2018 metais paminėjome Lietuvos Respublikos šimtmetį, o toliau bėgant metams sukanka po 100 metų ryškiausiems prieškario laikotarpio istorijos įvykiams. Apie vieną jų, sparnuotą ir įkvepiantį, rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Lietuvos aviacijos muziejaus muziejininkas Saulius Štulas.
1920 m., pasibaigus Nepriklausomybės kovoms Lietuva žengė į taikaus vystymosi kelią. Karo aviatoriai taip pat susirūpino tobulinti savąją sritį, be užsienyje perkamų lėktuvų mėginti kurti savas aviacines konstrukcijas. Pirmasis bandymas buvo 2-os eskadrilės vado leitenanto Vsevolodo Šenbergo. Jam savo suprojektuotu ir 1922 m. pastatytu bei vėliau motorizuotu sklandytuvu pakilti nepavyko, tad tolesnių bandymų konstruoti V. Šenbergas atsisakė.
Geriau sekėsi 1-os eskadrilės vadui leitenantui Jurgiui Dobkevičiui, 1922 m. pastačiusiam nediduką sportinį Dobi-I, 1923 m. – dvivietį žvalgybinį Dobi-II, o 1924 m. – naikintuvą Dobi-III. Siekdamas kuo geresnių skridimo savybių J. Dobkevičius aukojo lakūno darbo vietos patogumą ir priartėjo prie tuo metu mažai ištirtų aerodinaminių reiškinių srities. Dėl to konstruktoriui 1926 m. birželio 8 d. bandant Dobi-III teko paaukoti savo gyvybę.
Paskatintas kolegų pavyzdžio Lietuvos karo aviacijos vyresnysis leitenantas, Mokomosios eskadrilės vadas Antanas Gustaitis taip pat ėmė domėtis lėktuvų konstravimu, studijuoti į Lietuvą pakliuvusią užsieninę šios srities literatūrą. 1924 m. gavęs Aviacijos viršininko generolo Juozo Kraucevičiaus leidimą savomis lėšomis su Aviacijos dirbtuvių meistrų pagalba pradėjo statyti nediduką vienvietį sportinį monoplaną. Skirtingai nuo drąsių J. Dobkevičiaus eksperimentų tai turėjo būti racionalios konstrukcijos, patikimas ir taupus tiek statyti, tiek eksploatuoti lėktuvas.
1925 m. liepos 14 d. Antanas Gustaitis pirmą kartą savo lėktuvu, pavadintu ANBO, pakilo į orą. Varomas trijų cilindrų 30 AG prancūziško variklio „Anzani“ lėktuvas pasiekė 143 km/val. greitį, galėjo atlikti paprastas aukštojo pilotažo figūras. Antanui Gustaičiui sukūrus daugiau lėktuvų ANBO, pirmasis jo kūrinys pervadintas į ANBO-I.
Po sėkmingo pirmojo bandymo Antano Gustaičio kolegos pasiūlė atšvęsti tokį neeilinį įvykį ir surengti lėktuvo krikštynas. Kadangi iš Rusijos karinės aviacijos į gimtąją Lietuvą grįžęs generolas J. Kraucevičius labiau vertino rusakalbius savo aplinkos aviatorius ir skeptiškai žiūrėjo į jaunųjų lietuvių karininkų, neklusnių iš carinės armijos paveldėtam muštrui, pasiekimus, bandymų dalyviai negavo leidimo šios šventės suorganizuoti Aviacijos karininkų ramovėje. Teko leidimo surengti šventę prašyti Kauno įgulos karininkų ramovės viršininko, ir šis maloniai sutiko. Susirinko jaunieji aviatoriai, aviacijai prijaučiantys visuomenės atstovai – Balys Sruoga, Juozas Tumas-Vaižgantas, Kipras Petrauskas. Tačiau liko nepakviestas Aviacijos viršininkas. Generolas Juozas Kraucevičius sužinojo apie pokylį ir atvyko į jį su Kariuomenės vadu generolu Silvestru Žukausku. Už tokį akibrokštą jauniesiems aviatoriams teko išklausyti nemažai priekaištų, o „neklusniajam amerikonui“ vyr. ltn. Steponui Dariui tai tapo dar vienu iš nusižengimų, už kuriuos jis pakliuvo į daboklę.
