Maironio lietuvių literatūros muziejus tęsia pasakojimus apie šiuolaikinėje visuomenėje rečiau aptariamus, tačiau svarbius ir įdomius autorius. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šįsyk šeimininkaujanti Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė parengė tekstą apie išeivį Vincą Ramoną.
Rašytojo V. Ramono kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau reikšmingas lietuvių literatūrai: kūriniai buvo versti į užsienio kalbas, o kritikai juos palankiai vertino, skelbdami ne tik kūrybos apžvalgą, bet ir paties autoriaus pasisakymus.
1971 m. lapkričio 6 d. „Draugo“ literatūriniame priede yra publikuotas meno draugijos „Šatrija“ surengtas pokalbis „Rašytojas, kritika ir kūrybos vyksmas“. V. Ramonas pasidalijo prisiminimais apie pirmuosius kūrybos bandymus: „…rašyti pradėjo būdamas VI klasėj, eilėraščius. Tačiau, paskaitęs Putiną ir kt., suvokė, kad eilėraščiams neužtenka tik rimo ir ritmo. Nusprendė savo eilėraščius, nors kai kurie buvo išspausdinti, sudeginti.“
Gyvendamas Vokietijoje, apie 1947 m., B. Brazdžionio prašymu V. Ramonas parašė trumpą autobiografiją trečiuoju asmeniu, kurios rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Autorius rašo: „Gimė 1905. Užaugo kaime prie pat Marijampolės. Gimnaziją baigė 1924, o toliau Lietuvos universitete studijavo literatūrą. Universitetą baigė 1928. Dar universiteto nebaigęs 1926 m. gavo mokytojo vietą Marijampolės Marijonų gimnazijoj. Čia dirbo 12 metų. 1938 m. perėjo dirbti į Marijampolės Mokytojų seminariją. / Rašyti pradėjo 1924. Pirmoji novelė „Vyšnioms žydint“ išspausdinta 1925 m. „Lietuvos“ dienraščio priede „Iliustruotoji Lietuva“.“
Debiutinė V. Ramono knyga – apsakymų rinkinys „Dailininkas Rauba“, išleistas 1934 m. Viena iš knygos novelių, – „Linų žiedai“ – sulaukė išskirtinio susidomėjimo, buvo išversta į švedų, suomių ir latvių kalbas. Autobiografijoje V. Ramonas rašo: „Šitoj knygoj Vincas Ramonas yra impresionistas, bet vėliau nuo šios svajonės atitolsta, darosi „atžagareivis“ – eina į realizmą, galvodamas apie liter. srovę, kurią gal reiktų pavadinti keistu „neo-realizmo“ vardu.“
1943 m. pasirodė romanas „Vieškelio dulkės raudoname saulėleidy“. Autobiografijoje autorius rašo: „Jame dar daug impresionizmo liekanų. Vieni tvirtina, kad impresionistinės vietos šiame romane yra pačios gražiausios, o kiti ypač kreipė dėmesį į romano charakterius.“ 1951 m. Čikagoje buvo išleistas papildytas romano variantas, pavadinimu „Dulkės raudonam saulėleidy“.
