Po pokalbio su Giedre Mozūraitiene pagalvojau, kad mano pašnekovė kalba apie Šilainius visai kaip apie perskaitytas knygas. Jos knygų apžvalgos – ne analizės, o istorijų sukeltos emocijos ir patyrimai, tad ir pasakojime apie Šilainius – jautrūs prisiminimai ir atradimai. Giedrė Mozūraitienė yra vaikų odontologė, bookstagramerė, bet taip pat ir solidžią rajono patirtį sukaupusi šilainiškė. Jos gyvenime Šilainiai pirmąkart atsirado dar 1996 metais, o pamažu prisijaukinti tapo namais – savais ir saugiais, su tarp daugiabučių karūnų atrasta Kaune tyvuliuojančia jūra.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. rugpjūčio numeryje „Šilainiai“)
Giedre, kada apsigyvenote Šilainiuose?
Šilainiuose atsidūriau nežinodama, kad ten Šilainiai, kai tėvai 1996 metais ieškojo buto persikelti iš gimtosios Klaipėdos. Į Kauną atvažiavau studijuoti, sukūriau šeimą ir pasilikau gyventi, taip pat pasielgė ir brolis. Padėdami tėvams ieškoti gyvenamosios vietos, atvykome į atokų rajoną ir apžiūrėjome vieną iš butų. Mama atsigręžusi tepasakė: „Man tinka“, ir išėjome jau sumokėję rankpinigius. Nors gyvenau atskirai, ši vieta man tapo antraisiais namais. Šį jausmą stiprino tėvų atsivežti baldai ir mano vaikystės daiktai.
Vėliau, kai teko ieškoti naujos gyvenamosios vietos, abejonių nekilo – tėveliai jau buvo išėję, butas laisvas. Nors visada tvirtindavau, kad gyvensiu senamiestyje, kur verda gyvenimas ir gausu veiksmo, tačiau pirmą kartą apsistojusi tuščiame bute Šilainiuose pajutau ramybę – naktį miegojau be baimės, nors paprastai taip nebūna.
Su kuo jums asocijuojasi šis rajonas?
Šilainiai man siejasi su namų jausmu, ne tiek su konkrečiomis vietomis, kiek su pojūčiais. Čia man kvepia tėčio ruoštu kugeliu ir pirmą kartą pačios išvirta uogiene. Iš pradžių Šilainiai atrodė tipiškas daugiabučių rajonas, vėliau tapo laisva ir saugia aplinka. Palaipsniui ėmiau tyrinėti rajoną, daug vaikščiojau. Viena įsimintiniausių patirčių tapo konkurse laimėtas boulingo kamuolys. Jis paskatino užsukti į vietinį boulingo klubą ir atrasti naują pomėgį visai šalia namų. Tuomet cinktelėjo, kad rajone galima rasti bendraminčių, nesijausti vienišai ridenant kamuolį ir leisti laiką nevykstant į centrą ar senamiestį. Šilainiai man tapo išridentu strikeʼu. Dabar nebenoriu nei vienkiemio, nei centro, man gera čia.
Aš esu jūros vaikas, ją vaikystėje matydavau pro langus. Pirmo apsilankymo Šilainiuose metu nustebau pastebėjusi daugiabučius su karūnomis, kurie iškart priminė pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Jau atsikrausčiusi į Šilainius pastebėjau, kad aplinkui esančios gatvės pavadintos Žiemgalių, Baltų ir Jotvingių vardais. Dalyvaudama ekskursijose ir skaitydama, sužinojau, jog šis rajonas buvo projektuojamas kaip pajūrio rajonas. Daugiabučių karūnos simbolizuoja žalčio karūnas, o pats rajonas turėjo būti apsodintas pušynais. Vienos ekskursijos metu gidas Jonas Oškinis pasakojo, kad Baltų prospektas turėjo būti nutiestas žemiau, o šaligatviai pakelti aukščiau, primenant ėjimą jūros link. Matyt, nuojauta neapgavo: Šilainiai – jūra Kaune.
Kaip bėgant metams keitėsi rajonas?
Jis tapo gyvesnis. Vietoj senų, tuščių, merdinčių žaidimų aikštelių atsirado naujos, kuriose smagu matyti žaidžiančius vaikus, skaitančius ar sportuojančius paauglius. Atradau ir senas vietas, apie kurias nežinojau. Tarkim, VIII fortas atrodo primirštas, tačiau mane pritraukė renginiai netradicinėse erdvėse. Ten supratau, kad forte galima klausytis muzikos, skaityti poeziją, pirmąkart išgirdau Aistį Žekevičių, vieną savo mėgstamiausių poetų. Jaunimą vis tiek traukia centras, bet keli pakalbinti jaunuoliai man išdavė paslaptį, kad gražiausią saulėlydį Kaune galima pamatyti visai prie pat – užlipus ant Kėdainių kalno.
Tiek pat knieti sužinoti ir apie jūsų laisvalaikį Šilainiuose. Ar randate čia įtraukių veiklų, ar visgi dažnai sukate link centrinės miesto dalies?
Labai mėgstu renginius, koncertus, knygų aptarimus, festivalius, bet mano išvykos į centrą labai suretėjo, nes iniciatyvų Šilainiuose atsiranda vis daugiau. Menininkė Evelina Šimkutė parodė naujus Šilainius, jos dėka atradau Šilainių radiją ir Šilainių sodus. Pernai vyko projektas „Gyvasis mikrorajono archyvas“, kurio metu fotografavome rajoną. Sužinojau, kad kartą per mėnesį paryčiais Šilainiuose renkasi balandininkai, kad Šilainiai turi savo džiazo akademiją. Tokių mažų bendruomenių yra, bet jų nedaug ir jos labai lokalios. Manau, trūksta vietinių gyventojų iniciatyvos ir tęstinumo. Štai knygų klubą randu Ąžuolyno bibliotekoje, bet atradusi tokį Šilainiuose, tikrai prisijungčiau.
