Vaikščiojau po Kauno IX forto muziejų apimta kas žingsnis stiprėjančio neapsakomo sunkumo, kuris iki tol buvo užklupęs tik kartą gyvenime – lankantis Aušvico koncentracijos stovyklos muziejuje Lenkijoje. Nors visuomet domėjausi istorija, atmintyje nešiojausi kiekvieną skaudžią svarbią datą ir buvau susipažinusi su detalėmis, buvimas tų įvykių vietoje tikrai paveikia emociškai. Tikiu, kad tai išjausti, su visu tuo susipažinti – pravartu, o gal net ir būtina kiekvienam.
Iš labai arti mane su IX fortu supažindino vienas geriausiai šios vietos istoriją žinančių žmonių – muziejaus direktorius Marius Pečiulis. Muziejininkystės srityje jis dirba nuo 2006 metų, pirmuosius aštuonerius praleido Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kur įsidarbino dar studijuodamas istoriją. „Taip, IX fortas turi savo aurą – žmonės sako „žudynių vieta“, tačiau, mano akimis, dabar tai labai įdomi vieta, turinti daug potencialo. Ji mums, darbuotojams, dar iki galo neatrasta – pilkų dėmių istorijoje tikrai daug. Tikiu, kad įdomumas pažadina smalsumą, iš kurio gimsta kūrybiškumas ir noras kurti, gilintis į tai, kas dar neatrasta, ir ieškoti formų, kurios padėtų tai papasakoti visiems“, – paklaustas, kodėl dirba būtent čia, o ne kitur, atsako M. Pečiulis. Beje, jis nuo 2021 m. yra ir Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas.
Kaip pabrėžėte viename interviu, labai svarbu skleisti žinią apie tai, kad mūsų šalies muziejai – naujoviški, patrauklūs lankytojams ir kuria pridėtinę vertę valstybei. Ar pats jaučiate teigiamą pokytį, didesnį susidomėjimą?
Dauguma muziejų iki šiol susiduria su stereotipais. Dar 2006 m., kai pradėjau dirbti šioje srityje, buvo itin gajus požiūris, kad muziejai – saugyklos, į kurias tiesiog patenka daiktai. Tai jeigu apsilankiau ten prieš 30 metų, turbūt iki šiol niekas nepasikeitė. O iš tiesų – įvyko didelių pokyčių, ypač per pastarąjį dešimtmetį.
Dauguma mūsų šalies muziejų tapo labai modernūs – nuo požiūrio iki vidinių įstaigos pokyčių. Turbūt svarbu paminėti ir tai, kad pati visuomenė taip greit nesikeičia, tad išstumti senus stereotipus tikrai nelengva. Ne tik miestuose, bet ir šalies regionuose turime daug įdomių muziejų, kuriuos žmonės kasdien praeina, tačiau niekad taip ir neužeina vidun. Muziejai tapo dinamiškais daugiafunkciais kultūros centrais, kuriuose organizuojami renginiai, parodos, konferencijos, leidyba, keliamasi į skaitmeninę erdvę. Visada lyginamės su Vakarų Europa – taip, mūsų finansinės galimybės galbūt nėra tokios palankios, tačiau kūrybiškumo, požiūrio prasme tikrai nenusileidžiame Vakarų kolegoms, o kartais netgi esame ir išradingesni – veikiame kiek sudėtingesnėmis sąlygomis, esame alkanesni, tad padarome daugiau.
Pakalbėkime apie IX fortą. Muziejuje vykdomos ekskursijos, kurių metu galima apžiūrėti gynybines sienas, poternų vidų, susipažinti su Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialo periodu ir kalinių buitimi, atkuriami NKVD vykdytų represijų epizodai, atskleidžiamas nacių vykdytų nusikaltimų mastas. Kaip jaunimas reaguoja į ekskursijų vadovo pasakojimus? Ar per pastaruosius dešimt metų pasikeitė lankytojai?
