Režisierius, vizualinio teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjas Žilvinas Vingelis drąsiai neria į dramos ir vizualinį teatrą, operą, šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro eksperimentus, virtualią realybę, instaliacijas, skaitmeninį ir tarpdisciplininį meną. O naujausioje premjeroje „Alisa Veidrodžio karalystėje“, kurios premjera įvyks rugsėjo 19, 20 ir 21 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, jis įtraukia ir šiuolaikinį cirką. Šiame pokalbyje režisierius dalinasi apie cirko patirtį ir beribį Lewiso Carrrollo vaizduotės pasaulį.
Žilvinai, jus drąsiai galima vadinti tarpdisciplininio teatro kūrėju: režisuojate spektaklius, instaliacijas, jungiate įvairių formatų vaizdo ir garso patirtis, virtualybę. NKDT ruošiatės taip pat neeilinei premjerai – spektakliui šeimai pagal Lewiso Carrollo kūrybą „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Iš karto kyla du klausimai: kuo traukia šis kūrinys ir kaip tarpdisciplinines patirtis pritaikysite šioje premjeroje?
Pirmiausia, šis spektaklis man ypatingas tuo, kad prie man artimų teatrinių priemonių – draminės vaidybos, projekcijų, montažo, lėlių ir objektų teatro, kuriuos esu tyrinėjęs ir naudojęs savo spektakliuose, prisijungia dar viena šiame spektaklyje itin svarbi kalba – šiuolaikinis cirkas. Ši teatrinė žaismė, kurios suteikia kartu spektaklį kurianti cirko kompanija „Kanta Company“, atveria galimybes dar vienu būdu kurti teatro stebuklą, nugalėti gravitaciją ir mūsų įprastus pasaulio dėsnius. Dirbame su Nacionalinio Kauno dramos teatro aktoriais, tad spektaklis kuriamas kaip tikras tarpdisciplininis susitikimas – ne stilių kratinys, o organiškai iš skirtingų teatro kalbų užaugęs pasaulis. O ir aktoriai, tikrai galiu jau dabar pasakyti, savo fizinėmis galimybėmis šiame spektaklyje nustebins ne vieną.
„Alisa Veidrodžio karalystėje“ parašyta tarp sapniškų klajonių, pasakiško spindėjimo ir aklos, griežtos, retkarčiais netgi gąsdinančios logikos. Carrollo vaizduotė buvo labai konkreti ir apskaičiuota. Joje viskas turi tvarką, bet ne tokią, kokios tikėtumeisi. Tai griežtas nonsensas – toks, kuris ne griauna ar perkuria logiką, o apverčia, sukeičia dėmenis vietomis ir taip dėl savo paties tikslumo įneša sumaišties. Carrollas ne šiaip rašytojas – pirmiausia jis buvo matematikas, logikas, dėstytojas, filosofinių, loginių, matematinių veikalų autorius, vienas pirmųjų fotografų, išradėjas ir tik visa tai sudėjus – fantastas. Jo tekstai – tai žaidimai su taisyklėmis, kurie scenoje tampa puikia dirva teatriniam kūnui, vaizdui, garsui.
O labiausiai mane traukia spalvingi, teatrališki, ekscentriški personažai. Tai siūlo teatrališką, gyvą, stebuklišką teatrą. Jie pilni galimybių, kurios mūsų pasaulyje neįmanomos: šokinėja per laiką, kaip per virvutę, ginčijasi su fizika ir nuolat yra kuo nors nepatenkinti. Tai yra galimybė kurti pasaulį, kuriame teatrališki dramos teatro, šiuolaikinio cirko, lėlių teatro, video montažo, fizinio teatro elementai kartu su nuostabiais kostiumais ir scenografija darniai kuria bendrą pasaulį, kuriame visi komponentai vienodai svarbūs.
Akivaizdu, kad scenovaizdis, kostiumai, garsas, judesys, vaizdo elementai atliks labai svarbią užduotį spektaklyje. Pristatykite kūrybinę komandą, su kuria neriate į mįslingą Alisos pasaulį.
Spektaklis kuriamas su man labai artima ir stipria kūrybine komanda. Kostiumus ir scenografiją kuria Renata Valčik – su ja esame pažįstami jau seniai, bet čia pirma proga dirbti kartu. Visgi, kai tik pradėjome, supratau, kad mūsų teatrinis mąstymas itin giminingas – abu įsikvepiame iš lėlių, objektų, kaukių ir šešėlių teatro pavyzdžių ir patirties juos kuriant, vizualiųjų menų, optinių iliuzijų, atrodo, kad abu vertiname teatrališką, gyvą, nebuitišką, spalvingą teatro pasaulį. Renatos pasaulis scenoje ne tik gražus, bet ir gebantis transformuotis, turėti savo vidinę logiką ir dramaturgiją.
