Spalio 7–26 d. Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino salėse ir internete visoje Lietuvoje įsižiebs „Nepatogus kinas“, pažersiantis daugiau nei pusšimtį filmų. Kruopščiai atrinktos tikrų gyvenimų tikros istorijos – įdomesnės už Holivudo scenarijus, tad kol ištikimiausi „Nepatogaus kino“ gerbėjai dėliojasi savo spalio planus, visus filmus mačiusi festivalio komanda atkreipia dėmesį, ko tikrai negalima praleisti.
„Kartais pažiūrėjus gerą filmą tiesiog norisi apie jį pasakoti visiems. O kartais filmas paliečia taip giliai ir jautriai, jog akimirksniu tampa tavo dalimi. Tada apie jį kalbėti kiek nedrąsu, lyg su rekomendacija atiduotum ir dalelę savęs. Filmas „Vilkai visada ateina nakčia“ (rež. Gabrielle Brady) man – būtent toks. Kviečiu patirti ypatingą istoriją, pilną magiško realizmo. Prisirišti prie herojų, pajusti jų meilę ir švelnumą viskam, kas gyva. Pabūti beribėje Mongolijos stepių platybėje, pagulėti jaukioje jurtos tyloje, įsiklausyti į vėjo monologą ir išgirsti, kaip Žemė šaukiasi mūsų rūpesčio“, – kviečia festivalio programos vadovė Eva Sinicaitė.
Vilkai nuskamba ir programos sudarytojos Juditos Ragauskaitės rekomendacijoje, šįkart – Varšuvos gatvės, kurios gyvenimą ir aktualijas šmaikščiai fiksuoja indų kilmės režisieriaus kamera, pavadinime. „Laiškai iš Vilkų gatvės“ (rež. Arjun Talwar) buvo pirmasis filmas, kurį šiemet pamačiau Berlyno kino festivalyje. Eidama į 10 val. ryto seansą nieko nesitikėjau, tačiau šis filmas šimtu procentų pranoksta visus lūkesčius. Žiūrovai salėje juokėsi, verkė, plojo, o ir aš pati dar prieš pietus buvau nubraukusi ašarą, bet kartu – laiminga, nes žinojau, kad šį filmą tikrai rodysime „Nepatogiame kine“, – šypsosi Judita.
Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis ragina pasižymėti filmą „Nulaužti neapykantą“ (rež. Simon Klose), kuriame švedų žurnalistė infiltruojasi į kraštutinių dešiniųjų tinklą, siekdama demaskuoti tikrąjį jų vadą. „Rekomenduoju kaip tikrų tikriausią šnipų istoriją, kur pagrindiniai personažai keičia veidus, tapatybes ir įsitikinimus. Vieni tai daro iš idėjos, kiti – iš išskaičiavimo. Akis atveriantis filmas apie tikrovės konstravimą tamsiojo interneto, avatarų ir dirbtinio intelekto laikais“, – intriguoja Gediminas.
Programos sudarytoja Rugilė Pranculytė rekomenduoja ne mažiau įtemptą filmą „Grobuonys“ (rež. David Osit), kuriame į pasalas viliojami įtariamieji pedofilija, o jų sulaikymas transliuojamas milijonams. „Tai realybės šou apie realybės šou, kvestionuojantis tiek realybės, tiek šou sampratas. Atsispiriant nuo populiarios amerikiečių laidos „To Catch a Predator“, filme keliami svarbūs klausimai apie teisingumą medijų kuruojamame pasaulyje“, – atskleidžia Rugilė.
Eva taip pat kviečia nepražiūrėti kultinio filmo „Koyaanisqatsi“ (rež. Godfrey Reggio). „Drįsčiau teigti, jog tai yra vienas svarbiausių dokumentinių filmų kino istorijoje. Šis filmas-esė, sukurtas 1982 m., tapo kultiniu. Ar žmonija yra nuostabus stebuklas, atsiradęs nesuvokiamų visatos atsitiktinumų dėka, ar ji – siaubingas parazitas, ėdantis Žemę ir save pačią? O gal abu? O gal šiame paradokse, pasiskolinę ateivišką režisieriaus žvilgsnį, netgi galime pamatyti grožį, kuris ir nusako mūsų dvilypę, bereikšmę ir be galo reikšmingą egzistenciją? Tai hipnotizuojantis filmas, kurį linkiu pamatyti kiekvienam, ypatingai – dideliame ekrane. Skambant ikoniškam Philipo Glasso garso takeliui.“
Gediminas taip pat kviečia atkreipti dėmesį į filmą „Suglumusio tėvo portretas“ (rež. Gunnar Hall Jensen). Režisierius 20 metų filmavo savo sūnų, augantį pasaulyje, pilname influencerių ir perdėto vyriškumo. Tačiau vieną dieną jis sulaukė skambučio, kurio bijo visi tėvai. „Galbūt tai pats drąsiausias šių metų festivalio filmas, nes šitaip atsiverti prieš žiūrovus gali tik žmogus, pabuvojęs ant bedugnės krašto. Žiūrėdamas šį filmą krūpčiojau, juokiausi, baisėjausi ir graudinausi. Rekomenduoju visiems esamiems ar būsimiems tėvams“, – ragina Gediminas.
„Iš rekomendacijų žinojau, kad filmas „Pilkoji zona“ (rež. Daniela Meressa Rusnoková) yra ypatingas, bet visgi nebuvau pasiruošusi tam, ką gavau. Tai – neįtikėtinai intymi ir jautri istorija, kurią pasakoja pati herojė. Jei šiemet galėčiau rekomenduoti tik vieną filmą – tai būtų šis“, – prisipažįsta Judita. Šio filmo režisierei kūdikio laukimas netikėtai tampa skaudžiausia patirtimi, panardinusia ją į vienatvę – savo istoriją ji paverčia intymiu ir poetišku meno kūriniu.
O Rugilė žiūrovus kviečia kartu su mokslininkais pasinerti į vandenyno gelmes. Filme „How Deep is Your Love“ (rež. Eleanor Mortimer) iškyla paslaptinga nuostabaus grožio karalystė, bet tuo pačiu – kankinanti įtampa dėl jai gresiančio pavojaus. „Tai – poetiška ir melancholiška mokslinė drama apie vandenyno gelmes ir sudėtingą mūsų santykį su tuo, kas nematoma“, – apibendrina ji.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT AID“.
