Žurnalo archyvas

„ConTempo’25“. Kai ritualas tampa kūriniu

11 rugpjūčio, 2025, Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Naujienos

Kuo matuojamas meno festivalio poveikis? Jei manote, kad dalyvių skaičiumi, vertinkime – 14000 žiūrovų. Renginių kiekiu? Prašom – 44 pasirodymai, 2 edukacinės dirbtuvės. Nė vieno įvykio neatšaukė lietus. Kauno dydžio mieste, mūsų klimato zonoje tokie skaičiai – sėkmė, toliau teksto galiu ir nebetęsti. 

O jei pabandytume pamatuoti, kokio stiprumo jausmas ištinka per tą sekundės dalį nuo paskutinio aktoriaus judesio iki plojimų pradžios? Kurios tai sistemos vienetai? Jei sutinkate, kad tikrasis scenos menų efektas slypi ne grandioziniuose triukuose, rašau toliau.

Triukas ar poveikis? 

„Jaučiu, kad šie žmonės yra treniruoti, jie spektaklius žiūri akylai, vertina, bet tuo pačiu yra šilti – prieina, fotografuojasi, sako komplimentus“, – sako pirmojo „ConTempo“ savaitgalio žvaigžde tapusi gatvės teatro kūrėja Agnė Muralytė. Su spektakliu „Je m’évanouis“ (Išnykstu) ji apkeliavo Kauną ir Kauno rajoną, o 7-ojo tarptautinio scenos menų festivalio išvakarėse spėjo pasirodyti ir Alytuje. „Išnykstu“ sukėlė sniego gniūžtės efektą – pirmieji Ramučiuose su Agne ir jos lėle sveikinosi keliasdešimt žmonių, o po poros dienų Kauno senamiestyje žiūrovus buvo galima skaičiuoti šimtais. 

„Išnykstu“. Martyno Plepio nuotr.

Oficialiai festivalio atidarymo spektakliu pristatytas trečią veiklos dešimtmetį skaičiuojančios Nyderlandų trupės „Panama Pictures“ darbas „The Weight of Water“. Vizualiai įspūdingas, simbolių gausus trupės įkūrėjos ir meno vadovės Pia Meuthen kūrinys – neabejotinai tinkamas papuošti festivalio bukleto viršelį, o jo fotografijos socialiniuose tinkluose, tikiu, davė gerą startą reklamos kampanijai. Ne mažiau efektingai atrodo ir jų prie Nemuno rodyto spektaklio „Into Thin Air“ kadrai. 

„The Weight of Water“. Gražvydo Jovaišos nuotr.

A. Muralytės „Išnykstu“ žurnališkai įamžinti sunku. Martyno Lukošiaus pagal mirusio menininkės tėvo fotografijas pagaminta lėlė nėra supermodelis. Pati Agnė dalį spektaklio savo veidą slepia po juoda kauke, tarsi šešėlis. Jos kūnas pratęsia lėlės, ši – Agnės. Spektaklis kuklus scenografija ir trukme – vos 23 minutės, ir ties kuria imsi ašaroti, priklauso tik nuo tavęs, mielas per šešerius „ConTempo“ metus žvilgsnį ištreniravęs žiūrove. Tuo tarpu „Panama Pictures“ publikos plojimus orkestruoja savo preciziškais triukais.

Archetipų galia 

Keliolika šiemetinių „ConTempo“ spektaklių galima grupuoti įvairiai – lietuviai ir užsieniečiai, spektakliai lauke ir po stogu, nebylūs pasirodymai ir tie, kuriuose menininkai kalba ar skamba įrašytas balsas. Nešlifuotas pradedančiųjų žavesys ir scenos senbuvių spindesys. Taip pat – šou, kurstomas siekio nustebinti, ir menas, gimstantis iš poreikio atsiverti ir dėl to nebūti atstumtam.

