Kauno bienalė kaskart tampa nauju, šiuolaikiniu, tarptautiniu gūsiu, sujudinančiu inertišką miesto kultūrinį gyvenimą. Šiemet šis sujudimas patikėtas Adomui Narkevičiui. Šiuo metu Londone gyvenantis vilnietis kuratorius anksčiau dirbo „Rupert“ meno centre ir kuravo parodas MO muziejuje, Šiuolaikinio meno centre, užsienyje…
…o dar anksčiau Adomas grojo grupėje „Without Letters“. Bet tai buvo seniai. Dabar metas panarstyti 15-jai Kauno bienalei jo sugalvotą temą „Gyvenimas po gyvenimo“. Rugsėjo 12 d. atidaroma paroda ne tik tyrinės virsmo ir neapibrėžtumo temas, bet ir, regis, tęs tai, kas nepratęsiama, – eksperimentuos su pačiu bienalės formatu.
Bienalės tema – „Gyvenimas po gyvenimo“ – gali skambėti kaip dar viena sudėtinga meno sąvoka. Kokį jausmą ar klausimą vidutinis lankytojas galėtų išsinešti iš parodos?
Norėčiau pakviesti žmones ateiti į šią parodą atvira širdimi. Reikėtų turėti omenyje, kad mano paties principas ir metodas ruošiant šią parodą buvo darbas iš nežinomybės ir neužtikrintumo būsenos. Nors tai galima analizuoti per sudėtingą filosofinę prizmę, manau, kad mes visi dabar vienaip ar kitaip patiriame nežinomybę: nežinomybę dėl mūsų regiono ateities, dėl savo šeimos ateities, galiausiai – globaliu lygmeniu, nes keičiasi pasaulio ekonomika ir politinė kryptis, vyksta įvairūs labai negeri dalykai, karai, okupacijos, klimato griūtis.
Jei politikai ir ekonomistai tokiomis sąlygomis privalo siūlyti konkrečius atsakymus ir mus nuraminti, tai menas gali mums leisti tiesiog pabūti su ta nežinomybe. Tad ir kviečiu į atvirą pokalbį apie šį baugų laiką – kur mes einame, kokios ateities norime, kaip galime ją kartu mąstyti ir kurti. Galų gale, bienalėje šiemet – ne tik menininkai įprasta prasme, yra ir mados dizainerių darbų, muzikos, amatų, kitų sričių.
Ar ši koncepcija ateina iš to, kuo gyveni Londone, ar labiau iš to, ko nepatiri ir ko tau trūksta kalbant apie šiuolaikinį meną bei dirbant šioje srityje?
Manau, labiau iš to, ko nepatiriu. Norisi sukurti tai, ką pats kaip lankytojas norėčiau patirti dažniau, taip pat ir Londone. Kartu ir iš to, ką patiriu: matau daug parodų, kurios, mano manymu, apsimeta žinančios ir bando įteigti tą žinojimą. Londone jaučiu tam tikrą nuovargį – ne todėl, kad šiuolaikinis menas pernelyg sudėtingas, o todėl, kad pernelyg didaktiškas. Sudėtingo žargono ir didaktiško aiškinimo, kaip mąstyti, miksas yra tiesiog neįdomus ir nepatrauklus.
Todėl užduotis sau, kurią man leido išsikelti be galo atvira Kauno bienalės komanda, buvo kitokia. Londone yra daug politinių, korporatyvinių ir kitokių sumetimų, dėl kurių viską reikia daryti taip, o ne kitaip. O čia pajutau tą pasitikėjimą, galimybę visai komandai pasileisti į bendrą nuotykį, laisvai dirbti, abejoti ir žaisti. Tai labai reta. Manau, kad Lietuvos meno laukas vis dar turi tokią laisvę, todėl ir jaučiuosi jo dalimi. Su šia bienale gavau progą padaryti tokią parodą, kokios man pačiam, kaip parodų lankytojui, pritrūksta.
Kauno bienalės kontekste daug kalbi apie tai, kad senos meno formos ir taisyklės nebeveikia. Kaip tai atrodys praktiškai?
Iškart noriu nuliūdinti tuos, kurie tikisi totalinio eksperimento, – paroda vis tiek primins bienalę. Tačiau į standartinį parodos formatą norėjau įnešti tam tikro laisvumo, tarsi improvizuoti džiazo standarte.
