Šis pavasaris man kaip niekada derlingas įvairių bibliotekų patirčių. Šiuolaikinės knygų tvirtovės nebėra tik skaitymo malonumui ir kilometrinėms lentynoms skirtos erdvės: čia telpa ir bendruomenių ar kultūros namų funkcijos, įvairios parodos, susitikimai, o kai kurios perima net ir dalį kino teatrų lankytojų. Į Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinį, įsikūrusį Eiguliuose, buvusiame „Vitebsko“ prekybos centre, šįkart užsukau su svarbia misija. Susipažinti su Rita Noreikiene, dirbančia čia… ilgai. Ilgiausiai iš visų šimtmečio jubiliejų ką tik paminėjusios įstaigos kolegų.
Visas gyvenimas mylimiausiame mieste
R. Noreikienė juokauja, kad niekada net nebandė bėgti: Kaune gimė, augo ir toliau gyvena. Didžiąją gyvenimo dalį pašnekovė padėjo atrasti skaitymo malonumą būtent Eigulių seniūnijos gyventojams. Neslepia – pirmiausia studijuoti ir siekti norėjo kitokios karjeros. Tačiau gyvenimas viską sudėliojo į vietas.
„Pritrūko pusės balo, po nepavykusių stojimų į istoriją grįžau labai nusiminusi. Tuo metu į šią specialybę dažniau patekdavo vyrai. Man buvo pasiūlyta grįžti kitais metais, tačiau jau buvau supykusi, nenorėjau prarasti metų, todėl stojau į Vilniaus universitetą, bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Istorijos taip ir nestudijavau“, – pasakoja save atsitiktine bibliotekininke pavadinusi Rita.
Aš net ir neįsivaizduoju pašnekovės kitoje rolėje: būna tikrai sunkių pokalbių, tačiau šis toli gražu ne toks. Klausant Ritos sunku nesišypsoti, jos dėstymas, kalbos kultūra, energija atskleidžia tą 50 metų patirtį. Kaip pati sako, labai mėgsta bendrauti, yra aktyvi, atsakinga, organizuota. Ir nors pasijuokia, kad senjoro gyvenimas artėja, Rita spinduliuoja entuziazmą, kurio pats galėčiau pavydėti. Ką jau kalbėti apie gebėjimą jaustis savo vietoje ir tuo džiaugtis, ko mano kartai labai trūksta.
Pradžia – centre
„Pradėjau 1977 m. komplektavimo skyriuje, susipažindavau su naujausiais leidiniais. Paskui vis siūlė tapti vedėja, bet kuklinausi. Galiausiai tuometinis direktorius Zenonas Vaškevičius pasakė, kad siūlo paskutinį kartą. Teko pasiūlymą jau priimti, nebebuvo kur dėtis“, – tęsia šias pareigas tebeeinanti R. Noreikienė.
Darbo pradžią pašnekovė prisimena šiltai: vaikus auginant patogus darbo grafikas, itin malonus ir emociškai lankstus kolektyvas, intelektuali aplinka ir nuolat sutinkami įdomūs, išsilavinę žmonės. O skaitė visi tuo metu itin aktyviai, juk kitokių pramogų trūko.
„Čia, į Eigulius, atėjau dirbti tik 1991 m., didelių pokyčių laikais. Darbo buvo daug, krūviai dideli: reikėjo atsisakyti visos raudonosios literatūros, fondai buvo tiesiog užversti. Bet darbas visuomet patiko. Atsiradus galimybei organizuoti visokius renginius, sutikau daugybę įdomių žmonių, nuolat teko bendrauti su įvairiomis bendruomenėmis. Gal tik, kaip visuomet, norėjosi, ir norisi, daugiau jaunimo, bet čia jau kita tema“, – pokalbį tęsia Rita.
Pavadinimą išsirinko patys
Pagalvojęs apie Nepriklausomybės aušrą spėju, kad bibliotekos turbūt nebuvo tarp naujos valstybės prioritetų. Pasirodo, klystu. Taip, kadaise šios organizacijos tinklas vienijo 39 bibliotekas, o dabar tik 22. Visgi po Nepriklausomybės atkūrimo Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Parko padalinys ne mažėjo, o tik augo: patalpos padidėjo bene dvigubai, išplėstas paslaugų asortimentas, padaugėjo darbuotojų, skiriama daugiau finansų veikloms.
„Atėjus čia dirbti teko galvoti ir naują pavadinimą, nes iki tol vadinosi „Vitebsko“ biblioteka. Demokratiškai, dalyvaujant bendruomenei, išrinktas Parko pavadinimas. Jis atspindėjo mūsų aplinką. Dabar šalia turime ir „Parko“ restoraną“, – pasakoja bibliotekininkė.
Ne vietiniams paaiškinu: šis bibliotekos padalinys įsikūręs šalia didžiausio Kauno parko, t. y. Kalniečių. P. Lukšio, S. Žukausko gatvių ir Savanorių prospekto kvartale. Prieš septynerius metus visi 21 ha buvo atnaujinti, čia nuolatos šurmuliuoja žmonės, tiršta net ir darbo metu, mums besikalbant. Beje, ne visi žino, kad iš pradžių galvota būtent čia, o ne Nemuno saloje, statyti „Žalgirio“ areną.