Žinoma, subalansuotai – o tai „ConTempo“ variklis – programai būtinai reikia abiejų tipų spektaklių. Giliausiai supurtę svečiai – gebantys suderinti efektą ir gelmę, ir, jau net nebe stebindami, o stačiai glumindami savo meistryste pasakyti daugiau už tylą, atverti giliau už tamsą. Jų molis – tai archetipai, pasikartojantys ritualai, per dešimtis tūkstančių minučių, valandų, metų virstantys aštriu šiuolaikiniu menu, balansuojančiu tarp asmeniškumo ir aktyvizmo, transo ir šokio, pokšto ir filosofijos.

Galbūt jau atspėjote kūrinių, apie kuriuos kalbu, pavadinimus – tai „Les Idoles Collective“ kinematografinis pareiškimas „Reface“, Lisos Vereertbrugghen ekstazės maratonas „While we Are Here“ (pokalbiai po jo priminė festivalio „Audra“ įžangą) ir dueto Ginevra Panzetti ir Enrico Ticconi bekompromisis pusvalandis „Aerea“. Manau, sėkmė, kad pastarąjį mačiau ne po atviru dangumi, kaip buvo planuota, o perkeltą į senąją Zapyškio bažnyčią – kai vėliava prašiūravo pro blauzdą, nustėrau lyg pakutenta špaga. 

„While we Are Here“. Martyno Plepio nuotr.
„Aerea“. Martyno Plepio nuotr.
„Reface“. Gražvydo Jovaišos nuotr.

Augantys akyse

Jei kadaise svečiams iš užsienio plodavome garsiau tik todėl, kad jie – importiniai, šiandien didesnė šventė ir įvertinimas yra pirmiesiems išvysti originalių, drąsių ir paskatinimo visuomet trokštančių lietuvių kūrinius. Plati mūsiškių kūrėjų, kuriuos lyg taisyklė pristato nenuvargstanti „Be Kompanijos“ kompanija, panorama (ir kasmet džiuginanti „Contempo OFF“ programa, „Kosmos Theatre“ nepriklausomai rengiama Kauno miesto kameriniame teatre) suteikia vilties, kad festivalių atidarymams, uždarymams ar įvaizdinėms nuotraukoms jau greitai, kaip didžiausias žvaigždes, bus galima kviesti lietuvius ir lietuves. Utopiška? Kviečiu pažvelgti į šalies muzikos sceną, jauną ir tuo pačiu brandžią – vien iš lietuvių sudaryta mokamo festivalio programa gali sutraukti dešimt tūkstančių ir daugiau klausytojų. 

Dėmesio, kompozitoriai

Išties, šiemetinis „ConTempo“ nesyk priminė apie vis dar neretai antraplaniu, tačiau tikrai be reikalo, laikomą scenos menų herojų – muziką. Komplimentai darbo ir širdies įdėjusiems lietuvių kūrėjams, gerai žinomiems platesniuose muzikiniuose kontekstuose, o scenos menų kūriniams ne tiesiog priklijavusiems garso takelius, bet sukūrusiems išties teatralius sluoksnius bei leidusiems žiūrovui ne tik stebėti, o iš tiesų jausti. 

Tai Džiugo Kunsmano „Ikarą“ vintažiniais sintezatoriais išskraidinęs Motiejus Bazaras, „Tremolo“ dėstytojų Lauros Kutkaitės ir Kristinos Mortos P. B. klubus išjudinusi Jūra Elena Šedytė, senelio tremties atsiminimus meistriškai suverpęs ir Tautvydo Galkausko paspirtukų trilerį įgrojęs Domantas Pūras, Oksanai Griaznovai pulsuojantį ritmą uždavęs Arūnas Periokas, Gabrielei Bagdonaitei spektaklyje „Saitais“ mentoriavęs Vladas Dieninis… Na, A. Muralytės dramaturgijai muzika suasistavęs Phil Von – prancūzas, bet su Lietuva betarpiškai susijęs. Užskaitykime. 

Domantas Pūras. Gražvydo Jovaišos nuotr.

