Šiemet tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ choreografė Lisa Vereertbrugghen pristatys šokio spektaklį „While We Are Here“, kuriame techno ir gabber muzikos kultūra susilieja su liaudies šokio tradicijomis.
Šis pasirodymas kviečia pažvelgti į techno šokį ne tik kaip į greitą, energingą judesį, bet ir kaip į giliai emocionalią, atpalaiduojančią, kolektyvinę patirtį. „Šiandien egzistuoja pavojus siekti vienodumo. Daugelis įstrigę įsivaizdavimuose, kaip turėtų atrodyti techno šokis. Man tai atrodo problematiška, todėl noriu eiti kita kryptimi ir parodyti įvairovę“, – apie „While We Are Here“, kurį kauniečiai galės patirti rugpjūčio 5 ir 6 d. (bilietai jau parduodami) Godai Urbonaitei pasakoja Briuselyje gyvenanti menininkė.
– Lisa, kada techno muzika ir reivo kultūra pirmą kartą pakliuvo į tavo akiratį?
– Buvau dvylikos, kai keliais metais už mane vyresnis brolis pamišo dėl gabberio muzikos. Tuo metu ši muzika buvo itin populiari tarp brolio draugų ir kitų jaunų žmonių. Prisimenu, kad kartu su broliu virtuvėje šokdavome hakken – šokį, atliekamą pagal gabber žanrą.
Studijuodama choreografiją, kėliau sau klausimą – kas yra mano šokis? Kadangi ryšys su broliu ir kartu šoktas hakken – stipri ir intymi mano vaikystės dalis, pradėjau tai tyrinėti.
– Hardcore techno skambesį ir šokio stilius įvairiuose formatuose – šokyje, garse ir instaliacijose – tyrinėji dar nuo 2013 m. Kokios temos ir klausimai vyrauja ankstesniuose tavo darbuose?
– Ankstesniuose solo darbuose daugiausia dėmesio skyriau pačiam šokiui – ką jis daro kūnui fiziškai, ką sužadina viduje. Analizavizavau garsą ir jo poveikį kūnui. Sukūriau kelias instaliacijas, kurios šokį pagal gabber muziką perkėlė į vizualinį kontekstą.
2020-ais metais vysčiau techno meditacijų praktiką. Jungiau techno kūrinius su internete rastomis vedamomis meditacijomis. Išimdavau iš meditacijų foninius garsus – fleitų, tekančio vandens – ir vietoj jų įmontuodavau techno kūrinius. Galutinis rezultatas – tai techno muzika, kurią papildo meditacija balsu. Šią praktiką pristatinėdavau garso meno parodose ir festivaliuose, kur techno meditacija tapdavo savotišku pre-party formatu.
– „While We Are Here“ pasirodyme, kurį pristatysi „ConTempo“ festivalyje, pirmą kartą tyrinėji techno, gabber kultūrą per kolektyvinę prizmę. Kaip kilo ši mintis?
– Po solo šokių pasirodymų pagal techno muziką sulaukdavau komentarų, esą šoku liaudies šokius per greitai. Dažniausiai taip atsiliepdavo gabber kultūros nepažįstantys žmonės. Daug apie tai galvojau ir supratau, kad techno šokis tikrai turi daug panašumų su liaudies šokiais. „While We Are Here“ pasirodyme kuriu hardcore rave ir folkloro šokių hibridą – techno-folk.
Kolektyvinis šokio troškimas nėra nieko naujo – tai egzistavo visais laikais, tik skirtingais pavadinimais. Žmonės nuo seno šoka kartu įvairiuose masiniuose susibūrimuose – nuo karnavalų iki miesto švenčių. Tačiau šiandien sąlygos tam sudėtingėja. Masinių šokių renginiai tampa vis labiau komerciniai, brangsta. Tai tampa ne būtinybe, o prabanga. Gaila, nes kai kuriems tai prilygsta emocijų paleidimui, atsipalaidavimui. Reivas turi labai daug skirtingų interpretacijų.
Pasirodyme „While We Are Here“ taip pat noriu parodyti, kad intensyvus šokis, emocijų paleidimas neišvengiamai neatrodo gražiai. Tai prakaituota, chaotiška, triukšminga ir tam reikalinga atskira, saugi erdvė.
