Menininkė Roberta Daugėlaitė po mūsų pokalbio pastebėjo, kad sukūrėme rondo. Interviu leitmotyvu ar, tiksliau, refrenu tapo frazė „Nebėk nuo savęs, ką geriau rasi“, ritmingai besimainiusi su atlikėjos pasakojimu apie savo veiklas, pomėgius, studijas ir gyvenimo atradimus, o muzikoje tai atrodytų kaip „a-b, a-c, a-d“ – gerai pažįstama rondo struktūra.
Nebuvo abejonių, kad Robertos gyvenimas – muzikoje, o ir pati minėjo, kad garsus nuolat analizuoja repeticijose, koncertuose, gatvėje, gamtoje, kartais nuo to sąmoningai pabėgdama į tylią piešimo sritį. Visgi ne tik ten – Robertą galima sutikti gėrintis architektūra, fotografuojant, giedant bažnyčiose arba išgirsti visame mieste gaudžiančiuose Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus kariljono koncertų ir repeticijų garsuose.
Tikiu, jau supratote, kad šįkart kalbėsime ne apie įprastą lėtumą, o tokį, kuris sukuriamas tarp greit kintančių garsų, minčių ir patirčių, leidžiantį išgirsti save, net jei tai tik dešimt minučių.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. liepos numeryje „Lėčiau“)
Roberta, man įsiminė dar 2019 metais „Balta“ galerijoje surengtos jūsų piešinių parodos pavadinimas „Nebėk nuo savęs, ką geresnio rasi“. Smalsu, kokiose vietose (at)randate save dabar. Kokia esate šiame gyvenimo etape?
Šiandien jau esu netoli savęs. Dar nesu pilnai aš, Roberta, nėra paroje išpildytas laikas visoms mane dominančioms sritims. Mane labai veikia emocija, jausmas, ir, jiems intensyviai veikiant, laikas nueina į trečią planą – nebejaučiu ribų veikloms. Su tuo susitaikiau, tik turiu stengtis prižiūrėti sveikatą, o svarbiausia nepamiršti mylimųjų, artimųjų, draugų bei kolegų, su kuriais kartais kavos puodelis vėluoja pusmečiais.
Jūsų veiklos sritys itin plačios – akompanavimas mokiniams, chorams, atlikėjams, dalyvavimas instrumentinės, vokalinės, eksperimentinės muzikos projektuose, piešimas, animacija, fotografavimas. Kaip atsirado neblėstantis smalsumas pasauliui?
Mano prigimtyje visada buvo daug noro pažinti pasaulį. Mokantis Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, fortepijono klasėje pas itin muziką mylinčią mokytoją Birutę Kumpikienę, neužteko dvylika metų vien šia kryptimi eiti ir siekti solo pianistės karjeros, nes didelį įkvėpimą pajutau imtis fortepijono koncertmeisterio specialybės (dėkoju šviesaus atminimo mokytojui Avenirui Ūsui). Mokykloje muzikinį pasaulį praplėtė chorinis dainavimas, kurį teko pažinti kartu su savo tėčiu chorvedžiu Rolandu Daugėla. Taip dar labiau artėjau prie ansamblinės, kamerinės muzikos.
O dailė buvo tylioji terapija – ji atsirado kaip kelias šalia muzikos, kur galėdavau save pailsinti. Gilinausi į egzistencinę filosofiją, filosofinę antropologiją, religijos ir dvasingumo paslaptis, architektūrą, domėjausi zoologija, ypač roplių ir nariuotakojų paslaptimis, kad įveikčiau neaiškumus bei fobijas, siuvimo paslaptis (mano abi močiutės – siuvėjos). Juokingiausia, kad net pas dieduką garaže įdomių šaltkalvio ir staliaus stebėjimų turėjau, galvodama, jog kada nors būsiu dailiausių inkilų meistrė. Dabar svarstau, ką galime išgauti iš stiklo garso. Galbūt langas gali turėti savo natą ir visą jam sukurtą kūrinį? Šie keleri metai padovanojo drąsos, išdrįsau įgyvendinti senas svajones, drąsiau žengiu į alternatyvią, eksperimentinę muziką, o iki jos reikėjo užaugti.
