Šimtmetį švenčianti Kauno Vinco Kudirkos biblioteka – tai vieta, kur susitinka praeitis ir ateitis, kur žinios ir kūryba susijungia su kasdieniu miesto gyvenimu. Su bibliotekos vadove Nomeda Domeikiene kalbamės apie bibliotekos vaidmenį pastaraisiais dešimtmečiais, jos iššūkius ir pasiekimus. Interviu metu Nomeda dalijosi ne tik savo patirtimi, bet ir vizija, kaip biblioteka tęs savo misiją ateityje, puoselėdama atvirumą, laisvę ir žinių prieinamumą.
Ką jums reiškia ši Laisvės alėjoje veikianti biblioteka kaip miesto erdvė?
Kai pradėjau dirbti, biblioteka nebuvo tokia ryški miesto kultūroje, ir skaitytojų sulaukdavome mažiau. O dabar matau, kad biblioteka tapo tarsi Laisvės alėjos tąsa – žmonės ateina, išeina, kartais net vietų atsisėsti skaitykloje pritrūksta, tad pagalvoju, kad dabar yra taip, kaip aš ir įsivaizdavau, kad turėtų būti: biblioteka yra ta vieta, kur tu gali užeiti, pasiimti, kas tau reikalinga, vėl išeiti, vėl ateiti, laisvai, be suvaržymų, gali sutikti žmones, tuos pačius, kurie vaikšto Laisvės alėja, – aktoriai, rašytojai, žurnalistai, kaimynai, bendradarbiai, valdžios atstovai. Man atrodo, biblioteka tapo labai svarbia Laisvės alėjos dalimi, ji gyva, judri. Aišku, viskas prasideda ir baigiasi žmonėmis.
Kaip prasidėjo jūsų kelias šioje bibliotekoje ir kas jus iki šiol veda pirmyn?
Baigusi mokyklą nepatekau į pasirinktas studijas, tad tiesiog užėjau į biblioteką ieškodama darbo. Pradėjau dirbti Bibliografijos ir informacijos skyriuje. Pirmais metais atrodė, kad tai tiesiog darbas, – galbūt jaunystėje nesusimąstai apie jo prasmę. Nemėgstu užsisėdėjimo – nei asmeniniame gyvenime, nei darbe. Kitais metais pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Buvo patogu – čia darbas, čia universitetas. Studijos nesusiklostė, nes pasirinkau programavimą, kuris nebuvo man artima sritis, tad jas nutraukusi tęsiau darbą bibliotekoje.
Per tą laiką, kol čia dirbu, keitėsi tiek mano pareigos, tiek ir pačios bibliotekos lankytojai, knygos, požiūris į biblioteką ir jos paslaugas. Bibliotekos veikla tapo dinamiškesnė, joje atsirado atsikūrusios valstybės naujai leidžiami teisės aktai, užsienio literatūra ekonomikos, teisės, politikos klausimais, ir šių informacijos išteklių prieiga tapo labai svarbi. Tada pradėjo lankytis studentai – mes įsikūrę dviejų universitetų sankryžoje – juk informacijos trūko, interneto ištekliai dar nebuvo tokie išsamūs ir gausūs. Pirmas kompiuteris mūsų lankytojams bibliotekoje atsirado turbūt 1997 m., Bibliografijos ir informacijos skyriuje. Pirmiausia reikėjo pačiam darbuotojui išmokti juo naudotis, kad galėtų pamokyti lankytojus.
Nuolatinis tobulėjimas, skaitymas buvo būtinas – patys perversdavome visas gautas knygas ir žurnalus, viską aprašydavome ranka, nes nebuvo nei kompiuterių, nei duomenų bazių. Atsimenu, kad net išvažiavusi atostogų visąlaik pirkdavau laikraščius ir net nemokėdavau skaityti atsipalaidavus, iš karto mintyse dėliodavosi bibliografinis aprašas. Mane visą laiką supo žmonės, iš kurių galėjau mokytis, drauge dirbo išsilavinę, profesionalūs kolegos.
Kokie momentai šiame darbe jums svarbiausi?
Man turbūt labai svarbu buvo tai, kad galėjau dirbti tai, kas patiko. Mano požiūris į darbą sutapo su bibliotekos poreikiais, ir tai tapo didžiausia motyvacija. Supratau, kad teikiame žmonėms naudą, – ir tai yra svarbiausia. Jei tavo socialinė misija yra būti naudingam, tikrai rasi prasmę bet kokiame darbe. Nors kartais bibliotekos reikšmę lavinimosi procese sunku įvertinti, manau, kad protingas žmogus supras, jog nauda didžiulė. Žinios ir informacija neatsiranda iš nieko – bibliotekos funkcija šioje grandinėje neišvengiama.
Kokia, jūsų akimis, buvo šios bibliotekos reikšmė miestui tuomet, kai ji tik buvo įkurta?
