Šį pavasarį Pažaislio festivalio meno vadovas Edgaras Montvidas, duodamas interviu Elvinai Baužaitei, pasidalino jautriu prisiminimu: „Pamenu, kai pats buvau Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos moksleivis, ieškojau, domėjausi, taip atsiradau maestro Giedriaus Kuprevičiaus paskaitose Vytauto Didžiojo universitete, bet didžiausios įtakos man turėjo paskaitos-muzikavimai jo namų sode, Žaliakalnyje. Ten pirmą kartą išgirdau Aleksandro Skriabino „Ekstazės poemą“, kuri liko vienu mylimiausių mano kūrinių. Štai tokie susitikimai su muzika gali būti lemtingi gerąja prasme. Stengiamės šią misiją išpildyti.“
Šis tenoro sentimentas iš esmės sutampa su festivalio pradžios laiku, kai galimybių buvo nedaug, bet noro – per akis. Būtent noras ir tikėjimas, jog privalai dalintis tuo, ką pats esi sukaupęs, rodos, spinduliuoja iš šio itin užsiėmusio asmens akių ir širdies. Festivalio meno vadovu E. Montvidas yra pastaruosius penkerius metus, bet su likusia nedidelės komandos dalimi, esančia Kaune, jis dažniausiai bendrauja per atstumą, kadangi jau seniai gyvena Londone. O į mano jam atsiųstus klausimus atsakinėjo traukinyje pakeliui į Šveicariją.
Kuo jums pačiam artimas Pažaislio muzikos festivalis, kokių sentimentų jam turite? Kurie koncertai įsiminę visam laikui?
Debiutavau Pažaislio muzikos festivalyje dar būdamas studentu. Nuo tada jau tapo tradicija beveik kasmet pasirodyti šiame festivalyje. Vėliau festivalio rengėjai tiesiog suteikė man laisvę pasiūlyti ir programą koncertui. Taip atvežiau ne vieną savo kolegą iš užsienio, pristatėme mažiau girdėtus Lietuvoje opusus, operų koncertinius atlikimus. Tad kažkaip logiška ir simboliška, kad tapau šio festivalio meno vadovu, tik pareigybės mano ne simbolinės.
Trisdešimt metų – solidus jubiliejus bet kuriai kultūros institucijai. Kas, jūsų manymu, lėmė Pažaislio muzikos festivalio ilgaamžiškumą ir sėkmę?
Pažaislio išskirtinumas – simbiozė tarp muzikos, architektūros, gamtos. Didžiųjų koncertų erdvė yra nuostabi. Festivalis, prasidėjęs kaip vidurio Lietuvos renginys, dabar peržengė Pažaislio vienuolyno sienas ir tapo vienu prestižiškiausių bei didžiausių festivalių Lietuvoje. Be to, sakyčiau, kad pagal apimtį tai ilgiausiai vykstanti meno šventė – koncertai trunka net tris mėnesius.
Per tris dešimtmečius užaugo kelios kartos, daugeliui tapo įprasta pasitikti ir palydėti vasarą su Pažaislio festivaliu. Tačiau nepasiduodame vien inercijai – nuolat ieškome naujų erdvių koncertams, naujų muzikinių formų, stengiamės sudominti naują auditoriją originaliu skambesiu. Festivalio dėka naujam gyvenimui prikeltas ne vienas architektūrinis objektas. Šiandien festivalį atranda vis daugiau tarptautiniu mastu žinomų atlikėjų, jis yra pastebimas ne tik Lietuvoje.
Beje, noriu pabrėžti, kad tai įvairios muzikos festivalis. Nors ir dominuoja klasikinė muzika, stengiamės į programą įtraukti ir kitokios profesionaliosios muzikos. Mūsų koncertinis meniu susideda tik iš aukščiausios kokybės gurmaniškų patiekalų.
Šiandien turime jau net per daug įvairios muzikos ir pramogų, o mados keičiasi pernakt. Kuo aktuali ir vertinga išlieka klasikinė muzika? Ką ji gali pasiūlyti XXI amžiaus klausytojui, ko galbūt neduoda kiti žanrai?
Muzikos ir pramogų reikia, jų niekad nebus per daug. Kitas klausimas – kokybė. Lietuvos publika išprususi, jai neįsiūlysi bet ko. Teisybė, įvairiausių festivalių ir festivaliukų kasmet atsiranda kaip grybų po lietaus, ir visi stengiasi rasti vietą po saule. Konkurencija stipri, ypač tokiai mažai rinkai kaip Lietuvos. Laikas – geriausias teisėjas, vieni išlieka, kiti ne…
Klasikinėje muzikoje glūdi visų dabartinių muzikos stilių (džiazo, elektroninės, pop, hiphopo ir t. t.) ištakos. Tai, kas išgyveno keletą amžių, yra daugiau nei laiko patikrinta. Gyvos muzikos, atliekamos, pavyzdžiui, orkestro, klausymas yra nepamainoma patirtis. Visi žanrai, mano galva, yra vertingi, tikrai nenuvertinčiau geros pop ar džiazo muzikos. Tačiau klasikinei muzikai reikalinga šiokia tokia branda, pasiruošimas. Ir čia mes taip pat turime atsakymą – rengiame koncertus visai šeimai, kad vaikai augtų apsupti muzikos, kad ji jų mažoms ausytėms nebūtų svetima. Ne brukame, bet švelniai kviečiame įbristi į klasikinės muzikos garsų vandenyną.