Per šiuos dalykus bandau suprasti pasaulio esmę, o pažinimo noro tik daugėja. Tik labai dažnai pasimesdavau – visko noriu, nežinau, kaip tai aprėpti per vieną gyvenimą, perdegu ir galiausiai kuriam laikui užsidarau nuo pasaulio į savo kiautą. Bet mano pavardė, Daugėla, reiškia daug duoti arba daug imti. Tad frazė „nebėk nuo savęs, nes nieko geriau nerasi“ nuolat šalia.
Susidomėjote grigališkuoju choralu, tapote koncertmeistere, esate kelių ansamblių narė. Kaip pradėjote profesionalią karjerą?
Tai mano šeimos indėlis ir įtaka – abu tėvai muzikai. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavau koncertmeisterio specialybę pas profesorę Ireną Armonienę ir kamerinę muziką pas profesorių Petrą Kuncą. Man pasirodė labai artima koncertmeisterės patirtis – kartu su kitu atlikėju atlikti ansamblinę muziką, scenoje kalbėtis. Ypač gera atlikti kamerinę muziką su fleitininku broliu Romantu. Magistrantūroje pusę metų praleidusi Sibelijaus akademijoje Helsinkyje įsisąmoninau svarbiausią muzikanto psichologijoje atradimą, kad nereikia bijoti klysti, – to linkėčiau ir tiems, kurie ugdo jaunus muzikantus. Klaida veikia kaip paskatinimas laisviau jaustis scenoje, suklydus reikia drąsiai išsisukti ir išmuzikuoti klaidą, bet neprisiimti kaltės jausmo. Po magistro studijų grįžau į Kauną. Ilgai svarsčiusi, ką daryti toliau, įstojau į Fotografijos studijas profesinėje mokykloje, o po jų – į VDU parengiamąsias džiazinio vokalo studijas. Tai patobulino mano techniką, išplėtė muzikinį mąstymą.
Ar buvo sudėtinga grįžti į Kauną?
Persikrausčiau su mintimi, kad greitai grįšiu į Vilnių, – šis miestas mano širdyje, įkvepia jo aktyvus kultūrinis gyvenimas, erdvės, senamiesčio atmosfera. Bet tuomet sprogo meilė Kauno modernizmui, miestas atsivėrė iš kitos pusės ir viskas apsivertė, galiu vėl pakartoti: nebėk nuo savęs, ką geriau rasi (juokiasi). Esu trečios kartos kaunietė ir patriotiškai vertinu savo miestą. Grįžusi į Kauną taip pat buvau pakviesta prieš pavasario baigiamąją sesiją dirbti koncertmeistere su VDU klasikinio vokalo studentais, per savaitę teko išmokti 54 kūrinius. Piko metu pianistui sunku nuimti stresą nuo pečių, rankų srities ir, deja, pasitempiau rankas, iš esmės negrįžtamai pažeidžiau savo darbo įrankį. Vėliau vykusios džiazo studijos parodė technikas ir būdus, palengvinančius įtampą rankose, tai man leido vėl groti. Ironiška, bet tai atvėrė kelią naujiems techninio atlikimo ir kūrinių analizės būdams, daugiau gilinantis į kitus stilius, kad galėčiau būti ten, kur esu dabar.
Pasakojate apie didelį fizinį ir psichologinį krūvį būnant atlikėja. Kas visgi lemia, kad ir toliau einate šiuo keliu?
Negalėčiau gyventi neprisiliesdama prie klavišų ar nedainuodama. Muzikos klausymas yra didelis menas – vienais metais girdim triukšmą, vėliau – jau liniją, dar po kiek laiko – suprantame stilistikos grožį, o tada – harmonijos linija sukelia tiek emocijų, kad sunku kvėpuoti. Visgi dažnai tenka atskirti darbą nuo laisvalaikio, nes muzikanto ausys visada dirba ir analizuoja muziką. Buvo metas, kai jokiame koncerte negalėjau atsipalaiduoti, galva dirbdavo ir analizuodavo, bet galiausiai išmokau išjungti kritinį mąstymą ir mėgautis koncertu.
Giedate, grojate vargonais krikštynų, santuokos sakramento metu ar netekties valandą. Ką teikia šios patirtys?