Cirko numerius kuria, integruoja ir kartu su teatro aktoriais spektaklyje vaidina Kęstas Matusevičius ir Aino Mäkipää iš „Kanta Company“ – mūsų bendradarbiavimas kol kas atrodo kaip metų atradimas. Labai greitai susikalbėjome, mūsų požiūris į darbą panašus. Pradėję dirbti supratome, kad turime daug bendro: tiek šiuolaikinis cirkas, tiek šiuolaikinis lėlių teatras šiandien bando išsilaisvinti iš panašių rėmų, ieško naujų formų, susiduria su publikos stereotipais, dirba su materialumu (objektų ir kūnų savybėmis bei galimybėmis) ir stebuklinės vaizduotės dramaturgija. Tai – stebinimo, įspūdžio, netikėtumo teatras, kuris man itin artimas.
Vaizdo projekcijų autorius – Tomas Stonys, su kuriuo pernai sukūrėme vizualinį spektaklį „Diletantas“ apie prancūzų menininką Jeaną Cocteau. Tomas supranta ir vertina teatrą, moka ir geba jame padaryti mąstymo ir matymo pokytį video meną naudojant ne kaip iliustraciją, o kaip aktorių partnerį, reaguojantį gyvį, kuris spektaklio dramaturgijoje geba ir pats inicijuoti sceninius įvykius.
Muziką ir garso dizainą kuria puikus kompozitorius ir mano kolega akademijoje Jonas Jurkūnas. Jo kūryba apima šiuolaikinę akademinę muziką, elektroniką, garso meną. Kartu imame vystyti žaidybinę garsinę spektaklio koncepciją, kurioje kiekvienas garsas (net ir apdirbtas, aidintis iš kolonėlių) gimsta iš scenoje veikiančių aktorių balsų, kvėpavimo, artikuliacijos – tai savotiška gyva garso laboratorija, kurią kuriame repeticijų metu.
Judesiui ir choreografijai turėjau džiaugsmo pakviesti Mantą Stabačinską, su kuriuo praėjusiais metais dirbome statydami spektaklį „Orfėjas“. Jo gebėjimas sujungti estetizuotą teatrališką judesį, fizinio teatro strategijas su tiksliu konkrečios scenos dramaturginių taisyklių poreikiu labai vertingas. Mantas kuria judesį, kuris tampa organiška spektaklio dalimi ir šokio taktikos tarsi ištirpsta bendrame spektaklio paveiksle.
Inscenizaciją kuriame su dramaturge ir poete Daiva Čepauskaite leisdami tam įvykti repeticijose ir skaptuodami dramaturginę medžiagą per praktinius bandymus. Toks inscenizacijos būdas man artimas, išlaisvinantis, o ir ši medžiaga tai puikiai leidžia.
Ir, žinoma, visa tai įgyvendina dešimt Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorių, kurie šiame procese tikrai stebina savo fizinėmis galimybėmis. Jie ne tik kuria vaidmenis, bet ir šokinėja, lipa vienas kitam ant pečių, krenta, mėto vienas kitą, tampa laiptais, tiltais, gyvais pastatais. Nors spektaklyje netrūksta ir scenografinių sprendimų, bet patys aktoriai kartais taps siurrealia erdve, stebuklinės logikos įgyvendintojais ar keistu veidrodiniu mechanizmu.
O jei kalbėtume apie Kęstą ir Aino kaip atlikėjus, tai jie atneša stebuklo jausmą, kuris kyla ne tik iš medijų efektų, bet ir gebėjimo peržengti žmogaus galimybių ribas. Tai išties gniaužia kvapą.
Dar svarbus faktas, kad ši premjera – „Alisa Veidrodžio karalystėje“ – pirmoji šeimai ir vaikams. Yra daug šio kūrinio versijų kine, televizijoje. Štai kino režisierius Timas Burtonas šį kūrinį adaptavo tarsi kompiuterinio žaidimo, kuriame reikia atlikti įvairias užduotis, versiją. Kokią Alisą sutiksime šiame spektaklyje?