Vis dar gajus stereotipas, kad klasikinė muzika – uždaras, gal kiek elitinis pasaulis. Kaip Pažaislio festivaliui sekasi su šiuo stereotipu kovoti?
Kaip jau minėjau, auginame sau naują klausytojų kartą. Į įvairių skonių turinčią publiką prabylame jos kalba ir siūlome įvairias patirtis. Daugelis mano, kad opera, klasikinės muzikos koncertas skirti tik elitui. Na, kas yra tas elitas – klausimas platus. Pilnas Pažaislio vienuolyno kiemas koncerto metu – man tie žmonės yra elitas. Šviesių veidų, atviros sielos, kritiškai mąstantys, tolerantiški ir toliaregiški – mūsų publika yra elitinė.
Labai svarbu nebijoti, surizikuoti, išbandyti, paragauti. Ir, žiūrėk, susipažinus su klasikine muzika, ji taps tavo gyvenimo dalimi. Ji – ištikima guodėja.
Jūsų, kaip menininko, vaidmuo neapsiriboja scena. Kaip savo veikla prisidedate prie gilesnio klasikinės muzikos supratimo, jos vertinimo sklaidos? Kaip atsirenkate kūrinius ir būdus juos pateikti būtent Kauno, Lietuvos publikai?
Kaip meno vadovas vadovaujuosi savo meniniu skoniu, intuicija, neignoruodamas, bet ir labai nepataikaudamas publikai. Mano misija – paruošti tokią programą, kuri patenkintų ir senosios muzikos, ir operos ar popmuzikos mylėtojus. Stengiuosi į programą įtraukti dar negirdėtų opusų, tokiu būdu edukuodamas publiką. Pažaislio muzikos festivalyje nuskambėjo ne vienas mažiau ar dar išvis negirdėtas kūrinys.
Būdamas operos solistas, pristatau publikai ir operos koncertinius atlikimus. Matau, kad publika šiam žanrui, kaip, beje, ir flamenkui, yra neabejinga.
Apskritai publikos tikrai neskirstau pagal tai, iš kokio regiono jie yra, kokio amžiaus ar lyties. Dovanojame muziką visiems vienodai. Be to, turiu pasakyti, kad dirbdamas įvairiose šalyse skleidžiu žinią apie Lietuvą, kuri dabar yra tapusi labai stipria klasikinės muzikos atlikėjų ir kūrėjų importuotoja! Ne vienas mano kolega dainininkas, dirigentas jau pasirodė šiame festivalyje. Čia labai svarbu paminėti ir asmeninių ryšių svarbą. Jų ir idėjų koncertams turiu dar daug.
Kai žurnalas pasieks skaitytojus, dainuosite Don Chosė partiją „Karmen“ operoje Šveicarijoje. Tai labai sudėtingas, tragiškas personažas. Kaip jį prisijaukinate pats ir kaip siekiate jo veiksmus padaryti suprantamus, net jei ir nepateisinamus, XXI amžiaus auditorijai?
„Karmen“ istorija puikiai suprantama ir pažįstama XXI amžiaus klausytojams. Manau, dėl to ši opera ctokia populiari ir mielai lankoma publikos visame pasaulyje (beje, atlikta ir Pažaislyje). Aistra, pavydas, meilė – žodžiai, suprantami visiems, tačiau interpretuojami skirtingai. Mano, kaip atlikėjo, misija – perteikti šio personažo spalvas, sudėtingą jo psichologiją, transformaciją. Muzikoje glūdi daug emocijų, belieka ją nepriekaištingai atlikti, ir sėkmė garantuota.
Pažaislio festivaliui žengiant į ketvirtą dešimtmetį, kokius didžiausius iššūkius matote siekiant išlaikyti aukštą meninę kokybę ir finansinį tvarumą?
Daug diskusijų šiemet sukėlė Kauno sprendimas festivaliui sumažinti finansinę paramą, argumentuojant, kad jam puikiai sekasi ir be šios paramos, kad koncertai yra gausiai lankomi, taigi esame finansiškai sėkmingi. Džiugu, kad Kaunas mato festivalio sėkmę. Tačiau gaila, kad, užuot padėjęs jam dar labiau augti, reprezentuoti miestą ir pritraukti dar daugiau kultūrinių turistų, nusprendė sumažinti pagalbą.
Nesileisiu į smulkmenas pasakodamas, kiek kainuoja atsivežti orkestrą, pasikviesti pasaulinę žvaigždę, galų gale pastatyti sceną vienuolyno kieme… Juk kainuoja absoliučiai viskas. Ir daug. Tokie renginiai niekada neneša didelės finansinės grąžos. BET! Vertinga ne tik tai, kas neša materialinę grąžą. Miestiečių emocinė gerovė, išprusimas, intelektinis augimas prisideda prie miesto, visos šalies gyvenimo kokybės. Esu įsitikinęs, kad miestas, turėdamas tokio aukšto meninio lygio festivalį, tik laimi, yra ryškiau matomas, atrodo patikimesnis investuotojams. Solidumas – štai ką mes dovanojame miestui!
Žvelgiant už šių jubiliejinių metų ribų – kokia jūsų didžiausia svajonė šiam festivaliui? Kokį palikimą norėtumėte sukurti?
Mano troškimas tik vienas – po koncerto matyti laimingus ir švytinčius pakylėtų klausytojų veidus.