Mane su šia patirtimi riša vaikystė. Nuo mažų dienų Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje stebėjau, kaip mama ir tėtis dar prie a. a. kunigo Ričardo Mikutavičiaus giedojo vestuvių ceremonijose.Giedojimas per ypatingus gyvenimo įvykius iš tiesų yra vienas jautriausių prisilietimų, taip padovanoji žmonėms dar stipresnę prasmę. Simboliškai man artimesnis tas niūresnis, liūdnesnis pasaulis, nes jame daugiau tikrojo grožio: minore ta viena nata, išsirišanti į mažorą, yra viso gyvenimo subtilus grožis ir šviesa.
Bažnyčia nėra vienintelė vieta, kuri kelia jūsų veiklą arčiau dangaus. Rugsėjo pirmąjį savaitgalį grosite ir Kauno menininkų namų pristatomame Kauno kariljono festivalyje.
Festivalis jau tapęs tradicija su puikiausiais atlikėjais iš kariljono muzikos pasaulio. Taip pat raginu apsilankyti Karo muziejaus sodelyje sekmadieniais 16 valandą, kuriame iki pat spalio mėnesio skambės varpai, o programą kartu su manimi gros kariljonierė Austėja Staniunaitytė-Proietta, bus atliekamas keturių rankų duetas su Raimundu Eimontu.
Aktorės Editos Niciūtės pakviesta bendradarbiauti, Šilainių bendruomenės poetams sukūriau muziką eilėraščiams, išleidome albumą „Virsmas“. Vienas iš eilėraščių buvo parašytas Kauno kariljonieriaus Raimundo Eimonto. Paprašiau kariljono pamokų, o kariljonierius, įžvelgdamas potencialą ir perspektyvą, perleido savo mylimą instrumentą. Tai buvo labai atsakinga dovana iš jo pusės, o man atvėrė naują instrumento pasaulį. Kaune turime puikų „Royal Eijsbouts“ kariljoną, kuriame skamba 49 varpai. Dėl techninių galimybių kurti ir aranžuoti gana sudėtinga, tačiau galima pritaikyti visus žanrus ir repertuarus. Tik reikia nepamiršti, kad kariljono repeticija tampa koncertu visam miestui.
Kokios praktikos ar ritualai padeda stabtelėti?
Taip į mano gyvenimą atėjo grigališkasis choralas. Kiekvienų metų rugpjūtį Kražiuose vykdavo grigališkojo choralo giedojimo ir filosofijos studijų savaitė „Ad Fontes“. Dalyviai gyvendavo vienuolių režimu. Tą akimirką, kai virš šimto žmonių gieda vieną vienintelę choralo liniją, manyje įvyko vidinis lūžis, išsivalymas nuo beprasmio bėgimo, streso, lūkesčių. Tai tikėjimo slėpiniai, įprasminti dvasinio ir muzikinio susivienijimo, skatinantys dėkingumą už viską, ką turime. Tą „Ad Fontes“ savaitę vainikavo galimybė prisidėti prie tarptautinio moterų vokalinio ansamblio „Graces and Voices“ koncertų Europoje. Dabar pabėgimai vyksta gamtoje. Ežeras, tyla, valtis, stebėjimas, kaip auga žolė ar uodas sukasi ratu. Jautresnės sielos žmogui pabūti vienam yra būtina.
Kaip išlaikote jautrumą aplinkai ir smalsumą?
Padeda atsitraukimas, net jei tai – 10 minučių, iš šono pamatant ir suprantant, kokių spalvų ar atspalvių trūksta tame idealisto paveiksle. Gyvenimas toks paprastas ir gražus, tik reikia mokytis numesti nuo minčių sudėtinguosius chaosus. Nereikia važiuoti į kitą pasaulio kraštą, kartais visas pasaulio įkvėpimas yra po tavo bato nosyte. Šalia savęs turiu labai daug mylimų žmonių, man tai suteikia didžiausią laimę ir įkvėpimą. Branginu vertybes, kuriomis buvau auginta, tikiu, kad būtent šeima įkvepia neprarasti tikrumo, laisvės, sąžiningumo, pagarbos ir prasmės.
Svetlanos Baturos nuotr.
