Kauniečių Kazakevičių šeima yra užkietėję Pažaislio muzikos festivalio lankytojai. Apie šią tradiciją papasakojusi šio straipsnio herojė Gitana Kazakevičienė, „Krepšinio namų“ direktorė, suskaičiavo, kad festivalyje su vyru Tomu lankosi jau dvidešimt trejus metus, į renginius visada pakviesdami ir savo tris dukras. Vyriausioji Gerda jame pirmąkart apsilankė būdama dvejų metukų, o jaunėlės Urtė ir Saulė į festivalį keliauja nuo pat gimimo.
Lankymasis festivalyje tapo svarbia šeimos tradicija, išsikerojusia ir įtraukusia ir draugų ratą, padedančia praplėsti akiratį, atrasti naujų vietų ir kurti prisiminimus drauge. Nusprendžiau išsiaiškinti, kokią magiją skleidžia šis festivalis, traukiantis šeimą apsilankyti jau daugiau nei dvidešimt vasarų.
Gitanai festivalis simbolizuoja vasaros renginių pradžią, ir jau prieš dvidešimtmetį jis pasirodė kaip patraukli vieta apsilankyti visai šeimai. Pirmąkart čia viešėjo kartu su vyru Tomu ir pirmagime – tuomet vos dvejų Gerda. „Su vaikais norisi kur nors išeiti, pasiklausyti muzikos, pabūti tarp žmonių, bet vaikams sunku išbūti vienoje vietoje. Šio festivalio formatas, ypač vienuolyno aplinkoje, po liepomis, buvo idealus. Pasitiesdavome pleduką, atsinešdavome užkandžių, vaikai galėdavo palakstyti, pažaisti, pabendrauti su kitais žmonėmis, o mes – pasimėgauti muzika bei aplinka“, – prisimena Gitana. Bėgant metams šeima gausėjo, o noras lankytis festivalyje tik stiprėjo. Tarsi tęsdami nerašytą tradiciją plėsti festivalio mėgėjų ratą, šeima kvietė savo draugus, tėvus ir subūrė smagią kompaniją, su kuria aplanko ne tik renginius, bet ir skirtingas festivalio erdves.
Išties, Pažaislio muzikos festivalio repertuare visada galima atrasti netikėtų vietų muzikai. Gitanos nuomone, koncertai neįprastose erdvėse įsimena ir prideda patirčiai daug šarmo. Sinagoga, kluonas, BLC terasa ar Žiežmarių kultūros centras, į kurį paprastai nenuvyktum, – tai tik kelios vietos, kurias atrasti kartu su muzika pakvietė festivalis. Moteriai labiausiai įsiminė puikiai sukuruota erdvės ir muzikos simfonija viename iš Kauno aerodromų. Tačiau tai nėra vienintelis sugrįžti traukiantis aspektas.
Festivalis, nors ir asocijuojamas su klasikine muzika, siūlo ne tik tai, – lankytojai randa ir dainuojamosios poezijos, džiazo, bliuzo koncertų. Kiekvienais metais kviečia sugrįžti ir unikali vienuolyno erdvė. „Pažaislio teritorija didelė, tačiau vis tiek jauki. Absoliuti magija – klausytis muzikos apsuptiems liepų, aplink nardant kregždėms, stebint saulėlydį. Vienuolyno aplinka suteikia geros energijos visam festivaliui ir, manau, veikia kaip įsipareigojimas lankytis oriai, nepasiduoti populiariems įgeidžiams“, – pasakoja Gitana.
Nors atrodytų, kad lankytis klasikinės muzikos renginiuose paprasčiau be vaikų, tačiau Gitanai ir jos vyrui buvo svarbu supažindinti vaikus su įvairia muzika. „Norėjosi įveikti daug kartų, ypač iš paauglių, girdėtą išankstinę nuostatą, jog vienokia ar kitokia muzika yra nuobodi. Man visad kyla klausimas: ar tu ją girdėjai, ar esi buvęs koncerte? Švelniu būdu stengiausi klasikinę muziką pristatyti ir savo mergaitėms. Juk taip plečiamas akiratis, lavinamas skonis. Manau, vaikus turime kuo plačiau pažindinti su pasauliu, o tuomet jie galės pasirinkti, kas jiems patinka, o kas ne. Juk panašiai ir su maistu, tiesa? Turi bandyti naujus skonius, o su muzika – išgirsti, pajausti ir suprasti, kas patinka ir netgi kada patinka. Dabar mano dukros klausosi įvairios muzikos, bet vis dažniau pastebiu, kad neatsisako įsijungti ir klasikinės. Žinoma, būdavo, kai vaikai nenorėdavo eiti į renginius ir keliaudavome tik dviese su vyru. Svarbu vesti ne per prievartą. Prisiruošimas ilgas, tačiau kai vaikams sueina 17–18 metų, dalykai pradeda vykti savaime. Kartu turime daug atsiminimų, o vaikams visada smagu išgirsti apie save mažus, kartu patirtus nuotykius“, – teigia mano pašnekovė.
