Artėdama prie Kauno paveikslų galerijos atkreipiu dėmesį, kad jos prieigose, buvusiame baseine, keletą metų veikęs paviljonas „Galerija be sienų“ išmontuotas. Tiesa, dar nežinau, kad po keliolikos minučių tai, kas liko iš šio „Office De Architectura“ kūrinio, pamatysiu besiraizgant galerijos lubose.
Suprantu, architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė ėmėsi sudėtingo uždavinio. Seniai remonto nemačiusią, šiuolaikinio lankytojo poreikiams nepritaikytą (bet tuo ir žavingą) galeriją, jos nerekonstruojant paversti scena šiuolaikinio meno autoriams, nuo prieš daugiau nei šimtą metų kūrusio Čiurlionio vizijų atsispyrusių kuratorių pasakojimams, kūrinių dialogams ir garso bei vaizdo santykiams.
Rugsėjo 18 d. galerijoje atidaroma festivalio „Audra“ meninės programos pagrindinė paroda „Pamėklių giesmės“ – apie visa tai. Apie neramų laiką, kasdieniais supurtymais raginantį gręžtis link šaknų, siekiančių iki žemės gelmių ir kosmoso tolių. Rodosi, nesistengiant pavyko ir dialogas su ką tik atidaryta, panašia logika konstruota, Kauno bienalės paroda. Visgi ši trumpa apžvalga, surašyta po parodoje su jos rengėjais praleistos valandėlės, nesiekia detaliau apžvelgti parodos kūrinių ir jų siūlomo naratyvo – tam galerijoje reikės apsilankyti bent keliskart, ir netrukus sužinosite, kodėl.
Iš trijų dešimčių meno kūrinių – videodarbų, skulptūrinių objektų, tapybos ir kt. – rimuojamas „Pamėklių giesmes“ jungiantis elementas yra gilų vandenyną, o gal dangų artėjant nakčiai, menanti mėlyna šviesa (dizaineris Adomas Kaikaris). Įžengus į pagrindinę parodų erdvę dėmesys išsyk krypsta į pašalintas pertvaras ir dar nematytą laiptinę – tai, kas ilgus metus buvo „tik personalui“, supraskite, slapta, gal mažiau išvaizdu, dabar drąsiai atveriama ir, nenupoliravus, užpildoma menu. Radikalu? Bet juk atvirumas – didesnė vertybė už mokėjimą pašluoti dulkes po kilimu.
„Praktiškai nepridėjome nieko naujo, išskyrus kolonas, kurios veikia kaip ir žaliuzės – pro jas į erdvę patenka natūrali šviesa, be to, jos sukuria ritmą, kuria horizontą arba peizažo jausmą“, – visą galeriją nusėjusias iš šviesdėžių nusileidusias mėlynas struktūras pristato Petras Išora. Tekstilė, o ne kokia standesnė medžiaga, lemia neprognozuojamus šešėlių šokius ant galerijos grindų, o kyštelėjus galvą kolonos vidun apakina… ne, ne lemputė, o architekto jau minėta iš lauko sklindanti šviesa. Tiesa, iš kvadratinio lango teliko „pinhole“ techniką menanti skylutė. Labai įdomu, kaip visa tai atrodys lapkritį, kai saulės bus visai mažai, ar tiesiog vėlesnį ketvirtadienio vakarą, kai galerija dirba ilgiau.
