Šiais metais minėsime valstybininko ir kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio gimimo metines. Klausydami prieš daugybę metų sukurtos muzikos, skaitydami tuomet parašytus žodžius mes nežinome arba negalime tiksliai įvertinti kokiomis politinėmis srovėmis tikėjo to meto didžiavyriai, kokias pasekmes istorijai turėjo jų pasirinkimai. Kartais kaip viso gyvenimo įdirbis lieka vienas polonezas.
Šį „Muziejaus trečiadienį“ Kauno miesto muziejaus muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė pasakoja apie muziejaus rinkiniuose saugomas su Oginskių paveldu susijusias gaidas, svarsto apie to meto situaciją ir kviečia išsamiau su eksponatais susipažinti spalio mėnesį atsidarysiančioje virtualioje parodoje.
*
„Tik atsitiktinumo dėka gimei tarp tų, kuriems tarnaujama, o ne tų, kurie tarnauja, tad tikrai neturi kuo didžiuotis; tačiau tu privilegijuotas, todėl stenkis kilmę patvirtinti taurumu ir kilniais jausmais – tai suteiks tau tikrąją vertę ir pateisins paprasčiausias fortūnos užgaidas“, – „Priesakuose sūnui“ Irenėjui 1822 m. rašė Mykolas Kleopas Oginskis. Prieš 260 metų gimęs didikas suprato ir sūnui perteikti stengėsi laimingo atsitiktinumo faktą.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos politinis veikėjas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis (1765–1833) nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą. Šiandien tik istorikai gali pasakyti, ką lėmė jo dalyvavimas Ketverių metų seimo veikloje būnant proprūsiškos grupuotės šalininku, ar vadovavimas Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams 1794 m. sukilime.
Buvo kunigaikštis, tad numalšinus sukilimą galėjo netrukdomas gyventi Italijoje, o vėliau net suartėti su sekančiu caru, tapti senatoriumi ir slaptuoju patarėju. Ar jis galėjo pakreipti Lietuvos likimą kokia nors kita linkme? Ar galėjo jo norai ir pastangos tapti realybe?
Oginskis gyveno vienu sudėtingiausių Europai ir Abiejų Tautų Respublikai laikotarpiu, matė jos žlugimą ir bandymus susigrąžinti buvusį orumą. Bet kam kalbėti apie tai, kas įvyko seniai ir ne mums? Ogi tam, kad nepamirštume, kad mūsų veiksmai gali ir lems mūsų vaikų ateitį.
Mykolas Kleopas laiške sūnui pabrėžė atsitiktinumą, ir būtent šis lėmė, kad Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namuose išliko gaidos, susijusios Oginskių palikimu. Atsitiktinumas, nes kunigaikštis nuo 1823 m. gyveno Florencijoje. Atsitiktinumas, kad Vasario 16-osios Lietuvoje iš senų dvarų, buvusių carinių institucijų, vienuolynų surenkamos knygos, rankraščiai, žemėlapiai, brėžiniai pradžioje keliavo į vadinamą Centralinį knygyną, o po to – į Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką. Atsitiktinumas, kad sovietams nutarus išdraskyti intelektinį Lietuvos Respublikos universiteto turtą, muzikiniai leidiniai ir rankraščiai buvo perduoti naujai įkurtam Kipro Petrausko muziejui. Ir visai ne atsitiktinumas, kad su dvarais ir Bažnyčia susijęs paveldas ilgiems metams atgulė net ne į fondus, o į uždaro tipo biblioteką, kai kitkas – Miko Petrausko ir kitų Lietuvos muzikų paveldas – tapo muziejaus fondų dalimi. Buvusiam Abiejų Tautų Respublikos piliečiui teko palaukti, kol Lietuva vėl tapo laisva.
Šiandien M. K. Oginskis dažniausiai gretinamas su garsiausiu savo kūriniu – polonezu „Atsisveikinimas su tėvyne“. Daug keliavęs, mėgęs ir muziką kūręs didikas savo muzikines pažiūras išdėstė 1828 metais parašytoje knygoje „Laiškai apie muziką“. Jo kūrybinis palikimas – vokalinė, fortepijoninė muziką, jis laikomas operos „Zelida ir Valkūras, arba Bonapartas Kaire“ autoriumi, tarp jo mokytojų minimi Józefas Kozłowskis ir Giovanni Battista Viotti.
Muziejuje saugoma keliolika su Oginskių šeima susijusių eksponatų – paties kunigaikščio kūriniai, jam ir jo šeimos nariams dedikuotos ir jo muzikos mokytojų gaidos.
Specialistai, tyrinėjantys kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio muzikinį palikimą, nesutaria dėl tikslaus kūrinių skaičiaus; visų tyrinėtojų pateikiamus skaičius galima rasti D. Ramonaitės-Mukienės knygoje „Polonezų kelias. Gyvenimas, kurio nepakartosi“ (2015, psl. 61-62.).
