Žurnalo archyvas

Kaunas tarp praeities ir dabarties: pokalbis su poetais Tomu Vyšniausku ir Pauliumi Norvila

18 gegužės, 2025, VDU magistrantūros literatūrologijos krypties studentė Lėja Čugunovaitė | Naujienos

Gegužės 8 d. Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vykęs Kauno literatūros savaitės renginys „Išeiviai ir namiškiai“ kvietė susitikti su poetais Tomu Vyšniausku ir Pauliumi Norvila – dviem kūrėjais, kurių asmeninės ir kūrybinės biografijos glaudžiai susijusios su Kauno miestu. Susitikimą moderavo literatūros istorikė ir kritikė Eglė Mikulskaitė.

Kaip miestas tampa metafora, o prisiminimas pavirsta eilute? Šis klausimas vedė pokalbį per asmenines patirtis, kultūrinius Kauno bruožus ir literatūrinius peizažus.

Jono Petronio nuotr.

Paulius Norvila, gimęs ir augęs Aukštuosiuose Šančiuose, kalbėdamas apie Kauną, pabrėžė jo santykį su atmintimi: šis miestas jam pasirodo tarsi inkliuzas, kuriame gyvuoja ne dabartis, bet praeitis. Kauno gatvės ir vaizdai primena ne kitus žmones, o ankstesnįjį save. „Leidžia buvusią atmintį mistifikuoti“, – sakė poetas, darbo reikalais vėl užsukantis į Kauną. Tai jam suteikia galimybę kurti naują atminties sluoksnį. Identitetas, pasak Norvilos, stipriai susijęs su klausimu „iš kur tu esi“ – jis nuolat iškyla, o atsakymas lemia net bendravimo su kitais pašnekovais toną.

Tomas Vyšniauskas, kilęs iš Šakių, tačiau studijavęs ir ilgai gyvenęs Kaune, pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip keitėsi Kauno atmosfera nuo jo studentavimo laikų iki dabar. Pasak jo, Kaunas tapo taikesnis, švelnesnis net kasdienėje kalboje – žargonas nebe toks aštrus kaip buvo anksčiau. Visgi Kaune laikysena išlieka tarsi identiteto dalimi.

Abu poetai aptarė ir tai, kas Kaune juos žavi, o kas kaip tik trikdo. Norvila prisipažino, kad įvažiuojant į Kauną jį papiktina sidabrinis tauras, todėl mieliau matytų šį objektą po vandeniu. Tačiau pridūrė, jog vis dar gyvena praeities Kaune, todėl sunku vertinti, kas žavu ir kas atbaido. Vyšniauskui Kaunas – alternatyvus, poetinis miestas, netgi kosmopolitiškas, kuriame kiekvienas, taip pat ir eilėraštis, gali atrasti savąją vietą.

Kalbėdami apie namų sąvoką, poetai nesutapatino jos vien su vietove. T. Vyšniauskui Kaunas yra savarankiško gyvenimo pradžios vieta, todėl ir arčiausiai širdies, nors jam svarbiau žmonės, o ne konkreti vieta.

Vakaro metu skambėjo ir poetų kūryba. Tomas Vyšniauskas skaitė eilėraščius, kuriuose atsispindi miesto ir kaimo kontrastai, Kauno peizažai, o Paulius Norvila pristatė sonetų vainiką apie Kauną. Dar prieš pasidalinant savo kūryba su klausytojais abu rašytojai buvo gavę užduotį pasidalinti poezija, atspindinčia miesto veidą, ir puikiai ją įvykdė: Vyšniauskas įgarsino savo paties verstą Karlo Sandburgo „Chicago“ tekstą, Norvila – Gintaro Gutausko eilėraštį be pavadinimo.

Renginio pabaigoje skambėjo publikos klausimai, komplimentai ir garsūs plojimai. „Išeiviai ir namiškiai“ tapo atviru bei prasmingu susitikimu su kūrėjais, kurie Kauną ne tik prisimena ar vaikšto jo gatvėmis, bet ir nuolat perrašo jo literatūrinį žemėlapį savo eilėse.