„Žmonės lankydavosi gal ir dažniau, bet ir knygų gaudavome daugiau. Ir šiuolaikinių technologijų, skaitmeninių pramogų nebuvo. Galbūt skaitančių kiekis nepakito, bet pasikeitė, kaip žmonės skaito. Visgi būtų sunku teigti, kad žmonės neskaito. Pernai mūsų bibliotekoje apsilankė beveik 79 tūkst. žmonių. Esame vienas didžiausių Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinių“, – džiaugiamės kartu.
Palyginimui vienas geriausiai lankomų valstybinių muziejų – Vytauto Didžiojo karo muziejus – per metus sulaukia apie 105 tūkst. lankytojų. Panašiai ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Paslaugų užtektų kelioms organizacijoms
Pats bibliotekas pastaruoju metu turbūt dažniau lankau ne dėl knygų, bet dėl renginių. Tačiau besikalbant supratau, kad nežinau, kokios iš tiesų svarbios šios įstaigos, kurias dažnai praeiname nepastebėdami.
„Turime mėnesinį knygų klubą. Skaitytojai susirenka aptarti sutartos ir įveiktos literatūros, padiskutuoti. Kita veikla, kuria didžiuojamės: anglų pamokos suaugusiesiems, kurias veda pats pasisiūlęs profesionalas savanoris. Be abejo, vyksta ir įvairių edukacijų, tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Vykdome ir neformalų vaikų švietimą, anglų ir dailės būrelius“, – turi kuo didžiuotis R. Noreikienė.
Po bibliotekos stogu telpa dar ir kelios bendruomenės, su kuriomis biblioteka raštiškai įsipareigojusi bendradarbiauti. Joms tai – reikalingi namai, erdvė bendraminčiams, laisvalaikiui, intelektualiam poilsiui bei socializavimuisi. „Bendruomeniškumo jausmas čia gyvuoja jau seniai. Sako, mums pasisekė, surenkame daug lankytojų, nes turime daug bendruomenių. Bet iš tiesų tai yra daugybės metų įdirbis, kurio vaisius dabar pagaliau skiname. Visos tos bendruomenės labai skirtingos, tokiems rezultatams reikėjo daug bendravimo ir bendradarbiavimo“, – pasakoja padalinio vedėja.
O kur dar didelės pagarbos vertos veiklos kartu su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, kurios nariams bibliotekininkės taip pat veda įvairias edukacijas. Čia telpa ir koncertai, knygų pristatymai. Taip pat pagalba Ukrainos vaikams bei suaugusiesiems. Tiek visko – vieninteliame Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos padalinyje, turinčiame atskirą salę renginiams.
„Skaitytojai ateina ne tik į renginius, dažnai tiesiog paskiria pasimatymus vieni kitiems. Sulaukiame ir daug moksleivių, kurie čia ateina ruošti namų darbų, čia jie randa ramybę ir visas reikiamas priemones. Yra ir žaidimų vieta. Vedame ir kompiuterinio raštingumo kursus. Jie skirti ir pažengusiems, ir pradžiamoksliams, dažnai senjorams“, – tęsia ilgametė darbuotoja.
Laukiniai laikai neaplenkė ir bibliotekos
„Per visą šį laikotarpį įsimintiniausias ir skaudžiausias įvykis – bibliotekos gaisras. Ryte gavom žinių iš direktoriaus, kad naktį gretimo daugiabučio gyventojai iškvietė gaisrininkus. Nors didelių nuostolių nebuvo, sienos apjuodo, išdužo langai, sulieta nemaža dalis fondo. Tai nutiko apie 2002–2003 metus. Padegimas siejamas su turgaviete“, – išduoda Rita.
Šiuos laikus aš jau pamenu ir galiu pasakyti, kad per tuos 20 metų padarėme šviesmečio ilgio šuolį į priekį. Privatizacijos šleifas tuomet dar buvo jaučiamas, dar net teismo nebuvo pasiekusi istorinė EBSW byla, tik neseniai praūžęs „Inkaro“ streikas. Tad įsivaizduokime, kas vyko tuose posovietiniuose turguose.
Dar ir dabar į biblioteką galima užeiti praėjus autentišką turgavietę. Sukrypę kioskai, atvira nelegali prekyba ant šaligatvio, ranka pieštų reklamų laikus menančios aludės, visiškai pervargusi infrastruktūra… Įdomu apsilankyti nebent kraštotyros ar sociologijos pagrindais.
„Pas mus vyko visų suinteresuotų atstovų, taip pat ir gretimos parduotuvės, susirinkimai. Diskutavome, ieškojome sprendimų. Žemė aplink buvo išnuomota 99 metams, buvo matuojamos ribos. Mes, kultūros darbuotojai, stengėmės būti aukščiau viso šito, sakykime, karo. Ilgainiui ta įtampa kažkaip atslūgo. Kas valdė turgų nežinau, stengėmės nesikišti į intrigas“, – pasakoja Parko bibliotekos vedėja.
Akivaizdu, kad patalpas gali naikinti kiek nori, tačiau jei nepalauši aktyvių kultūros darbuotojų – viskas ne tik sugrįš į savas vietas, bet dar ir sustiprės. Mano pašnekovė, iš Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos šimtmečio mačiusi lygiai pusę, yra puikus to pavyzdys.