Apie savo kūrinių leidybą M. K. Oginskis užsimena net keliose knygos „Laiškai apie muziką“ vietose, minėdamas ne tik Peterburgą Drezdene, bet ir Vilnių, kur labdaros tikslais išleido savo polonezus. Muziejuje saugoma keletas jo muzikos leidinių. Seniausias muziejuje – Peterburge 1810 m. J. Kozlovskio parinkti ir išspausdinti M. K. Oginskio kūriniai.
Apie savo kūrybą M. K. Oginskis rašė: „Vis dėlto privalau būti sąžiningas ir išsklaidyti jūsų iliuzijas dėl mano muzikinio talento. Iš tikrųjų turiu tik gerą klausą, giliai jaučiu harmoniją ir turiu skonį, kurį susiformavau klausydamasis ir dažnai grodamas gerą muziką. Jei man keletą kartų pavyko sukurti nedidelės apimties menkniekių, kuriuos mėgėjai ir net labiausiai nusipelnę muzikos specialistai kuo palankiausiai įvertino, jei kartais suspurdėdavo kieno nors jautri širdis, kurios virpesiai sutapdavo su manosios širdies virpesiais, jei grodamas kurį nors mano polonezą arba dainuodamas romansą brutalių aistrų draskomas žmogus atgaudavo rimtį ir ramybę, negalėčiau teigti, kad tai nutiko dėl mano ypatingo talento, kurio niekada neturėjau ar dėl gilaus muzikos išmanymo.“ (M. K. Oginskis, Laiškai apie muziką, 2014, p. 15)
Tarp dedikuotų kunigaikščio šeimai vieni įdomiausių ir seniausių šios kolekcijos eksponatų yra italų violončelininko ir kompozitoriaus, didžiąją gyvenimo dalį praleidusio Hagoje, Francesco Zappos (1717–1803) Trijų trio sonatų smuikui, violončelei ir fortepijonui rankraščiai. Sonatos dedikuotos Mykolo Kleopo Oginskio pirmajai žmonai Izabelei Oginskai, gimusiai Lasocka (1764–1852), gimimo dienos proga. Rankraščiai nedatuoti, bet numatoma parašymo data ir vieta – 1790 m. Haga. Tikėtiną datavimą pirmiausia sąlygoja trumpa kunigaikščių santuoka, trukusi nuo 1789 iki 1804 m. ir tai, kad 1790 metų vasaros viduryje M. K. Oginskis su žmona Izabele išvyko į Hagą, atvyko 1790 liepos 17 dieną, įteikė įgaliojamuosius raštus Oranžo princui Viljamui V ir jo žmonai princesei Sofijai Vilhelminai, Frydricho II dukterėčiai. Įdomu tai, kad apie šį autorių – Francesco Zappą – neužsimenama M. K. Oginskio knygoje „Laiškuose apie muziką“; taip pat jo nemini nei tyrėjai Ivas Zaluskis, nei Andžejus Zaluskis.
Kitas įdomus eksponatas – Emile Julliard rankraštis „Elegie. Pensee et souvenir“ (Mintys ir prisiminimai), dedikuotas „A Mme la Princese O. Oginska“, Ženeva, XIX a. Šio kūrinio autorius yra Ženevoje gimęs keliautojas ir rašytojas Emile Julliard (1837–1907), Rietavo dvare dirbęs Irenėjaus Oginskio vaikų mokytojas. Vėliau jis keliavo po Europą, dvejus metus gyveno Maskvoje, vėliau Atėnuose, Konstantinopolyje. Grįžęs į Šveicariją dirbo literatūros profesoriumi. Asmuo, kuriam dedikuotas kūrinys galėtų būti Olga Oginskienė, gimusi Kalinovska (1808–1863), Mykolo Kleopo Oginskio sūnaus iš antros santuokos, Rietavo kunigaikščio Irenėjaus antroji žmona. Rankraštis nedatuotas, apytikrė data nuo 1857 m. iki 1863 m.
Dar vienas leidinys su dovanojimo įrašu – J. J. Rousseau operos „Le devin du village“ partitūra, Paryžius, leidėjai Victor Dufaut ir Brutus Dubois. J. J. Rousseau (1712-1778) – filosofo, enciklopedisto, kompozitoriaus ir muzikologo vienaveiksmė opera „Kaimo burtininkas“ (1752). Muziejuje saugomas leidinys – partitūra nedatuotas, pagal leidyklos veiklos metus galima numanyti išleistą 1810-1842 metais. Dedikacija prancūzų kalba, skiriama jų ekscelencijoms princesėms Oginskoms. Dovanojimo įraše minimos princesės Oginskos galėtų būti Mykolo Kleopo Oginskio dukros Amelija Oginskytė-Zaluska (1803–1858) ir Ema Oginskytė -Bžostovska (1810–1871). Abi seserys nuo mažens keliavo su tėvais, muzikavo, kūrė muziką. Knyga per daugybę metų išsaugojo paslaptį – nepasirašytą natų popieriaus lapelį su užrašyta melodija ir prancūzišku patriotiniu tekstu po natomis vienoje pusėje ir keturiais posmeliais kitoje pusėje.
