Keturiolika preciziškai atrinktų filmų iš Kanų, Berlyno, Lokarno ir San Sebastiano kino festivalių. Penki žiuri prizai Kanuose ir Berlyne. Festivalio debiutas Panevėžio „Stasys Museum“ ir specialūs seansai LMTA Nacionalinės kino mokyklos studentams. Su tokiomis naujienomis spalio 2–12 dienomis (Kaune – spalio 4–12 d.) į kino teatrus kviečia penktasis šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“.
Likus dviem savaitėms iki festivalio pradžios „Lokys, liūtas ir šakelė“ įkūrėja ir vadovė Giedrė Krikščiūnaitė papasakojo apie šių metų pagrindinę festivalio temą, turtingą programą, lengviau pasirinkti filmus padėsiantį jų paskirstymą, geografiją, pirmą kartą pristatomą trilogiją ir naujas kino rodymo erdves.
Kokia šiemetinė festivalio tema?
Pagrindinis festivalio programos variklis yra viltis, nuolat verčiantis filmų personažus judėti į priekį – eiti, važiuoti, plaukti, skristi. Tai padiktavo idėją ir pagrindiniam festivalio šūkiui „Kelias atsiveria einant“, atspindinčiam ir šių dienų pasaulį, kai judėjimas į priekį padeda išgyventi ar sugalvoti būtinus sprendimus. Šiemet festivalyje įvairiomis formomis skleisis kelio filmai. Kartu su originaliais šiuolaikinio kino autoriais kviečiame nestovėti vietoje, leistis į pilnas netikėtumų keliones, kurių magiški maršrutai – nesuplanuoti ir nenuspėjami.
Tradiciškai filmai atkeliauja iš didžiųjų kino festivalių? Kuris šiemet buvo derlingiausias?
Kanų kino festivalio programos ypatingai stiprios, tad nieko nuostabaus, kad šiemet iš čia turime net dešimt filmų. Trys iš jų buvo pripažinti tiek kritikų, tiek Kanų komisijos, skyrusios jiems Žiuri prizus. Tai vokiečių režisierės Maschos Schilinski kinematografinė poema „Žvelgiant į saulę“ – vienas iš įdomiausių kino kūrinių, kuriuos per daugelį metų mačiau festivaliuose, reivo dvasią perteikianti, gaivališka sakmė pagal techno muzikos ritmus – „Siratas“, kurį sukūrė Galicijos kilmės ispanų režisierius Oliveris Laxe, ir „Ypatingojo žvilgsnio“ Žiuri prizą laimėjęs sąmojo pilnas filmas „Poetà“, kurį režisavo Simónas Mesa Soto.
Iš Berlyno kino festivalio parsivežėme du filmus. Įdomus sutapimas, kad jie taip pat apdovanoti Žiuri prizais – „Sidabriniais lokiais“. „Grand Prix“ įvertinta distopinė, siurprizų kupina komedija iš Brazilijos „Mėlyna mėlyniausia“ (rež. Gabriel Mascaro“), kuri spalio 2-ąją atidarys mūsų festivalį. O Žiuri prizą laimėjo šviesus, nespalvotas kelio filmas iš Argentinos „Gyvūnų užkalbėtoja“ (rež. Ivan Fund) apie mergaitę, gebančią išgirsti, ką kalba gyvūnai.
Po vieną filmą atkeliavo iš San Sebastiano ir Lokarno kino festivalių. Originali komedija „Vištelė“ bus pristatytas netrukus prasidedančio San Sebastiano festivalio konkursinėje programoje. Šio Graikijoje nufilmuoto filmo apie vištą autorius – vengrų kino legenda György’is Pálfi, palikęs savo šalį dėl nesutarimų su valdžia. Lokarno kino festivalį atstovaus naujosios kartos Pietų Korėjos režisieriaus Syeyoung Parko idėjinis debiutas „Pelekas“ (nufilmuotas su draugais ir už itin mažą biudžetą), nukelsiantis į žmonių ir mutantų pasaulį.
Ką programoje suras dokumentinio kino mėgėjai?
Kasmet įtraukiame bent vieną dokumentinį pasakojimą apie žinomą unikalią asmenybę. Šiemet dėmesio centre – legendinis anglų rašytojas George‘as Orwellas. Apie jį filmą „Orwell: 2 + 2 = 5“ sukūrė „Oskaro“ nominantas režisierius Raoulis Peckas. Šis filmas – ne tik apie laisvos asmenybės portretą, bet ir savotiškas manifestas, per G. Orwello kūrybą tyrinėjantis šiuolaikinį išprotėjusį pasaulį. Beje, tai vienintelis filmas iš JAV.
Kokia likusių filmų geografija?
Tradiciškai festivalio programoje yra ne vienas prancūzų meistrų kūrinys. Iš Kanų konkursinės programos atkeliauja režisieriaus Dominiko Mollo („Naujienos iš Marso planetos“, „Tiktai žvėrys“, „Dvyliktosios naktis“) įtraukianti drama „Byla Nr. 137. Asmeninis reikalas“. Šis lėtai, bet užtikrintai besivystantis detektyvas nagrinėja protestus – tiek socialinius, tiek asmeninius.
Žiūrovų širdis suvirpins Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje pristatyta Annos Cazenave Cambet istorija apie mamos ir vaiko santykius bei skaudžius, bet svarbius pasirinkimus – „Mylėk mane švelniai“ su nuostabios aktorės Vicky Krieps („Korsažas“, „Ingeborga Bachman – kelionė į dykumą“) vaidyba.