Vis tik generolo pyktis ilgai netruko, ir jis įvertino sėkmingą konstrukciją – Antanas Gustaitis 1925 m. rudenį pasiųstas į Paryžiaus aukštąją aeronautikos ir mechaninių konstrukcijų mokyklą, o ANBO-I 1926 m. karinė aviacija nupirko lakūnų treniruotėms.
Iš studijų grįžęs atostogų Antanas Gustaitis 1927 m. spalio 19 d, nuskrido į Rygą, kur pademonstravo savo kūrinio galimybes latvių karo lakūnams. Tai buvo pirmasis lietuviško lėktuvo vizitas į užsienio šalį. Tik nebrangiai pirktas naudotas variklis parodė savo kaprizus – pakeliui į Rygą teko leistis ketvertą kartų, o grįžtant priverstinai leidžiantis prie Lielupės sparnas kliudė tvorą. Teko išardytą lėktuvą garlaiviu plukdyti į Jelgavą, o iš ten traukiniu parsigabenti į Kauną. Toliau Karo aviacijoje lėktuvas naudotas iki 1930-ųjų metų. Po nedidelių avarijų jis buvo nesunkiai pataisomas, tačiau pradėjus eksploatuoti naujus dviviečius mokomuosius ir treniruočių ANBO lėktuvus tapo nebereikalingas.
1935 metais atidarant naujuosius Vytauto Didžiojo karo muziejaus rūmus suremontuotas ANBO-I perduotas ten rengiamai Karo aviacijos ekspozicijai. Ši ekspozicija veikė nuo muziejaus atidarymo 1936 m. vasario 16-ąją iki 1944 m. Grįžtant sovietiniams okupantams lėktuvas nukeliavo į saugyklą Karo muziejaus rūsiuose. Tik 1970 m. jis trumpam kaip parodos apie Lietuvos aviaciją eksponatas vėl išvydo dienos šviesą, o 1973 m. nugabentas į jaunųjų technikų stotį A. Mickevičiaus gatvėje, į kuriamą Visuomeninį sportinės aviacijos muziejų ir pakabintas salės palubėje. Muziejumi ėmus rūpintis dideliam entuziastui, tuo metu iš Prienų Eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos atleistam direktoriui Vytautui Pakarskui, 1983 m. šis atidarytas minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 50-metį. Aviacijos istorikui Jonui Balčiūnui įtikinus sovietinius cenzorius, kad niekas iš lankytojų nesupras, kokie čia ženklai, „Anbukas“ ant sparnų ir posūkio vairo puikavosi Vyčio kryžiais.
Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje ANBO-I išbuvo 17 metų, o 1990-aisiais perkeltas į kuriamą Lietuvos technikos (nuo 1995 m. – aviacijos) muziejų Aleksoto aerodrome, šalia Vlado Kensgailos „Lituanikos“. 1993 m. pirmasis Antano Gustaičio kūrinys grįžo į Vytauto Didžiojo karo muziejų. Aviacijos muziejuje jam dar kartą teko „pasisvečiuoti“, kol vyko Karo muziejaus rekonstrukcija. O dabar ANBO-I – vienintelis išlikęs tarpukario nepriklausomos Lietuvos karo aviacijos lėktuvas – metus bus pagrindiniu Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodos „ANBO I(00)“, atidaromos liepos 14 d., akcentu.
Lietuvos aviacijos muziejus šiai sukakčiai parengė kilnojamąją parodą „Pirmojo ANBO šimtmečiui. Inž. brig. gen. Antanas Gustaitis, tarnyba ir jo lėktuvai“. Kviečiame sekti muziejaus „Facebook“ puslapyje šios parodos maršrutą ir paminėti ANBO jubiliejų apsilankant muziejų parodose ir renginiuose.
