Esame įpratę manyti, kad viskas aplink mus keičiasi labai greitai. Bet atsitraukime tolėliau ir pasižiūrėkime, ar tikrai Kaunas taip jau pasikeitė per šimtus metų. Jeigu neužtenka atsitraukti per gatvę, atsitraukime per kelias, pasižiūrėkime iš viršaus. Įkvėpti Kauno regioniniame valstybės archyve veikiančios parodos „Laisvės alėja XIX a. vid.–XX a. KRVA dokumentuose“, bandome pasižiūrėti į Kauną iš seniau, iš aukščiau, o svarbiausia – lėčiau.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. liepos numeryje „Lėčiau“)
Nedidelėje KRVA salėje susitarus iš anksto galima aplankyti kuklios erdvės, bet gilaus turinio parodą. „Visi žemėlapiai bei planai yra autentiški. Visi jie saugomi mūsų archyve“, – pabrėžia pašnekovė, viena iš parodos kuratorių, Kauno regiono valstybės archyvo vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė, čia dirbanti jau tris dešimtmečius.
Ar galima pasitikėti?
Išlikę bei žinomi Kauno žemėlapiai siekia XVIII a. vidurį. Pasak kuratorės, seniausią žinomą Kauno planą 1774 m. sudarė H. D. Schultzas, lenkiškai pavadinęs tiesiog „Plan miasta Kaun“. Tačiau už jį vyresnė puikiai pažįstama kartografo T. Makovskio graviūra, sukurta XVII a. pradžioje.
„Į ją, kaip ir į kitus planus bei žemėlapius, reiktų žvelgti atsargiai, nepasitikrinus nepasitikėti. Makovskis akivaizdžiai padaugino namų. Mums gal ir smagu, atrodo didelis miestas, bet realybėje jis tikrai buvo kuklesnis, apstatymas nebuvo toks tankus, kaip gali pasirodyti graviūroje“, – pasakoja N. Ambraškienė.
Neatitikimų pasitaiko ir vėlesniuose dokumentuose: dalis jų atvaizduoja planus, tačiau realybėje vaizdas būdavo kitoks. Kai kas likdavo neįgyvendinta, kai kas realybėje būdavo mažesnio mastelio. Tarkim, ar tikrai mano gimtojoje Rytų g. buvo Saulės aikštė, ar tai tebuvo gatvės išplatėjimas?
Keitėsi lėtai
Nors antras pagal dydį Lietuvoje, Kaunas nėra didelis miestas. Žiūrint į jo istorinius, architektūrinius sluoksnius, matyti, kad didesnė plėtra prasidėjo vos prieš nepilnus 200 metų, o aktyvesnė tik prieš kokį 100. Taigi Kaunas iki pat XIX a. vidurio buvo eilinis, nedidelis miestelis.
„Apie Kauno kaip miesto užuomazgas galime kalbėti maždaug nuo 1408 metų, kai jam suteiktos Magdeburgo teisės“, – tęsiame pokalbį. Iki tol Kaunas buvo labiau aplink pilį besisukanti gyvenvietė, turėjusi tik besikuriančio miesto požymius, pavyzdžiui, medinę bažnyčią.
Aišku, kad lėčiausiai kintanti dalis yra Kauno miesto senamiestis. Įspraustas tarp dviejų upių, natūraliai atskirtas nuo Aleksoto (prijungtas 1932 m.) ir Vilijampolės (prijungta 1919 m.). Čia esanti Kauno rotušė bei Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, taip pat ir Kauno pilis, yra bene seniausi atskaitos taškai žiūrint į Kauną iš viršaus.
Iš esmės toks, vos 1,5 kvadratinio kilometro ploto, Kaunas ir išlieka iki pat kito etapo. Kelis šimtus metų dėl natūralių geografinių ribų Kaunas grūdasi aplink santaką, kur kertasi laivybos keliai, pirklių maršrutai. Prie krantinių natūraliai susiformuoja pirmasis miesto gatvių tinklas, urbanistinis audinys, nekintantis iki XIX a. vidurio.
