Trisdešimt metų Pažaislio muzikos festivaliui – proga ne tik džiaugtis įspūdingais koncertais, bet ir žvilgtelėti į tai, kas dažnai lieka nematoma: darbą kavinėse, vadybinius iššūkius ir žmogiškas dramas. Apie visa tai pasakoja prieš devynerius metus festivalio direktore tapusi, iki tol kaip Ryšių istorijos muziejaus vadovė pažinota Giedrė Mikaitienė. Įdomu buvo išgirsti ir jos pačios, patyrusios strategės, karjeros istoriją.
Viskas prasidėjo nuo tuštumos
Nors dabar vasaros neįsivaizduojame be koncertų dvaruose, bažnyčiose, senamiesčio kiemuose, prieš tris dešimtmečius šiltu oru Lietuvoje klasikinė muzika lauke tiesiog neskambėdavo. „Filharmonijos sezonas – iki gegužės, tada visi išeidavo atostogų“, – prisimena G. Mikaitienė. Tokie koncertai vykdavo tik visą Lietuvą ir tuomet, ir dabar sutraukiančioje Palangoje, Tiškevičių rūmų parke, – „Nakties serenadų“ tradiciją dar 1970 m. pradėjo Saulius Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru, ir pačią Giedrę mama į juos vesdavosi.
Europa įkvėpė, Domarkas netikėjo
Kai Lietuva atsivėrė pasauliui, o pasaulis – jai, gerieji pavyzdžiai, tokie kaip klasikinės muzikos koncertai Europos pilyse ir vienuolynuose, netruko įkvėpti. Idėja kilo Kauno valstybinio choro vadovui a. a. Petrui Bingeliui ir dabartiniam Kauno valstybinės filharmonijos vadovui Justinui Krėpštai (jis – G. Mikaitienės svainis), o ypatingą vietą, uždavusią toną trims dešimtmečiams festivalio istorijos, pasiūlė filharmonijos ūkį prižiūrėjęs Juozas Gudzinevičius. Jis, restauratorius, kaip tik ir buvo dirbęs po sovietų okupacijos Šv. Kazimiero seserims grąžintame vienuolyne. Tačiau, kaip prisimena G. Mikaitienė, pirminė reakcija į siekį surengti čia koncertą buvo skeptiška. „Juozas Domarkas pasakė: ką jūs, vyrai, sau galvojat, į šitokias pievas simfoninį orkestrą atvežt. Žodžiu, labai skeptiškai žiūrėjo į tą idėją.“
Tradiciją pradėjo „Mesijas“
Nepaisant skepticizmo, 1995 m. įvyko pirmasis koncertas su Georgo Friedricho Händelio XVIII a. parašyta oratorija „Mesijas“. Šis kūrinys, beje, atidarys ir 30-ąjį festivalį. „Ant fanerinės scenos, be stogo… Žmonių buvo tiek, kad netilpo ant suolų, visi plūdo kaip į atlaidus“, – prisimena dabartinė festivalio vadovė, tuomet koncerte apsilankiusi kaip žiūrovė.
Trys misijos
1996 m. į pirmąją „tikrąją“ savo vasarą pakvietęs festivalis nuo pradžių tebeturi tris kryptis: būti demokratišku (tai reiškia – frakas nebūtinas, galite ateiti su džinsais), gaivinti apleistą paveldą ir išlaikyti aukščiausią meninį lygį, net jei tai reiškia nepopuliarius sprendimus: „Kitaip tariant, jokio kičo, kad ir koks žanras tai būtų.“
Nesenstanti auditorija
„Klasika yra tarsi svogūnas – lukšteni ir atsiveria vis nauji sluoksniai. Juk ir džiazas, fado, flamenkas, galiausiai net rokas jau yra tapę klasika. Todėl kiekvienais metais programoje turime bent keletą kitokio žanro, bet būtinai aukščiausio lygio koncertų. Būtent taip plečiame ir savo auditoriją. Nors klasikinė muzika visame pasaulyje dažniau traukia vyresnius klausytojus, džiugu matyti, kad mūsų festivalyje auga jaunimo dalis, – tai rodo ir apklausos. Kolegos stebisi ir klausia, kaip mums pavyksta juos privilioti“, – atvirauja G. Mikaitienė. Daugiau apie tai, ką festivalyje atranda jaunimas ir vaikai, kitame šio numerio tekste rašo mano kolegė Agnė Sadauskaitė.
Dėmesys paveldui
Ilgamečio festivalio vadovo rankomis restauruotas Pažaislio vienuolynas padiktavo vieną svarbiausių festivalio krypčių. Dabar retas susimąsto, kad Kauno pilies bokštas, kuriame veikia Kauno miesto muziejaus padalinys, dar prieš keletą dešimčių metų buvo apleistas – nors pačioje miesto širdyje. „Pilyje išties gyveno benamiai, o į Šv. Jurgio bažnyčią įžengėme pirmieji po to, kai iškraustytas sovietmečiu joje veikęs farmacijos sandėlis“, – prisimena G. Mikaitienė. O, pavyzdžiui, Senojoje Zapyškio šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ant fortepijono lašėdavo vanduo. Ir taip keletą metų: „Visi melsdavosi, kad geras oras būtų ne tik Pažaislyje, bet ir Zapyškyje.“
Bėgantys su vilkais
Dabartinė melomanų karta tikrai neprisimins, bet kadaise Pažaislio muzikos festivalis rengdavo teatro pastatymus Kauno pilyje. Jie būdavo skirti Valstybės dienai ir neapsieidavo be kuriozų. „Pilis tuomet būdavo lyg dekoracija. Atrodo, 2004 metais Vytautas Grigolis statė tragediją pagal Maironį. Ten Vytautas Didysis joja su žirgais, o Grigolis sumano, kad pastiprinti medžioklės įspūdžiui reikia vilkų, ir jie atgabenami iš zoologijos sodo, bet tada pasibaido žirgai…“ – laikus, kai tokius įvykius dar stebėjo iš šalies, prisimena G. Mikaitienė.