Kartos tikrai keičiasi, visuomenė keliauja gera linkme. Anksčiau muziejų lankytojai dažniausiai tiesiog klausydavo ekskursijų vadovo vardijamų istorinių faktų ar objektų, o dabar patys nori įsitraukti. Kalbu apie edukaciją, kai dalyvis nėra pasyvus stebėtojas, o tampa aktyviu veikėju ar net kūrėju – tokiame pažinimo procese kur kas lengviau viską įsisavinti ir suprasti. Mano akimis, tai labai pozityvus procesas, nors reikalaujantis laiko ir pastangų. Ypač kalbant apie sudėtingesnes temas, apie tai, ką pristatome čia, IX forto muziejuje: Holokaustą, tremtis, žudymus. Keliauti visuomenės suvokimo keliu, kad žmonės suprastų, kas čia per istorija nutiko, kodėl ji tokia sudėtinga, – tikrai nelengva. Dėl to svarbu, kad į procesą įsijungtų ne tik mokykla, bet ir šeima, aukštojo mokslo įstaigos ir muziejai. Jeigu norime ugdyti sąmoningą, savo istoriją suprantančią ir vertinančią visuomenę, turime į tai žiūrėti kompleksiškai.
IX fortas – paskutinis Rusijos imperijos laikais pastatytas ir moderniausias Kauno tvirtovės fortas. Po Pirmojo pasaulinio karo jis nebebuvo naudojamas pagal pirminę paskirtį – jaunoje valstybėje trūko įkalinimo vietų, tad nuspręsta fortą paversti perpildyto Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo skyriumi. Kaip įvyko persitvarkymas? Kokie kaliniai čia kalėjo?
Kaunui tapus laikinąja sostine, valstybei reikėjo kurtis iš naujo, tad trūko visko: nuo administracinių pastatų iki įkalinimo vietų. IX fortas pasirinktas dėl patogios infrastruktūros – kalėjimas čia įkurtas 1924 metais.
Forte kalėjo įvairaus plauko kaliniai, tačiau nuo 1926 metų, kai Lietuvoje įsigalėjo Smetonos valdžia, Lietuvos komunistų partija buvo pripažinta uždraustu politiniu dariniu.. Tuomet čia buvo kalinami už komunistinę veiklą nuteisti asmenys, vėliau atsidūrė ir sovietinėje Lietuvoje labai aukštas pareigas užėmę asmenys, tarkime, Lietuvos komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus. Kalėjo ir sulaikytieji už chuliganizmą ar laikinai sulaikyti žmonės, tačiau IX fortas tarpukariu visgi buvo labiau žinomas kaip politinių kalinių bausmės vieta.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, pastarosios kariuomenė kontroliavo Kauną, vykdytos žydų ir komunistų naikinimo akcijos. Viena pagrindinių vietų – IX fortas. Gal galėtumėte papasakoti, kas čia įvyko nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. rugpjūčio?
Reikia paminėti 1940–1941 m. laikotarpį, kai prasidėjo sovietinė okupacija, – šis etapas dažnai pamirštamas, tačiau forto istorijoje labai svarbus. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai, fortas tebeveikė kaip kalėjimas, tik buvo pasikeitęs kontingentas: kalinius, nuteistus už komunistinę veiklą, pakeitė įvairūs lietuvių visuomenės veikėjai, politikai, mokytojai, represuoti sovietų valdžios ir iš čia siunčiami į tolimuosius Sovietų Sąjungos rytus. Tai buvo kaip tarpinė politinių kalinių stotelė.
Šis epizodas ir mums patiems dar labai mažai žinomas, nes sovietai, pasitraukdami iš Lietuvos, stengdavosi visą informaciją sunaikinti arba išsivežti. Tas pats nutiko ir nacistinės okupacijos metais, dėl kurių IX fortas turbūt ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje arenoje labiausiai žinomas kaip masinių žudynių vieta. Mūsų skaičiavimu, nacistinės okupacijos metais čia nužudyta apie 50 tūkst. žmonių, taip pat žinome didžiausias masinių žudynių datas. Apie 30 tūkst. nužudytųjų buvo žydų tautybės. IX fortas – išskirtinė vieta Lietuvoje tuo, kad čia buvo žudomi ne tik vietos žydai, bet ir atvežti iš kitų nacistinės Vokietijos okupuotų valstybių.