Tai reiškia, kad tarp kūrinių gali atsirasti nekūrinys, menininkai gali apsikeisti vietomis su amatininkais, o mados objektas tapti šiuolaikinio meno objektu ir kartu išlikti preke. Meno erdvėje, skirtingai nei politikoje, turime malonumą ir laisvę žaisti su dvilypėmis prasmėmis. Pavyzdžiui, jaunosios kartos dizainerė Patricija Baronaitė pristatys palaidines-šarvus „Lietuva Votum“, kurie bus ir performatyvus kūrinys, ir objektas, ir prekė, kurią galima nusipirkti. Galbūt tai skamba vulgariai, bet juk visos bienalės tam tikra prasme atlieka meno rinkos „sutepimo“ funkciją. Šis kūrinys tiesiog daro tai atvirai, kartu kritiškai svarstydamas, kas esame, ką dėvime ir kaip suprantame Lietuvą.
Taip pat bus kūrinių, komplikuojančių įsigalėjusius vaizdinius, pavyzdžiui, Lulua Alyahya tapybos darbai žvelgia į Persijos įlankos arabų vyrų vyriškumą, taip plėsdami mūsų suvokimą apie mitologizuotą arabų pasaulį.
Galiausiai, bus kūrėjų, pasirodančių skirtingais amplua – ir kaip šiuolaikinio meno kūrėjai, ir kaip muzikantai. Manau, pačiai meno bendruomenei svarbu prisiminti, jog tokiais nežinomybės laikais nereikia persitempti su įvaizdžio hiperprofesionalizacija. Galima būti visokiam ir grįžti prie to, kas svarbiausia, – kūrybinio proceso, kylančio iš egzistencinio poreikio kurti.
Vis pamini muziką, ir negaliu nepastebėti, kad bienalėje dalyvaus ir tavo buvusios grupės „Without Letters“ nariai Miša Skalskis ir Milda Januševičiūtė, dabar kuriantys kaip duetas „Liudmila“. Kiek menui svarbios bičiulystės? Ar jos neprisideda gatekeepinant šiuolaikinio meno lauką, kuriame ir taip, atrodo, sukasi tie patys vardai?
Apie santykį tarp nuoseklaus kūrybinio dialogo ir bičiulystės daug mąsčiau. Pavyzdžiui, Anastasios Sosunovos projektas Ignalinos sporto ir kultūros centre buvo ir jos pirmoji solinė, ir mano pirmoji kuruota paroda. Rengdamas bienalę, bendrauju su nemažu būriu tarptautinių kūrėjų, su kuriais pastaruosius keletą metų dirbau mano kuruojamoje „Cell Project Space“ Londone. Kartais tai ir bičiulystės su kūrėjais, kurios kol kas neišvirto į dideles karjeras meno lauke. Juk „Liudmila“ anksčiau nėra dalyvavusi jokioje Lietuvos bienalėje ar trienalėje.
Nors šioje bienalėje kylančių Lietuvos menininkų procentas vienas didžiausių per pastarąjį dešimtmetį, norėčiau, kad tos durys būtų varstomos dar dažniau. Jaunų menininkų idėjų aštrumas ir kokybė tikrai nenusileidžia nuolat cirkuliuojantiems vardams.
Matau, kaip įdomiai plečiasi Lietuvos kūrybinis laukas, kiek daug kuriančių jaunų žmonių. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad jiems trūksta infrastruktūrinių sąlygų ir, kas dar svarbiau, institucinės bei kuratorinės drąsos dažniau dirbti su naujomis perspektyvomis ir balsais.
Bienalė, kaip ir kiti didieji Kauno kultūros renginiai, tradiciškai vyksta netradicinėse, istoriškai įkrautose erdvėse. Kiek „Stumbro“ gamyklos istorija, dulkės, įtrūkimai, formos veikia tavo, kaip kuratoriaus, mąstymą?
Negali neveikti. „Stumbro“ gamykla – labai įdomus architektūrinis reiškinys, nes ji plėtėsi per visus sudėtingus Lietuvos moderniosios istorijos laikotarpius. Viskas prasidėjo dar cariniais laikais, kaip reakcija į pirmąją revoliuciją ir bandymas centralizuoti valdžią, stiprinti iždą – alkoholis, be abejo, tam yra gera priemonė. Vėliau atsirado tarpukario, pokario, o galiausiai ir vėlyvojo sovietmečio priestatai, kurie imituoja tarpukarį, bet yra sovietiniai. Visas šis „nuoseklus nenuoseklumas“ jaučiasi architektūriškai.