Užskaitykime ir vampyrišką barokinį-shoegazinį Godo Yorke ir Justinos Mykolaitytės duetą „Longing“, padovanojusį festivalio kontekste taip išsiilgtą naktinį numerį. Gal ir jūs prisimenate tą karštą 2022-ųjų naktį, kai Ivo Dimchevas senojoje Žaliakalnio sinagogoje surengė asmenukių vakarėlį?  Ilgiuosi jo. 

Godo Yorke ir Justinos Mykolaitytės duetas. Gražvydo Jovaišos nuotr.

Kai viskas yra scenografija 

„Iš bėdos“, trūkstant salių pasirodymams, festivalio erdvės, kiekviena su savo unikalia energetika, dar pastiprinta oro srovių, visgi yra didelis laimėjimas. Parkų pavėsinės, upių pakrantės, universiteto auditorijos (taip pat ir sudžiūvusios žolės traškėjimas ar suolo girgždėjimas) tampa originaliais scenografijos elementais ir suteikia menininkų idėjoms neplanuotų prasmių. Juk negali būti sutapimas tai, kad maniškį festvalį šiemet atidarė ir uždarė lėktuvai, praskridę virš „Išnykstu“ Ramučiuose ir „Women Weave the Land“ Obelynėje. 

Vizijos

Nors tų įžangoje minėtų sekundžių dalių taip lengvai nepamatuosi, jaučiu, kad rugpjūčio atostogų sinonimu ne vienam tapęs festivalis šiemet pasiekė ribą. Visuomet galima augti auditorijos dydžio ir meninių ambicijų, taip pat – naujų lokacijų prasme, tačiau mano mintys šįkart sukasi apie neatsiejamumo rodiklį. Tai yra, matyčiau „ConTempo“ taip suaugusį su Kaunu, kaip, pavyzdžiui, su Estijos sostine yra sutapusi Talino muzikos savaitė ar su Katalonijos sostine – muzikos, kūrybiškumo ir technologijų šventė „Sónar“. Tai tik du iš daugybės renginių, be kurių įvairių pasaulio miestų gyventojai, verslai ir valdžios atstovai nebeįsivaizduoja savo metų ciklo. 

Argi ne malonu būtų, jei visuose Kauno viešbučiuose rytą po festivalio vakarėlio galėtum pasimėgauti sveikais rožiniais kokteiliais, o pavežėjas, gabendamas į dar vieną spektaklį, papasakotų kokią autentišką kaunietišką istoriją? Galbūt festivalio scenomis galėtų tapti trumpalaikei nuomai skirti butai? 

„ConTempo OFF“. Gražvydo Jovaišos nuotr.

Dalis šių idėjų gali pasirodyti girdėta projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ metu, bet pastarasis projektas turėjo aiškų finišo tašką ir ne viską komanda spėjo išvystyti. „ConTempo“ – užtikrintas kultūros sostinės palikimas, jau atlaikęs starto išbandymą ir, skirtingai nei jo „tėtis“, neturintis užprogramuotos pabaigos. „ConTempo“ yra ryškiausias Kauno akcentas, kurį turime puoselėti įvairiais paprastam ir nepaprastam kauniečiui prieinamais būdais.

Vietoje P.S. 

Kaip jau minėjau, ne visi scenos meno kūriniai vienodai pagavūs fotoaparato objektyvui, tuo labiau – telefono kamerai. Per „ConTempo“ savaitę mačiau (ir pati šiek tiek padariau, aišku) gausybę vidutiniškų ir vos keletą gerų mėgėjiškų kadrų soc. tinkluose. Ypač erzinausi matydama scenas iš tų spektaklių, kurių festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė (ar patys autoriai) nurodė nefotografuoti. Dar viena vizija – mobilieji telefonai, paliekami automobilyje, namuose ar didelėje rožinėje dėžėje prie įėjimo į spektaklį. Manau, tikrai atsirastų rėmėjų šiai iniciatyvai. O mes, treniruoti žiūrovai, laukiame, kada galėsime kalendoriuose pasižymėti kitų metų festivalio datas.