Kaip Gitanos dukros priimdavo šią patirtį? Juk iš esmės jų vasaros praleistos Pažaislyje ant žolės. Moteris nusijuokia, kad tikrai nevertėtų tikėtis, kad maži vaikai ramiai sėdės ir klausysis muzikos ar kad jiems patiks iš pat pirmo karto – vaikai patiria festivalį judėdami ir muzika tampa tik fonu veiksmui ir žaidimams. Visgi Gitana įsitikinusi, kad fonas ilgainiui tampa atpažįstamas pasąmoningai, nes vaikas jaučiasi gerai, mato smagiai laiką leidžiančius mamą ir tėtį, yra apsuptas geranoriškų ir dėmesingų festivalio lankytojų.
„Man itin gražu stebėti su vaikais ateinančius tėvus, matyti aplink lakstančius ir dūkstančius pyplius, kurie žaidžia apgaubti muzikos. Ką dar daugiau gali duoti vaikui?“ – šypsosi moteris. Pritariamai linksiu galva, visgi savo pašnekovei prisipažįstu, kad maži vaikai ir klasikinės muzikos festivalis iš pirmo žvilgsnio neatrodo darnus duetas. Ar festivalio lankytojai geranoriškai priima entuziastingus mažuosius svečius? „Palaikanti ir kviečianti festivalio atmosfera bei publika tikrai pakeitė lankymosi renginiuose patirtį“, – tikina moteris, pridurdama, kad tereikia pasirinkti šiai patirčiai tinkamą erdvę.
Kuo svarbi šita tradicija šeimai? „Tradicijų laikytis svarbu, turime jų susijusių su metų šventėmis, jos suburia pasimatyti su draugais ir šeima, kartu praleisti vakarą. Dauguma švenčių yra savaiminės, kaip kad Kūčios ar Kalėdos, tačiau susikūrėme kelias ir patys. Koncertai tapo viena jų ir, jei vyksta Pažaislio koncertas, niekam nekyla klausimų, kur laiką leidžia mūsų šeima“, – sako pašnekovė. Visgi Pažaislio muzikos festivalis nėra vienintelė vieta, kur galima susitikti visą Kazakevičių būrį, – pavasarį vykstantis festivalis „Kaunas Jazz“taip pat yra svarbi proga švęsti. Tradicija lankytis šiame festivalyje irgi prasidėjo vaikams esant dar visai mažiems. „Lankytis pradėjom nuo vaikų piešinių konkursų, kai vaikai kreidelėmis išpiešdavo visą aikštę, tėvams tuo metu klausantis muzikos. „Kaunas Jazz“ – nerealus festivalis kauniečiams, jame visi džiazuoja, sutinka draugus, skamba skverai, aikštės – nuo šio festivalio nepabėgsi. Žinau žmonių, kurie pasiimdavo atostogas, nes per koncertus ir jam sessions nebelikdavo laiko dirbti. Visą vasarą besitęsiantis Pažaislio muzikos festivalis tikrai labiau pritaikytas dirbantiems žmonėms“, – juokiasi Gitana.
O kaip galėtume įsivaizduoti Pažaislio muzikos festivalio lankytoją? Gitana sako, kad prieš akis iškyla vyresnio amžiaus elegantiška damutė, kuri pasidažiusi lūpas ir pasiėmusi draugę į parankę kulniuoja į koncertus. Visgi bėgant metams Gitana ir jos šeima mato vis daugiau jaunų žmonių su vaikais – galbūt šis pastebėjimas ir nostalgiškas, primenantis jų pačių pirmus apsilankymus. Pašnekovės teigimu, jauni žmonės renkasi netradicinius ar neįprastose lokacijose vykstančius koncertus, tad publika tikrai įvairi.
Ši vasara – puiki proga pasimatuoti festivalio rūbą, tad ko Gitana palinkėtų pirmąkart besilankysiantiems? „Klasikinė muzika yra plati, siūloma daug atlikėjų ir vietų, tad rekomenduočiau pasirinkti sau artimiausią variantą. Jei kas nors pakviečia, būtinai prisijunkite, manau, maloniai nustebsite. Ir nors festivalis skamba solidžiai, bet jis įvairiapusis ir vienoks būna Pažaislio vienuolyno kieme, visai kitoks kluone Rumšiškėse. Negaliu garantuoti, kad kiekvienas taps fanu, bet pabandyti tikrai verta.“
Tai, ką nuolat kartojame, kartais tampa savaime suprantama, tačiau be to būtume kitokie. Gitanos teiravausi, ar savo gyvenime pastebi dalykus, kuriuos į kasdienybę atnešė Pažaislio muzikos festivalis. „Mano viena dukra, dabar jau studijuojanti užsienyje, yra sakiusi, kad jos happy place – šiltas vasaros savaitgalio rytas, kai visos seserys atsikelia, namuose jau groja klasikinė muzika (dažniausiai pasirinkdavau Vivaldį ar Šopeną), aš terasoje mėgaujuosi rytinės kavos puodeliu, o vis dar miegeliu kvepiančios dukros atlinguoja pas mane ir susirango ant kelių. Tai ir mano laimingas kampelis“, – šviesiu prisiminimu dalijasi pašnekovė. Padėkojusi už pokalbį ir galvoje vis dar sukdama gražias Gitanos mintis apie pirmus apsilankymus, jau žinau, ką veiksiu šią vasarą, – mano dukrai kaip tik suėjo dveji, metas pradėti naujas tradicijas.
