
Ir čia viskas susipina su mano asmenine patirtimi. Dabar mano kūno galimybės yra kitokios, bet esu tiesiog dėkinga už tai, ką jis gali. Žinau, ką reiškia penkerius metus gyventi su nuolatiniu, chronišku skausmu, ir žinau, koks džiaugsmas yra jo nejausti. Supranti, kad tavo kūnas yra dovana.
Ar turėjai planą B? Kas būtų, jei nebegalėtum šokti?
Dar prieš traumą daug svarsčiau apie tai, kas bus toliau. Man šokis visada buvo būdas mokytis – nebūtinai apie patį šokį, bet apie pasaulį. Tai buvo įrankis, per kurį jaučiu, suprantu, apmąstau. Buvau sau pasakiusi, kad jei šokis nustos būti mokymosi šaltiniu, greičiausiai pasitrauksiu į antrą planą, imsiuosi kažko kito – gal filosofijos. Bet tai visada likdavo ateities „galbūt“.
Po traumos viskas pasikeitė. Praėjus pusmečiui nuo pirmos operacijos gydytojai pradėjo sakyti: „Gal pasvarstyk apie ką nors kitą.“ Pirmus šešis mėnesius buvo atmetimo reakcija. Bet laikas ėjo, niekas negerėjo, ir teko susitaikyti.
Po dešimties mėnesių nedarbingumo teko grįžti į „Šeiko šokio teatrą“ tebesant visiškoje nežinioje. Tiesiog ėjau ir bandžiau. Būtent tuo metu į teatrą atvažiavo Dalija Aćin Thelander, kurianti instaliacijas kūdikiams. Atėjau į šokėjų atranką negalėdama nei bėgioti, nei pritūpti. Buvau tikra, kad manęs nepaims, bet vis tiek ėjau vedama judesio džiaugsmo ir baimės – kaip mano koja ištvers šešių valandų darbo dieną? Mane priėmė. Tai buvo lūžis. Supratau, kad net ir tokios būklės galiu dirbti.
Tad gal svarbiausias įrankis yra smegenys?
Kūnas taip pat yra protingas. Net jei jis negali daug daryti, jis komunikuoja. Ilgametė praktika niekur nedingsta. Galbūt dėl to, kad nesitikėjau būti priimta į projektą, buvau labai atsipalaidavusi ir tiesiog pajutau džiaugsmą judėti, net jei ir ne taip, kaip anksčiau – kur kas atsargiau ir sąmoningiau.
Mano charakteris gana veržlus, linkęs į tobulumą, o čia staiga atsirado apribojimai. Turi būti atsargus, išmokti abejoti, ieškoti pagalbos. Kad ir kaip mane tai tuomet siutino, pirmais metais po traumos keli kolegos pasakė, kad dabar judu net geriau, nei būdama sveika. Galiausiai supratau, kad tam tikra prasme esu už šią patirtį dėkinga. Nenorėčiau dar kartą to patirti ir niekam nelinkėčiau, bet esu dėkinga.
Esi ekspresyvi asmenybė, scenos žmogus, bet tavęs mažai socialiniuose tinkluose. Juk dabar daug kas karjerą daro per „TikToką“.
Taip, bet tai ne man. Gal paauglystėje kažkiek rūpėjo, bet tas etapas baigėsi maždaug septyniolikos. Teko filmuotis ir muzikiniuose klipuose, ir reklamose – jau tada labai aiškiai supratau, kad tai ne man.
O ko pritrūko? Kontakto su žiūrovu?
Tikrumo. Tiesiogine to žodžio prasme. Kai filmuojama, kažkam padarius klaidą, viskas kartojama iš naujo. Supranti, koks tai netikras procesas. O mane domina gyva žmogaus komunikacija – sėdint, stovint, būnant vienam su kitu. Ekranas vis tiek nuima dalį tikrumo, uždeda filtrus. Suprantu žmones, kurie taip gyvena, taip dirba. Bet lygiai taip pat suprantu, kad aš taip negalėsiu. Šiuo etapu renkuosi nedaryti to, kas prieš mano natūrą.