Okupacinė plėtra ir pokyčiai
1795 m. Kaunas patenka į carinės valdžios sudėtį. Prasideda šiek tiek aktyvesnis miesto urbanizavimas, po truputį ryškėja naujamiesčio idėja, sudaromi keli plėtros planai. Kaip teigia archyvo specialistė, jie visgi nerealizuoti, liko popieriuje: žmonės senamiestyje toliau gyveno, kaip gyvenę, o Kaunas į priekį judėjo iš lėto. Didesniems pokyčiams nebuvo poreikio.
„Situacija kardinaliai pasikeičia 1847 m. patvirtinus naują Kauno miesto plėtros planą, kai Kaunas tampa gubernijos centru“, – pabrėžia kuratorė. Tuomet suformuotas centrinės Kauno dalies planinės struktūros tipas su stačiakampiu gatvių tinklu. Toks Kauno centras, kokį mes pažįstame ir dabar. Miestas augo į rytus nuo dabartinės I. Kanto gatvės iki Ąžuolyno dalies, vėliau pavadintos Vytauto parku. Tuo metu visu būsimojo Kauno naujamiesčio plotu driekėsi miškai ir smėlynai, Įgulos bažnyčios vietoje telkšojo pelkė, buvo medžiojamos antys.
Projektas parengtas pagal vadinamuosius rusų miestų planavimo principus, neatsižvelgiant į gamtos sąlygas. Sakoma, kad Kauno, kaip ir daugelio kitų, modelis pritaikytas pagal Odesos planavimo principus. Šis planas tapo šablonu ir kitiems miestams Rusijos imperijoje – nuo Kaukazo iki Baltijos.
„Trys tuomet išryškinti atskaitos taškai išlieka iki šių dienų. Jau tuomet suformuota dabartinė Vienybės aikštė, miesto sodas bei Nepriklausomybės (Soboro) aikštė“, – tęsia pasakojimą kuratorė. Šios vietos tapo miesto simboliais, tautinių švenčių erdvėmis.
Kauno tvirtovės statyba
Praeities tyrinėtojai teisingai sako, kad XIX a. pabaigoje Kaunas sulėtėjo. „1879 m. liepos 7 d. Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino karinės vadovybės pasiūlymą statyti tvirtovę Kaune. Kaunas pasirinktas dėl Nemuno ir Neries upių santakos kaip kliūties priešo kariuomenei, dėl strateginės reikšmės geležinkelio tilto, tunelio, strateginių kelių ir kt.“, – pastebi archyvo darbuotoja.
Kauno plėtra sustoja. Prioritetas – kariniai poreikiai. Tai tęsiasi iki pat 1915 metų, kai Rusijos pralaimėjimas jau akivaizdus. Visgi, būtent tuo metu priimti ir esminiai miesto urbanistiniai sprendimai, kurie nulemia ne tik pagrindines susisiekimo arterijas, bet ir gretimų rajonų, pvz., Šančių, gyvenimą iki šių dienų.
Kaunas nebeauga natūraliai, jis įspraudžiamas į tvirtovės sienas, tvoras, griovius, ruošiamas kovai. Bet tuo pačiu metu pastatoma šimtai, jei ne tūkstančiai, naujų pastatų. Nutiesiama daugybė kelių, kurie jau nepriklausomoje Lietuvoje taps transporto ašimis, aplink natūraliai toliau auga miestas.
Tvirtovės gatvių tinklas apėmė įvairius kelių tipus, įskaitant spindulinius kelius, rokadas ir specialius geležinkelius. Infrastruktūra, gatvių tinklas taikyti prie karinių poreikių, gynybos strategijų ir logistikos. Dauguma kelių buvo skirti pervežimams, komunikacijai tarp fortų ir kitų įtvirtinimų.
Manau, kad prie tvirtovės kelių, t. y. dabartinių gatvių, reikėtų specialaus žymėjimo, kad suvoktume miesto kismo lėtumą. Taip kasdien pamąstytume važiuodami K. Baršausko, Jonavos, Linkuvos gatvėmis, Rokų plentu ar dešimtimis kitų Kauno kelių. O kur dar žymieji „uošvės liežuviai“, apraizgę strategines vietas.