Tarp Oginskiams dedikuotų kūrinių yra du Aloyzo Butkevičiaus, (apie 1841-1896) Rietavo ūkvedžio sūnaus, Rietavo muzikos mokyklos auklėtinio, kurį laiką čia mokytojavusio (1880 -1882 m. dirbo orkestro dirigentu ir bažnyčios vargonininku), vėliau pianisto, vargonininko, Varšuvos muzikos instituto vargonų klasės profesoriaus (1889? – 1896 m.), kūriniai – rankraštis ir spausdintos gaidos. Abu kūriniai dedikuoti kunigaikščiui M. Oginskiui. Nors vieno kūrinio pavadinime minimas, o kito sukūrimo vieta nurodytas Rietavas, labiau tikėtina, kad kūriniai dedikuoti Plungės kunigaikščiui Mykolui Mikalojui Severinui Markui Oginskiui (1849 – 1902), kuris gyveno Rietave, o į Plungę persikėlė apie 1879 m. M. Oginskis buvo didelis muzikos mėgėjas, žinovas, mecenatas, pats mokėjęs groti keliais muzikos instrumentais.
Muziejuje taip pat saugomas pirmojo M. K. Oginskio muzikos mokytojo Juzefo Kozlovskio (1757-1831) kūrinio rankraštis – Polonezas orkestrui ir chorui, dedikuotas Aleksandrui Bezborodko, Peterburgas, 1792 m.
J. Kozlovskis pradžioje dirbo Varšuvos katedros orkestre, apie 1773 metus tapo M. K. Oginskio muzikos mokytoju. Jaunas muzikantas Juzefas Kozlovskis atvyko mokyti Mykolo Kleopo sesers Juzefos, tačiau pamokomis susidomėjo ir visai jaunas Mykolas Kleopas. (A. Zaluskis, Mykolas Kleopas Oginskis, Gyvenimas, veikla ir kūryba, 2015, p. 16)
Apie jį M. K. Oginskis „Laiškuose apie muziką“ rašė: „Juzefas Kozlovskis, mano pirmasis muzikos mokytojas, paliko mūsų šeimą 1778 metais ir išvyko į Rusiją, nes parsisamdė kunigaikščiui Potiomkinui, o vėliau persikėlė į Sankt Peterburgo dvarą. Valdant trims valdovams: Jekaterinai, Pavelui ir Aleksandrui, jis buvo Imperatoriškųjų Aukštybių Sankt Peterburgo ir Maskvos teatrų orkestrų direktorius. Jis sukūrė daug polonezų, kurie turėjo didelį pasisekimą. <…> pagrindinis kūrinys, kurį įvertino net kelių šalių menininkai, buvo „Requiem“, kurį sukūrė Sankt Peterburge, paprašytas paskutiniojo Lenkijos karaliaus Stanislovo.“ (M. K. Oginskis, Laiškai apie muziką, Vilnius, 2014, p. 112-113)
Dar vieno mokytojo, Ivano Mane Jarnovićo (Giovanni Mane Giornovichi, 1747–1804) gaidos neturi konkrečių sąsajų su Oginskiais, tačiau turi žavų prisiminimą, kuriuo pabaigsime šį pasakojimą. Kaip ir būdinga to meto leidiniams, viršelis puošnus ir informatyvus – tuo metu buvo gan įprasta potencialiam pirkėjui nurodyti savo karjeros pasiekimus. Tarp augalinių ir architektūrinių motyvų randame nurodytą ir autorių – Prūsijos princo rūmų muzikantą. Kroatų kilmės italų smuikininkas virtuozas ir kompozitorius Ivanas Mane Jarnovićas, koncertavęs didžiuosiuose Europos miestuose, mums įdomus kaip vienas iš kunigaikščio M. K. Oginskio smuiko mokytojų. Tik neįsivaizduokite griežto mokytojo ar asketiško muzikanto. Savo „Laiškuose apie muziką“ didikas išsamiai pasakoja apie šį muziką, bet pateikia ir tai, kas geriausia apibūdino jo charakterį: „Visi yra girdėję anekdotų apie Jarnoviko sąmojų ir ekstravaganciją. Pridursiu tik tiek, kad šis vyras, kurį likimas ypač lepino, būtų sukaupęs turtus, jei dėl netvarkingo gyvenimo nebūtų praradęs visų taip lengvai uždirbtų pinigų. Jis stambiai lošdavo ir daug išleisdavo moterims. Varšuvoje 1782 metais per vieną vakarą pas Rusijos ambasadorių išlošė ir pralošė daugiau kaip du tūkstančius aukso dukatų. Tai kartodavosi dažnai, nelaimė, kad beveik visada pralošdavo.“