Vėliau Pažaislio muzikos festivalis iškeliavo į kitus paveldo objektus, o šalia Kauno pilies įsitvirtino jau visai kitas, kito kolektyvo organizuojamas renginys – „Operetė Kauno pilyje“. „O mes tęsiame savo misiją, beveik kasmet atrandame apleistą perliuką, kuriam praverstų išbudinimas. Ir tikrai – kai tokioje erdvėje suskamba muzika, supranti, kad festivalis – ir socialinis reiškinys“, – mąsto kaunietė.
Nuo sporto klubo iki klasikinės muzikos
Kaip jau minėjau, mano pašnekovė festivaliui vadovauja devynerius metus, ir visą tą laiką neturi savo kabineto – su programą koordinuojančia pianiste, J. Krėpštos dukterimi Lina Krėpštaite susitinka padirbėti kavinėse, o su meno vadovu Edgaru Montvidu susisiekia nuotoliu. „Dar yra buhalterė ir dvi festivalio bičiulės, padedančios su komunikacija“, – nedidelę virtuvėlę pristato direktorė. Anksčiau jai teko ne vienas ambicingas verslo vadybos projektas, tarp kurių – vadovavimas sporto klubams, viešbučiams Kaune ir Palangoje ir net darbas televizijos bokšte Vilniuje. Galiausiai per ankstesnius ryšius su tuometiniu Lietuvos telekomu atkeliavo iki Ryšių istorijos muziejaus – jei jame ir nesate buvę, tai tikriausiai girdėjote apie „Ryšių kiemelį 837“, legendinę vasaros renginių vietą (ją iš dalies pakeitė „OLDMAN Kaunas“), ir ši legenda radosi ne be Giedrės palaiminimo. O kaip jai sekėsi pradėti dirbti su muzikais, atlikėjais ir kūrėjais? Ar jie leidosi vadovaujami?
„Iš tiesų patyriau didelį šoką, nes atsidūriau visai kitoje kultūroje, net rūkyti pradėjau – kitaip su menininkais apie, pavyzdžiui, biudžetus, nesusikalbėdavau. Pamenu, išeini į lauką ir per dešimt minučių viską susitari“, – juokiasi G. Mikaitienė. Į festivalį ją pakvietė svainis, vieną dieną tarstelėjęs: na, kiek tu gali važinėti į tas palangas ir vilnius? Taip moteris pakeitė pensijon susiruošusį J. Gudzinevičių. Beje, Pažaislio festivalio komunikacija su kolege dabar rūpinasi vieno iš festivalio įkūrėjų dukra Laura Gudzinevičiūtė.
Apie konkurenciją
Nors tiesioginių konkurentų nedaug, festivalis ir jo vadovė laikosi pozicijos, kad kokybiškas menas turi būti mokamas. „To, ką gauna nemokamai, žmonės nevertina, net jei tai labai aukšto lygio menas. Todėl profesionalioji kultūra turi būti mokama, tegu ir simboliškai, – tuomet susirenka suinteresuota publika.“ Kalbai pakrypus apie iš meilės klasikinei muzikai gimusius, o dabar ir kitiems žanrams atsiveriančius festivalius kitur Lietuvoje, ypač sostinėje, G. Mikaitienė patikina, kad Vilniuje festivalis koncertų rengti neplanuoja.
Horizonte – koncertų centras
Didieji festivalio koncertai vyksta, žinoma, Pažaislio vienuolyne. Kitos stotelės – bažnyčiose ir dvaruose. Šiemet koncertas vyks ir ant Pelėdų kalno. Labai svarbi festivalio erdvė yra ir Kauno valstybinė filharmonija. Tačiau kaskart joje apsilankius atrodo, kad pastatui reikėtų „grožio atostogų“. O kas vietoje jos? Kaip ir daugelio klasikinės muzikos puoselėtojų, taip ir festivalio akys ir ausys krypsta į būsimą M. K. Čiurlionio koncertų centrą. Kairiajame Nemuno krante, daugiau kaip 4 ha sklype Žemojoje Fredoje, Nacionalinės premijos laureato Rolando Paleko studijos suprojektuotas centras apims net 14 tūkst. kvadratinių metrų plotą. Visgi kol kas nežinome centro atidarymo datos, ir, G. Mikaitienės manymu, tai nenutiks anksčiau nei 2029 m., tad konkrečių renginių ten jos komanda kol kas neplanuoja, nors 2028-iesiems keletą idėjų jau turi. „Aš tikiu, kad miestas nepagailės investicijų akustikos sistemoms. O dėl publikos… Viskas priklausys nuo koncertų centro operatorių ir kainodaros“, – samprotauja pašnekovė.