Alisa – tai archetipinis pereinamojo amžiaus personažas. Pereinamasis amžius – tai laikotarpis, kai vaikas pereina iš naivios, nekaltos, nuolat pasaulį stebinčios vaikystės į kritiškesnį, savarankiškesnį mąstymą, priėmimą ar atmetimą. Šį amžių raidos psichologai vadina viduriniąja vaikyste (angl. middle childhood) ir jo metu vaikai pradeda geriau suprasti priežastinius ryšius, laiką, tampa savarankiškesni. Šveicarų psichologas Jeanas Piaget kognityvinės raidos teorijoje šį laikotarpį priskiria konkrečių operacijų etapui, kai vaikas pradeda logiškai mąstyti, bet dar nėra pasirengęs abstrakčiam mąstymui, kuris tuo tarpu lieka suvokiamas tik per vaikystėje išmoktų pasakų prizmę. Taigi, tai logikos ir pasakų pasaulių susidūrimas, kai paliekamas vienas ir persikeliama į kitą.
Persikėlimas, tapsmas ir kaita yra pagrindiniai Alisos raktažodžiai. Nors iš pirmo žvilgsnio ji atrodo statiška (nes nėra su kuo palyginti, juk visi kiti personažai daug keistesni), tačiau spektaklio eigoje Alisa iš pėstininkės tampa karaliene – iš naujokės virsta šio pasaulio senbuve. Tai atspindi jos gebėjimą greitai adaptuotis, būti pastabiai ir mokytis iš aplinkos. Kas čia juokinga, tai kad ši aplinka toli gražu nėra įprasta, todėl logikos metodu Alisa yra primokoma įvairių nonsensų.
Ji yra kiekviename iš mūsų gyvenantis vaikas, kuris negali sau meluoti, nuolat ieško, stebisi, tyrinėja, abejoja, žaidžia ir dėl to nuolat keičiasi, tampa, nenustovinti vietoje. Tik to vidinio vaiko dėka šis pasaulis yra įdomus gyventi.
Jeigu Alisa organizuotų slemą, ką rekomenduotumėte pakviesti brolius Abulį ir Labulį ar Kliunkį Pliumpį?
Pagal paskutines repeticijas galiu spręsti, kad vertėtų kviesti visus tris – ir brolius Abulį su Labuliu, ir Kliunkį Pliumpį. Visi trys turi savų stiprių pusių: vieni šaudo logiką kaip iš patrankos, kiti – painioja sakinius taip, kad nežinai, ar juoktis, ar ieškoti paslėptos prasmės. Kad būtų teisinga ir niekas nesiskųstų, slemo konkurse už abu pastatyčiau po lygiai – tiek dėl rizikos, tiek dėl… apsidraudimo. Veidrodžio karalystėje niekada nežinai, kada kieno eilė įsižeisti.
Kadangi kito sezono šūkis „Būtina pamatyti“, įvardinkite tris priežastis, skatinančias pamatyti premjerą.
Šį spektaklį lengviau pamatyti, nei nusakyti žodžiais, nes čia veikia vizualinė kalba, kuri neseka mums įprasta žodžių logika. Tai teatras, kuris veikia pojūčiais, paradoksais ir transformacijomis, o ne vien naratyvu.
Teatrališkumas, ryški vaidyba, kostiumai.
Aktorių ir šiuolaikinio cirko artistų fizinės galimybės.
Apie menininką:
Žilvinas Vingelis – Lietuvos teatro ir tarpdisciplininio meno režisierius, meninių programų kuratorius, vizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ meno vadovas, LMTA Vaidybos ir režisūros katedros dėstytojas, meno doktorantas. Jo kūryba apima dramos ir vizualinį teatrą, operą, šiuolaikinio lėlių ir objektų teatro eksperimentus, virtualią realybę (VR), instaliacijas, skaitmeninį ir tarpdisciplininį meną. Per devynerius aktyvius metus pristatė daugiau nei penkiasdešimt įvairių meno kūrinių. Žilvino Vingelio spektakliai rodyti Lietuvos, Portugalijos ir Suomijos teatrų scenose, o VR patirtys – galerijose ir festivaliuose Japonijoje, Italijoje, JAV, Vokietijoje ir Olandijoje.
Žilvino režisuoti spektakliai buvo nominuoti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams, o 2021 m. laimėtas „Auksinis scenos kryžius“ už internetinį spektaklį „#Protestas“ pandemijai atsparaus teatro kategorijoje.
Kalbėjosi J