Didžiausio susidomėjimo ir pripažinimo sulaukęs V. Ramono kūrinys – romanas „Kryžiai“. 1950 m. rugpjūčio 1 d. „Draugo“ numeryje publikuotame dr. kun. Juozo Prunskio interviu su rašytoju V. Ramonu pasakojama romano atsiradimo istorija: „…parašiau per tris mėnesius. Tada buvau gimnazijos mokytoju ir rašiau romaną, tai dirbdavau po 12–14 valandų per dieną. Kada turėjau idėją, vaizdą ir gyvus žmones prieš akis, tada reikėjo sėdėti ir rašyti. Prieš rašydamas dvi savaites „nieko neveikiau“, tik vaikščiojau po miesto sodną ir galvojau. Tas „nieko neveikimas“ iš tikrųjų tai buvo romano sukūrimas.“ Literatūros kritikas Kęstutis Keblys apie romaną yra rašęs: „Bene didžiausias Ramono stilistinis pasiekimas „Kryžiuose“ yra nepaprastai gyvi, natūralūs ir individualizuoti dialogai. <…> Dialogais autorius vysto veiksmą, charakterizuoja personažus, kuria nuotaiką, vaizduoja aplinką.“ 1954 m. skaitytojus romanas pasiekė ir anglų kalba. Autorius V. Ramonas ir vertėjas M. Starkus, ieškodami knygai leidėjo, susidūrė su nemenkais iššūkiais. 1952 m. spalio 20 d. V. Ramonas vertėjui atviravo: „Iš tikrųjų su „Kryžiais“ daug daugiau bėdos, negu aš kada nors maniau, o buvau visuomet įsitikinęs, kad tik labai reta leidykla galėtų apsiimti šį romaną leisti.“ Sunkus darbas ir atkaklumas nenuėjo veltui, romaną Los Andžele išleido leidykla „Lietuvių dienos“. 1954 m. dienraštyje „Draugas“ publikuotame straipsnyje rašytojas Jurgis Gliauda pastebi: „Tai stambus įvykis mūsų literatūros propagavimo srity; ne eilinis, vertas didelio dėmesio.“
1971 m. „Šatrijiečių“ pokalbyje poetas Kazys Bradūnas paklausė Vinco Ramono, kurį savo kūrinį jis išskirtų ir siūlytų įtraukti į geriausiųjų seriją: „Dulkes“ ar „Kryžius“. V. Ramonas atsakė: „Sakyčiau – dėkit abudu… Visas veikalo svoris, kiek idėjos nešiotojas, charakteris, gyvenimiškas, įtikinantis. Kitas dalykas – stilius. Jis stipriausias ne „Dulkėse“ ar „Kryžiuose“, o „Miglotame ryte“. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas vienintelis rašytojo kūrybos rankraštis – apsakymo „Miglotas rytas“ fragmentas.
V. Ramonas 1963 m. rugpjūčio 14 d. laiške Stasiui Zobarskui apie savo rašymo stilių pasakojo: „Novelėse aš savo dėmesį kreipiu į formalinę pusę, į stilių, į psichologinius niuansus, visokius subtilumus, žiūriu, kad net smulkmenos būtų savo vietoj ir kad net ir jos būtų nušlifuotos. Kas kita mano romanai. Tai yra problemų ir charakterių veikalai. Juos rašydamas, aš visą dėmesį kreipiau pirmiausia į tai, kad charakteriai perdėm būtų išlaikyti – kad visur būtų išlaikyta (pagal jų būdą, išsilavinimą, „ideologiją“) jų kalba ir pasielgimai šitoj ar anoj situacijoj. Romanuose į stilius aš mažiau kreipiau dėmesio. Kas kita novelės. <…> Sakau, aš esu smulkmenų ir šitokių „blizgančių sagučių“ rašytojas. Aš noriu, kad kiekvie[name] puslapy būtų kas nors, kuo skaitytojas būtų „nustebintas“ ir pagautas. Tas kas nors yra ar tai truputis humoro, ar nepaprastas (naujas) palyginimas, epitetas ar šiaip metaforinis nusakymas. Išmesk tą viską, ir mano „novelė“ bus kaip gaidys su išpešta uodega. Juk vis tiek tas pats paukštis, sakysit? Tas pats, jeigu jis skirtas tik sriubai, bet mano „gaidžiai“ ne tik sriubai skirti.“
Literatūros kritikas Kęstutis Keblys monografiniame straipsnyje apie V. Ramono kūrybinį indėlį į lietuvių literatūrą rašė: „…Vincas Ramonas išeivijos literatūroje iškilo kaip vienas pirmaujančių prozos meistrų. Svarbiausiu savo kūriniu, romanu „Kryžiai“, Ramonas stumtelėjo lietuvių stambiąją prozą į naują kokybinę pakopą, parodydamas, kad, rišant stambesnes problemas ir siekiant idėjinio prasmingumo, nebūtina pro pirštus žiūrėti į meninius kūrinio aspektus.“