Šiandien dėl dokumentų trūkumo vis dar nesame identifikavę visų žmonių ir nustatę tikslių skaičių, nors ir turime didžiulį plotą istoriniams tyrimams. Norime papasakoti ne tik kolektyvinę, bet ir individualias istorijas, pristatyti konkrečių žmonių atvejus. Būtent į tokius tyrimus muziejus dabar labai orientuojasi.
1941–1944 m. IX forte vykdytos ne tik masinės žudynės, bet ir palaikų naikinimas. 1943 m. naciai pradėjo specialią operaciją, kurios tikslas – sunaikinti įrodymus. Kitaip tariant, suprato, kad prasideda nacistinės Vokietijos kariuomenės atsitraukimas ir gali tekti atsakyti už tai, kas padaryta. IX forte buvo atkasamos kapavietės ir deginami kūnai. Žinia, kad tai vyko, pasklido neatsitiktinai – 64 kaliniai žydai 1943 m. Kalėdų naktį sugebėjo pabėgti iš IX forto – išties stebuklinga istorija. 11 iš pabėgusių kalinių sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir papasakojo, kas čia dėjosi. Tokios nuotrupos ir padeda mums sudėlioti aiškesnį paveikslą.
Kaip dirbate, komunikuojate su žmonėmis, kurių šeimos nariai buvo čia nužudyti ar kalinami?
Kaip ir minėjau, mūsų politika nukreipta į asmenų identifikaciją – ieškome žmonių, kurie galėtų suteikti informacijos. Palaikome ryšius su tam tikrai žmonėmis, bendraujame, keičiamės informacija.
Jiems rūpi, kas vyksta muziejuje, jie labai jautriai vertina tai, ką pristato muziejus, ką kalba apie artimuosius. Mes, kaip įstaiga, stengiamės į viską žiūrėti itin atsakingai – suprantame, kad dirbdami su tokiomis temomis kartais turime devynis kartus pamatuoti, prieš paleisdami bet kokią žinią viešai. Būna, atsiranda labai įdomių projektų, mes galbūt nieko blogo juose nematome, bet visada reikia įvertinti, kaip tai matys mūsų tikslinė auditorija, ar tai nepažeis kitų moralinių įsitikinimų. Siekiame gauti informacijos iš žmonių, bet ir jaučiame atsakomybę prieš juos, kai disponuojame informacija, virstančia paroda, ekspozicija, leidiniu ar kitokiu kultūros produktu.
Kaip manote, ar kiekvienas žmogus galėtų šioje vietoje dirbti ekskursijų vadovu? Kalbu apie emocinę prizmę, psichologinį pasiruošimą.
Manau, tikrai ne kiekvienas galėtų ir net nekalbu vien tik apie IX fortą. Jeigu nori būti geras specialistas, ta sfera tau turi būti įdomi. Ypač kalbant apie Holokaustą, tremtis ar politinius kalinius. Neužtenka išmokti ekskursijos tekstą – reikia viską pajausti. Ilgainiui su tuo pajutimu ateina ir susidomėjimas tema, suvokimas, kad kiekvienas lankytojas skirtingas, tad ta disponuojama informacija turi būti pakreipta tam tikra linkme, atsižvelgiant į tai, su kokia auditorija dirbi.
IX fortas – žudynių vieta, tad svarbu suprasti ir savo paties emocijas. Visad kalbu su darbuotojais, kad emocijas reikia transformuoti į susidomėjimą. Čia esame ne veltui – dirbame vietoje, kurioje žuvo daug žmonių, tačiau turime siekti, kad jie nenukeliautų į užmarštį. Nacių tikslas buvo ne tik nužudyti fiziškai, bet ir ištrinti atmintį. Šis tikslas nebuvo pasiektas. Mes, kaip įstaiga, neatkursime sunaikintų bendruomenių, bet atmintį apie jas tikrai galime išsaugoti ir puoselėti.