Auksiniai laikai
Kad ir ko paklausi, seno ar jauno, visi atsakys, kad geriausias Kauno laikas buvo prie A. Smetonos. Panegirikos tam laikui viešajame diskurse tikrai netrūksta. Laikotarpio unikalumą liudija ir faktas, kad visai neseniai Kauno modernizmas, kaip reiškinys, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Per tuos du trumpus dešimtmečius Kaunas iš provincijos tapo europine sostine.
Miestas augo greičiau nei įprastai. Padidėjo dvigubai. „Akivaizdžiausiu pokyčiu tapo A. Jokimo ir A. Frandseno sukurtas Kauno plėtros planas su vis dar prestižiniu Žaliakalnio trapecijos rajonu. Šis, be jau minėtų prijungtų rajonų, tapo bene ryškiausiu įgyvendintu miesto plano pokyčiu“, – pasakoja mano pašnekovė Nijolė.
Kitaip nei Kauno gubernijos laikais, nepriklausomoje Lietuvoje Kauno miestas planuotas atsižvelgiant į reljefą, gamtines sąlygas, kitus veiksnius. Žaliakalnio gatvės kaip vėduoklė išsiskleidžia nuo centro į viršų, pritaikant gatves bei sklypus šlaito linkiams. Beveik visas gatvių tinklas nepasikeitęs per 100 metų.
Gatvės išlieka, keičiasi vardai ir numeriai
Kiekviena valdžia bando įtvirtinti save, užsiimti kolektyvinės sąmonės kontrole, ideologiniu perrašymu ir istoriniu revizionizmu. Vyresnės kartos kauniečiai puikiai pamena senesnius gatvių pavadinimus, kurie visi pakeisti atgavus nepriklausomybę.
Apie dar senesnį ir įdomesnį virsmo periodą įdomiai pasakoja Mindaugas Balkus savo knygoje „Kaip Kovno tapo Kaunu“. Tiesą pasakius, daugelio gatvių pavadinimai Kaune nuo XX a. pradžios keitėsi bent keturis kartus. O namų numeracija – tik sykį. Bent jau miesto centre.
Pasikeitusių namų numerių istorija tikrai įdomi: inventorizacija atlikta 1940 metais, pirmosios driskių okupacijos metu. Atliko ne kas kitas, o gimnazijų vyresniųjų klasių mokiniai. Tai buvo pažymėta net dienynuose – mokinių tądien nėra, nes inventorizuoja Kauno pastatus. Užmojis buvo didžiulis, reikėjo nacionalizuoti visą nekilnojamąjį turtą, didesnį nei 220 kvadratinių metrų. Kaip viską sužinosi, jeigu mokesčių inspekcijos duomenų nėra? Taip, pasitelkiant pigiausią raštingą darbo jėgą.
Visos namų valdos buvo inventorizuotos, surašytos, o tokioje vienoje valdoje galėjo būti ir ne vienas namas, ir ūkiniai pastatai. Buvo aktyviai keičiama valdų paskirtis, kuriamas naujas gyvenamasis plotas. Galiausiai viskas išparceliuota, padalinta gabalais, todėl ir numerių kai kuriose gatvėse padaugėjo.
Daugiasluoksnis ir lėtas
Pakeliui namo, besibraudamas pro vingiuotus tvirtovės kelius, bohemiškas modernizmo vitrinas ir siauras viduramžių gatveles, prisėdu ir galvoju: „Kaunas labai pasikeitė.“ Taip, per 600 metų šis miestas tikrai pasikeitė. Tik klausimas, kaip patys tą laiką skaičiuojame – ar toks skaičius miestui didelis ar mažas?
Tačiau gal svarbu ne tai, kiek jis pasikeitęs, o kiek mes norime jį pamatyti. Kauno regiono valstybės archyvas nuolat atveria savo lobius lankytojams, norintiems susipažinti su istorija iš arti ir per autentiškus artefaktus. Ne tik per fotografijas, bet ir per žemėlapius, planus, iš aukščiau ir lėčiau.
