„Portrete visada persipina tikrovė ir autorinė vizija į portretuojamąjį. Nuvalyk nuo veido, kas tau atrodo nepriimtina – ir gausi savąjį portreto variantą“, – yra sakęs dailininkas Adolis Jonas Krištopaitis.
Parodoje, kuri Nacionaliniame Kauno dramos teatre veiks nuo balandžio 29 d. iki birželio 20 d. – ne pavieniai scenos menininkų veidai, bet stiprūs charakteriai, kuriuos dailininkas pažinojo, su kuriais bendravo, kartais – tiesiog ilgai stebėjo. Teatras kūrėjui buvo ne vien darbas: 1956–1962 m. jis dirbo Lietuvos teatro draugijos Kauno skyriaus meninių dirbtuvių dailininku. Didele dalimi jis buvo ir tapytojo vidinė scena – kur susitinka regimasis ir mąstomasis pasaulis.
A. J. Krištopaitis kūrė tarsi būtų režisierius, atrenkantis svarbiausią psichologinį impulsą, personažo kontūrą, kurį galėtų išplėtoti žiūrovo vaizduotė. Jam svarbi vidinės dramaturgijos kompozicija ir portretas čia – ne „portretas žmogaus“, bet „žmogaus vaidmuo“. Tai sustingęs, bet alsuojantis kūrinys, kuriame aktorius nesako teksto, o laukia žvilgsnio, įžiebsiančio jame prasmę. Taip portretas virsta scena – susitikimo, atpažinimo, refleksijos vieta.
Dailininkas išplėtojo unikalią metaforišką meninę raišką, tad ir jo portretai – savitas atokios kūrybos pasaulis: nedeklaratyvus, neagitacinis, bet gilus ir išgrynintas. Jis nevengė psichologinės analizės, tačiau niekada neperžengdavo į dramatizavimą. Atvirkščiai – jo portretuose teatro žmonės tampa ne scenos, o vidinės dramaturgijos veikėjais.
A. J. Krištopaičio portretas yra ne „veidas“, o meninė vizija, tapybinė koncepcija, kartais net iššūkis žiūrovui. Žiūrovas prie paveikslo nesodinamas pokalbiui apie išorinius žmogaus bruožus ar nuotaikas – jis kviečiamas įdėmiam, tyliam, bet intensyviam dialogui. Atrandant gelmines portretuojamo asmens laikysenas, santykį su pasauliu.
Dailininko portretai teatrui – tai subtilus, vizualiai nuosaikus, bet struktūriškai apgalvotas žvilgsnis į scenos meno kūrėją. Jo stilistika artima moderniosios klasikos principams: forma suvaldyta, spalvinė gama santūri, linija aiški, tačiau kiekvienas gestas – apmąstytas, iškalbingas, išlaikant kompozicinės statikos ir vidinės įtampos trauką.
Todėl eksponuojami paveikslai – ne vien teatro žmonių portretai ar XX a. 8–10 dešimtmečio Lietuvos teatro „veido“ charakteristika. Tai paroda apie vaidmenį, apie žvilgsnį, apie laikyseną kūryboje. Apie tai, kad kiekvienas portretas yra perėjimas į Kito asmens krantą, kuriame susitinka tapytojas ir portretuojamasis. O kartais – ir mes patys.
Ekspozicija yra parodų ciklo dalis, skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Parodą aplankyti galima prieš spektaklius. Parodos kuratorė – Violeta Krištopaitytė-Jocienė.