Ne mažiau dramos žiūrovai suras ir jauno žmogaus tapatybės paieškų kupiname filme „Enzo“. Šį kūrinį lydi skaudi asmeninė istorija, nes jo autorius, Kanų „Auksinę palmės šakelę“ su drama „Klasė“ laimėjęs Laurent‘as Cantet kurdamas filmą mirė nuo sunkios ligos. Jo darbą užbaigė prancūzų kino meistrai Robinas Campillo, broliai Dardenai, Jacques‘as Audiard‘as.
Vokiški filmai – neatskiriama festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ tapatybės dalis. Rodysime ne tik jau paminėtą M. Schilinski filmą „Žvelgiant į saulę“, bet ir Kanuose pristatytą, lietuvių mėgiamo režisieriaus Christiano Petzoldo dramą „Atspindžiai Nr 3. Valtelė vandenyne“. Jame pagrindinį vaidmenį atlieka jo mūza, ypatingą braižą turinti aktorė Paula Beer.
Kaip ir kasmet, turime ir itališką filmą. Jeigu norėsis klajonių po barus – užsukite į vyrų išminties perlų kupiną režisieriaus Francesco Sossai‘jaus dramediją „Kad kelelis nedulkėtų“. Kanuose rodytas filmas primins Akio Kaurismäkio ar Thomo Vinterbergo pasakojimus apie „išgerinėjančių vyrų“ odisėjas.
Šiemet pristatysime ir egiptiečių kilmės švedų režisieriaus Tariko Saleho Egipto trilogiją. Parodysime ne tik jo naujausią, Kanų kino festivalyje pristatytą filmą „Respublikos ereliai“, tačiau ir du ankstesnius, Lietuvoje jau rodytus kūrinius „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ ir „Kairo sąmokslas“.
Kaip atsirinkti filmus iš turtingos programos?
Žiūrovų patogumui kasmet filmus suskirstome ir į temines grupes, kurios leidžia lengviau atsirinkti jų skoniui artimus kūrinius. Šiemet išskyrėme keturias netikėtas temas.
„Kita realybės pusė“ – tai filmai, kurie mus stebina, yra pilni netikėtumų, šiek tiek mistinių dalykų, kaip „Siratas“ ar „Gyvūnų užkalbėtoja“.
Teminės grupės „Atspindžiai“ filmai yra orientuoti į sinefilus, mėgstančius daugiasluoksnius pasakojimus, tokius kaip „Žvelgiant į saulę“ ar „Pelekas“.
„Baltos varnos“ aprėpia kūrinius, kurių pagrindinis variklis yra charizmatiškas personažas, kaip „Poeta“ ar „Vištelė“.
O teminės grupės „(Ne)asmeniniai reikalai“ filmuose atsiskleidžia mūsų politinė, visuomeninė, socialinė tikrovė, pavyzdžiui, D. Mollo politinė kritika ar R. Pecko dokumentika apie G. Orwellą.
Kokiuose miestuose šiemet bus rodomi „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai?
Mūsų principas penktus metus iš eilės išlieka toks pat – stengiamės parodyti po vieną filmo seansą kiekviename kino teatre. Vilniuje tradiciškai būsime kino teatruose „Forum Cinemas Vingis“, „Skalvija“, „Pasaka“, „Multikino“. Tikime edukacija ir švietimu, todėl siekdami autoriniu kinu įkvėpti dar daugiau jaunų žmonių, šiemet pirmą kartą paruošėme specialius seansus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Nacionalinės kino mokyklos studentams.
Ypatinga naujiena laukia panevėžiečių – festivalį rodysime naujoje modernaus muziejaus „Stasys Museum“ kino salėje. Tai pirmas festivalis šioje naujoje kino erdvėje. Pirmą kartą filmai atkeliaus ir į Alytų, atnaujintą „Dainavos“ kino teatrą, taip pat Visaginą. Tradiciškai rodysime Kaune, kino teatre „Romuva“, taip pat Marijampolėje, Anykščiuose, Utenoje.
Festivalis visuomet išsiskiria autorine vizualika. Kas laukia šiemet?
Jeigu rodome autorinį kiną, norisi ir pristatyti jį autentiškai. Jau tradiciškai pagrindinį festivalio vizualą kuriame kartu su dailininke Elena Maja, kuri po bendrų diskusijų festivalio akcentą nutapo ant drobės. Grafinį dizainą tradiciškai kuria Madis Kivi, o originalią festivalio muziką – Rafael Mamedov.
Ypatingą dėmesį skiriame ir filmų vertimams, nes tikime, kad svarbu išlaikyti originalaus kūrinio nuotaiką, kalbėseną ir maksimaliai perteikti autoriaus kūrybinę viziją. Visada kruopščiai renkame vertėjus, pavyzdžiui, jeigu žmogus supranta biurokratinę leksiką ir išmano Prancūzijos sociumą, jis verčia „Byla Nr. 137. Asmeninis reikalas“, o jeigu jam artimas poezijos pasaulis – „Poetą“. Be to, visoje Lietuvoje filmai bus rodomi su lietuvių ir anglų kalbų subtitrais, kad juos galėtų pamatyti kuo platesnė auditorija.
–
Šiuolaikinio kino festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai Lietuvos kino teatruose bus rodomi spalio 2–12 dienomis.