– Kas dar sieja hardcore rave ir folkloro šokius?
– Svarbu paminėti, kad man įdomūs liaudies šokiai, kurie yra atsieti nuo nacionalistinio ar religinio konteksto ir šokami tik dėl malonumo, džiaugsmo, bendrystės.
Abiejuose šokiuose yra tam tikras greitas tempas, šokinėjimas. Techniškai tiek liaudies šokiai, tiek šokiai pagal gabber ar techno muziką yra gana paprasti – juos gali atlikti bet koks kūnas. O tada viskas priklauso nuo kartojimo – kuo daugiau šoki, tuo labiau išsivysto tavo asmeninis stilius. Šokių paprastumas suteikia daug laisvės interpretacijai. Galiausiai jie panašiai atrodo vizualiai: daug darbo tenka kojoms – trepsėjimui, spardymui.
– „While We Are Here“ pasirodymui pasirinkai šokėjas, kurios anksčiau nėra susidūrusios su gabber ir techno kultūra. Kodėl?
– Norėjau dirbti su žmonėmis, kurie į tai galėtų pažvelgti visiškai naujai ir nesistengtų atrodyti kietai ar techniškai taisyklingai. Su kiekviena šokėja dirbau individualiai, ieškojome asmeninio priėjimo prie judesių.
Kiekvieno žmogaus asmeninė to paties šokio išraiška sudaro didelę dalį choreografijos esmės. Šiandien egzistuoja pavojus siekti vienodumo. Daugelis įstrigę įsivaizdavimuose, kaip turėtų atrodyti techno šokis. Man tai atrodo problematiška, todėl noriu eiti kita kryptimi ir parodyti įvairovę.
– Kiek pasirodyme šokėjos turi laisvės ir vietos improvizacijai?
– Choreografija susideda iš dviejų dalių. Pirma – tai judėjimas erdvėje: kas, kada, kur, kiek laiko ir kokiu tempu juda. Antra – kiekvienas atskiras žingsnis. Tikslus judesių režisavimas šiame kūrinyje nužudytų reivo pojūtį. Kiekviena šokėja žino, kiek laiko ir kur turi judėti, kur nukreipti žvilgsnį, tačiau turi daug laisvės pasirinkti, kokį konkretų judesį tą akimirką atlikti.
– „While We Are Here“ pasirodymui tikslingai pasirinkai šokėjas tik moteris, tiesa?
– Taip. Vienas iš pasirodymų tikslų – parodyti kitokius reivo kultūros aspektus, ne tik tuos, kurie ir taip gerai žinomi.
Techno, gabber muzika ir kultūra dažnai siejama su vyriškumu. Tačiau šis šokis turi ir kitų sluoksnių – švelnių, jautrių, atsiveriančių įvairiems kūniškiems pojūčiams. Noriu tai pabrėžti, todėl pasirinkau dirbti su kūnais, kurie įprastai nėra siejami su techno kultūra – tiek kalbant apie lytį, tiek apie amžių. Juk šokis pagal techno muziką nėra skirtas vien jaunimui.
– Kokį jausmą nori perteikti žiūrovui?
– Noriu žiūrovams sukurti fizinį pojūtį. Man buvo labai svarbu, kad kūrinys būtų ne tik vizualinė patirtis. Kartu su garso ir šviesų dizainerių komanda daug eksperimentavome ir ieškojome būdų, kaip įtraukti publiką. Noriu, kad žiūrovai iš spektaklio išeitų lyg po valandos šokio.
– Norėtum, kad auditorija pradėtų per spektaklį šokti?
– Spektaklio metu – turbūt ne (juokiasi). Kaip ir minėjau, performansas turi aiškią choreografiją ir svarbu ją pamatyti nuo pradžios iki pabaigos. Jei žiūrovai pradėtų šokti, pamestų pasirodymo esmę. Bet ko norėčiau ir kas nutinka tikrai dažnai, jog po pasirodymo žmonėms kiltų noras šokti.
Pasaulio scena iš arti žiūrovams atsiveria rugpjūčio 2–9 dienomis, Kaune ir Kauno rajone. Pilna festivalio programa – www.contempofestival.lt
Spektaklio pristatymą „ConTempo“ festivalyje remia Flandrijos meno taryba. Festivalį „ConTempo“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