P. Išora teigia, kad drauge su O. Lozuratyte jiedu XX a. 8 deš. architektų Liucijos Gedgaudienės ir Jono Navako sukurtą pastatą (kuris, beje, daliai šiuolaikinių kauniečių tėra „ta galerija prie „Kultūros“) pernelyg neretušuodami, atmesdami buvusią erdvių hierarchiją, pavertė į savotišką šviesos ir tamsos mašiną: „Vaikščiojant po užkulisius, atsiveria nauji, skirtingi keliavimo po jį būdai ir faktūros, nuo sandėlių iki netgi buvusios parodos likučių – visa, ką radome viduje, tapo nauja, daugiasluoksne, ritmiška ekspozicine ekosistema, kurioje apsigyvenę kūriniai sudaro post-urbanistinį peizažą.“
„Parodoje norėjome ne tiesiog galvoti apie Čiurlionį, bet kreipti dėmesį į temas, kurios jam buvo svarbios, ir kurios buvo tikrai gerokai pralenkę savo laiką. Ir galvojant apie tas temas – tai ir kosmologijos, sinestezija, ir folkloras, ir kita. Ieškojome menininkų, kurie dirbtų šiose temose, kurie jas interpretuoja šiuolaikiškai, ir kaip šiuolaikinis menas tampa Čiurlionio domėjimosi sričių, jo smalsumo pratęsimu“, – vaikštinėdamas galerijoje teigė vienas parodos kuratorių, drauge su „Hyperlink Athens“ ją rengęs „Audros“ meno programos vadovas Tautvydas Urbelis.
Galeriją valdančio Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus dialogas su šiuolaikinio miesto festivaliu užsimezgė ne vakar. Muziejaus direktoriaus pavaduotoja Daina Kamarauskienė prisiminė, kad jau prieš keletą metų M. Žilinsko dailės galerijoje (o ji neveikia jau penkerius metus!) prasidėję „Audros“ eksperimentai darė įspūdį kaip šiuolaikiški ir profesionalūs. Muziejininkė pabrėžė, kad nebeįdomu Čiurlionį tiesiog replikuoti, kas šiemet nebevaldomai suintensyvėjo. Todėl tokia prieiga, kokią pasiūlė „Pamėklių giesmių“ kuratoriai, pasirodė patraukli ir reikalinga. „ Čiurlionis buvo nepaprastai smalsus ir tikras futuristas, žvelgęs toli toli į ateitį ir aukščiau už Žemę ir Visatą. Manau, kad tai paskatino labai daug menininkų šias temas interpretuoti įvairiai“, – sakė D. Kamarauskienė. Ji tiki, kad tokios parodos ir tokie metodai atves į muziejų kitą žiūrovą, „kurio mes visą laiką geidžiam, laukiam, bet ne visą laiką sulaukiam.“
Pamenate, ką rašiau apie „galeriją prie „Kultūros“? Kultinė kavinė taip pat neliko neįsukta į „Audros“ debesį. Kai rašau šias eilutes, galerijos rūbinėje, paverstoje virtuvės laboratorija, dėliojami paskutiniai pusmetį vykusio projekto „Piliečio sumuštinis“ štrichai. Žvilgtelėjus per properšą lange nustebino… stiklainiai. Rodosi, juose fermentuojami skoniai, žadinantys naują miesto patyrimo suvokimą. Suvokimą, kuris būtinas siekiant neatsibosti pirmiausia sau.
Daugiau apie šią idėją ir visas kitas beprasidedančio festivalio „Audra“ veiklas, skaitykite čia.
Paroda veikia: 2025 09 18 – 12 21
Parodos „Pamėklių giesmės“ menininkai: Alexandra Koumantaki, Andrea Mikyska, AUN, Aziza Kadyri, Barbora Matonytė, Evelina Kehagia, Eve Stainton, Fatalism, Fitnesss, Hyeji Nam, Jonas Meškauskas, Julijonas Urbonas, Kamilė Krasauskaitė, Kornelia Remø Klokk, „Lithic Alliance“, Mantas Valentukonis, marce norbert hörler, MIRA新伝統, Natalie Mariko, Onė Austėja Maldonytė, Runurunu, Soraya Oronti, Sofija Laurušonytė, VVXXII, Ziska, 00 Zhang.
Kuratoriai: Tautvydas Urbelis ir „Hyperlink Athens“.
Parodos aplinkos architektūra: Petras Išora-Lozuraitis ir Ona Lozuraitytė-Išorė.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno savivaldybė.