Kokia yra Šilainių bendruomenė? Ar gyventojai mezga ryšius, buriasi į bendras veiklas, gražina aplinką?
Vaikystėje jaučiau kaimynystę, bet Šilainiuose – ne visada. Su kaimynais sutariu draugiškai, tačiau santykis nėra toks, kad galėčiau nueiti pas bet kuriuos ir paprašyti druskos, palikti buto raktus ar paprašyti palaistyti gėles, kol būsiu išvykusi. Nematau kiemuose lakstančių vaikų, kurie anksčiau veikdavo kaip jungiamoji grandis tarp namo gyventojų. Nors štai mano draugė šilainiškė su kaimynais bendrauja, rengia talkas ir gražina aplinką. Manau, bendruomenė dažniausiai buriasi aplink iniciatyvius žmones, dažniausiai suvienija bendra veikla ar idėjos. Puikus pavyzdys – mano jau paminėti projektai. Visgi Šilainiuose didelė gyventojų kaita, galbūt rajonas atrodo nepatogus, galbūt nėra tradicijos įleisti šaknis.
Kaip manot, kas paverstų gyvenimą Šilainiuose idilišku? Ko labiausiai trūksta jums?
Kuo labiau pažįstu rajoną, tuo labiau suprantu, kad gyvenu idealioje vietoje. Anksčiau manydavau, kad trūksta šio ar ano, bet, pasirodo, tiesiog to dar nebuvau atradusi. Dabar susisiekimas su likusiu miestu tikrai geras, todėl iš esmės atsisakiau mašinos ir renkuosi visuomeninį transportą. Tai ne tik mane išgelbėja nuo spūsčių, bet ir suteikia galimybę praleisti tą laiką skaitant. Visgi išgirdus klausimą šovė mintis – norėčiau ryte su šlepetėmis nueiti iki kepyklėlės ir nusipirkti šviežią bandelę. Taip pat trūksta erdvių, kur būtų galima rinktis bendroms veikloms – jaukių, mažų vietelių prisėsti kavos puodelio, pasikalbėti apie orą, apie knygas arba pasiklausyti muzikos.
Įsivaizduokite, kad skaitytojai susirenka į ekskursiją „Giedrės takais Šilainiuose“. Per kokius objektus vinguriuotų šis maršrutas?
Šilainių sodai, Vytenio Jako pieštas „Vienaragis“, meno projekte „Ateik ir piešk“ menininkų ir šilainiškių ištapyti garažai, keletas labai gražiai sutvarkytų kiemų, Santarvės parkas, kuriame būtinai paskaityčiau šilainiškės Rūtos Vyžintaitės-Lajienės eilėraščių (galbūt pakviesčiau ir pačią). Tuomet nuvesčiau į Linkuvos dvarą, o ekskursiją užbaigčiau karūnomis pasipuošusiais daugiabučiais, kurių niekur kitur nėra.
Giedre, esate Ąžuolyno knygų klubo narė, turite bukinistės paskyrą socialiniame tinkle, o ir skaitote, rodos, visur: namie, traukiniuose, kavinėse, parkuose, netgi sėdėdama Nevėžio upėje. Kuo magiškas knygų pasaulis? Kokie jūsų šių metų atradimai?
Skaitau visą gyvenimą. Turėjau du gerus mokytojus – savo mamą ir vyresnį brolį, kurie man pateikdavo du skirtingus, bet privalomus literatūros sąrašus. Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, tad jos sąraše buvo klasikiniai kūriniai, o brolis supažindino su Julesʼiu Verneʼu, Alexandreʼu Dumas, Conan Doyleʼiu ir atvedė į fantastikos ir detektyvų pasaulį. Pajutusi, kad nespėju sekti naujai leidžiamų knygų, ir ieškodama rekomendacijų atradau „Instagramą“. Sekdama kitų bookstagramerių anketas supratau, kad skaitau ne ką mažiau, tuomet susigrupavau mėgstamus žanrus, autorius, rašymo stilius ir pati susikūriau anketą. Skaitymas mane moko sklandžiau kalbėti, plačiau mąstyti, aiškiau matyti ir suteikia galimybę persikelti bet kur ir bet kada. Knygos man leidžia atitrūkti ir persikrauti. Tam tikrus autorius renkuosi tam tikrais gyvenimo momentais, be proto mėgstu poeziją, ypač džiaugiuosi atradusi jaunuosius lietuvių poetus.
Noriu padėkoti leidyklai „Kitos knygos“ už šiemet perleistą Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“ – tai man buvo vienas pirmųjų netradicinio žanro kūrinių vėlyvos paauglystės metais, jį iš naujo atradau šiemet. Labai džiaugiuosi mažomis leidyklomis, kurios leidžia mažiau populiarią literatūrą. Pastaroji palikusi didelį įspūdį buvo „Raros“ leidyklos Claudios Pineiro knyga „Elena žino“. Niekada nerekomenduoju knygų ir nevertinu jų žvaigždutėmis, nes tikiu, kad dėl skonio nesiginčijama. Mano bookstagrame nerasite profesionalių analizių, bet rasite mano emocijas ir meilę skaitymui.