Kai 1925 m. balandžio 24 d. buvo įkurta Vinco Kudirkos vardo biblioteka-skaitykla, Lietuvos valstybė buvo neseniai atsikūrusi, Kaunas tapo sostine, ir bibliotekos reikšmė buvo didžiulė. Tuo metu knygos, periodika nebuvo taip laisvai prieinamos, biblioteka buvo itin svarbi visuomenės švietimui ir raštingumo ugdymui. Labai didelį darbą atliko bibliotekos įkūrėjas Vincas Ruzgas, rengdavęs knygų parodas, populiarinęs skaitymą. Vinco Ruzgo darbų reikšmė didžiulė ir visos Lietuvos mastu: jis organizavo bibliotekininkų rengimo kursus, buvo vienas iš Lietuvos bibliotekininkų draugijos įkūrėjų. Jo veikla padėjo tvirtą pamatą ne tik mūsų bibliotekai, bet ir visos šalies bibliotekininkystei.
Per šimtmetį biblioteka keitėsi, kėlėsi iš vienų patalpų į kitas – kas išliko nepakitę ir reikšminga iki šiol?
Pradėję domėtis bibliotekos istorija sužinojome, kad ji buvo priversta daugybę kartų kraustytis iš vienų patalpų į kitas. Tačiau, mano nuomone, bibliotekos reikšmė visgi išliko nepakitusi: tai nėra tik lentynos ir knygos – tai tam tikra dvasia, tam tikras pulsas, kuriamas tiek čia dirbančių, tiek ir besilankančių žmonių. Manau, kad, nors fizinė biblioteka keitėsi, jos misija ir dvasia išliko nepakitusios..
Kokios iniciatyvos ar kasdieniai susitikimai jums rodo, kad biblioteka tebėra gyva ir miestui aktuali institucija?
Organizuodami daugybę renginių, edukacijų, mokymų ir kitų veiklų, matome, kad tai labai reikalinga mūsų bendruomenei, tačiau mane ypač džiugina tai, kad žmonės tiesiog skaito knygas. Anksčiau kalbėta, kad atsiradus elektroninėms knygoms žmonės nebeeis į bibliotekas, tačiau ši prognozė neišsipildė. Be to, nėra tiesa ir tai, kad į bibliotekas ateina tik senjorai, – visų amžiaus grupių žmonės ieško išminties ir atsakymų knygose. Skaitymas jiems yra būdas nusiraminti, o kartais netgi rasti išeitį iš sunkių situacijų. Tas gyvas procesas, kai žmonės ateina ir renkasi knygas, mane tikrai džiugina. Tada pagalvoji, kad tavo darbas turi prasmę. Stengiuosi nesinervinti, jei kartais knygos „dingsta“ ar grįžta į biblioteką jau „nuskaitytos“. Kaip sakė vienos mano kolegės dėstytojas, geriau knyga pas skaitytoją užsibuvusi, nei stovinti lentynoje ir nenaudojama.
Kokius horizontus šiandien matote – kaip gali atrodyti biblioteka dar po dešimties ar dvidešimties metų?
Nesvarbu, kaip biblioteka ateityje keisis ar vystysis, jos misija visą laiką bus ta pati – šviesti visuomenę. Norėčiau, kad žmonės galėtų užeiti į biblioteką be jokių kliūčių. Pavyzdžiui, žmogus su kūdikiu vežimėlyje – jam neturėtų reikėti kam nors skambinti, kad įleistų. Labai stengiuosi, kad žmonėms būtų kuo paprasčiau patekti į biblioteką. O pačioje bibliotekoje – būtų kuo daugiau laisvės.
Kas jums šiuo metu atrodo svarbiausios bibliotekos augimo kryptys?
Mano nuomone, svarbiausios kryptys šiuo metu yra medijų ir informacinis raštingumas, kritinio mąstymo ugdymas. Bibliotekos darbuotojai ne tik gali, bet ir privalo padėti žmonėms susigaudyti šiuose informacijos, kuri kartais būna ir klaidinanti, tinkluose. Neatsitiktinai Kultūros ministerija ypač skatina informacinio raštingumo iniciatyvas bei projektus – tai rodo, kad bibliotekos turi aktyviai dalyvauti šiuose svarbiuose procesuose.
Jei turėtumėte galimybę palikti žinutę bibliotekos skaitytojų ateities kartoms – kokie žodžiai tai būtų?
Kai šventėme bibliotekos 90-metį, su kolegomis sudėjome palinkėjimus ateities bibliotekai. Neatsimenu, ką tuomet parašiau, tačiau dabar linkiu žmonėms ieškoti tikros informacijos ir pasitikėti bibliotekomis.
Ką bibliotekos šimtmetis jums pačiai leidžia suvokti apie laiką, bendruomenę ir kultūrą?
Viso mūsų pokalbio metu nepalieka mintis – bibliotekos svarba nenuginčijama ir tas bibliotekos keitimasis pagal visuomenės poreikius rodo, kad jeigu bibliotekų nebereikėtų, jos tiesiog išnyktų. Bibliotekos gebėjimas keistis ir bendruomenės gebėjimas auginti biblioteką rodo jos naudą ir reikalingumą.
kaunobiblioteka.lt