Be to, bendradarbiavimas su „Stumbru“ nėra neutralus – tai privataus verslo ir viešos organizacijos partnerystė. Turiu sumanymą, kaip tai galėtų atsiskleisti parodoje, bet kol kas paliksiu intrigą.
O kalbant apie pačius „Stumbre“ pristatomus kūrinius, nemažai jų vienaip ar kitaip apmąsto industrinės modernybės ir modernizmo palikimą. Juk visos šiuolaikinės aktualijos – nuo dirbtinio intelekto ir ChatGPT iki socialinių tinklų poveikio – yra padiktuotos to paties „konvejerio“ principo ir modernybės, kai viskas pamažu tampa automatizuota.
Nesi kaunietis ir nedeklaruoji aklos meilės šiam miestui. Visgi kas tau čia atrodo savotiška, įdomu, tikra?
Vieno pirmųjų mano kaip kuratoriaus vizitų metu pasivaikščiojimas su bienalės menininkais „Paveldo institutu“ padėjo pajusti, kaip tankiai čia pulsuoja istoriniai sluoksniai. Ta istorija tiesiog visur kyšo. Tai miestas, kupinas estetinės, finansinės išmonės, kūrybingumo ženklų, bet man susidaro įspūdis, kad, pavyzdžiui, Vilnius yra labiau save „apdainavęs“ miestas.
Bet tai atvedė ir prie ne tokio džiugaus klausimo. Kodėl tiek daug stipriausių Lietuvos menininkų ir kuratorių yra kilę iš Kauno, bet retai čia kuria? Kodėl jų kūryboje retai jaučiamas Kauno lokalumas? Atrodo, kad yra įvykusi kažkokia schizma. Todėl viena iš mano, kaip kuratoriaus, užduočių ir buvo tiesiog pakviesti kauniečius ateiti į šiuolaikinio meno parodą nesusivaržius, gerai praleisti laiką.
Bus, pavyzdžiui, „interaktyvių“, žaidybinių kūrinių. Anastasios Sosunovos ir Tomo Kažemėko atkurtame „Destrukcijos parke“ lankytojai bus kviečiami daužyti realybės medijavimo prietaisus – spausdintuvus, televizorių ekranus, planšetes. Kitas pavyzdys – amerikiečio Alexo Mackino Dolano kūrinys „Untitled (Brain Nourishment)“. Tai žaidimų automatai, siūlantys laimėti beverčius žetonus. Panašiai kaip socialiniai tinklai, kabliuoja be jokios priežasties, visai kaip socialinių tinklų naršymas. Pats užsikabinau ir valandą prie jo praleidau. Pamaniau, kad Kaune, turinčiame striptizo klubu paverstą modernistinį kino teatrą, tai labai tiktų.
Taigi bus daug asociatyvių, lygiai tiek pat rimtų, kiek ir neįpareigojančių komentarų, kuriuos kiekvienas galės priimti pagal savo vaizduotės dažnį. Tai mano intuityvios refleksijos ne vien apie globalius, bet ir apie Kauno paradoksus: apie modernizmo ir kapitalizmo sandūras bei relikvijas ir kaip jos vis dar veikia dabartyje.
Pranešime spaudai sakai, kad šiuolaikinis menas įdomiausias tada, kai sukuria sąlygas „jaustis laisviems, smalsiems, žaisti, abejoti ir pasijuokti iš savo pačių išankstinių nuostatų“. Ar šiandien, kai pasaulis toks poliarizuotas ir rimtas, juokas ir žaidimas nėra tiesiog prabanga ar pabėgimas nuo realybės? O gal atvirkščiai – tai pats radikaliausias pasipriešinimo būdas?
Būtent. Politinės poliarizacijos, o ir didėjančio autoritarizmo metu, viskas privalo turėti tik vieną, griežtą prasmę. Daiktas, žmogus ar tapatybė turi reikšti viena, o ne kita. O kai nebelieka dviprasmybių, iš esmės nebelieka ir galimybės žaisti. Taigi, mūsų dabartinė visuomeninė būsena yra antižaidiminė.
Bet juk žmogus yra žaidžianti būtybė. Kaip rašė Donaldas Winnicottas, žaidimas sukuria tarpinę erdvę tarp mūsų ir pasaulio – erdvę, kurioje galima išgyventi nežinomybę, ir išbandyti naujus būdus būti kartu. Ir tai nėra rimtų ir skaudžių dalykų neigimas. Turėti tokias kerteles yra gyvybiškai svarbu. Kur daugiau, jei ne meno aplinkoje, galime jas sau leisti?
