Gegužės 8-10 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgojoje salėje vyks paskutinė sezono premjera „Lygiosios trunka akimirką“ pagal to paties pavadinimo Icchoko Mero romaną. Ją kuria režisierius Justas Tertelis. Spektaklis, skirtas žiūrovams nuo 15 metų, tyrinėja šiandienai aktualius klausimus apie sudėtingus pasirinkimus, atkaklumą ir pasipriešinimą.
Icchokas Meras (1921–2015) – žymus žydų kilmės lietuvių rašytojas, kuris savo kūryboje gvildeno sudėtingus žmogaus pasirinkimus, kėlė moralinius ir egzistencinius klausimus. „Lygiosios trunka akimirką“ yra vienas iš svarbiausių jo kūrinių, kurį galima laikyti ne tik liudijimu apie holokausto žiaurumą, bet ir apie žmogaus stiprybę net pačiose beviltiškiausiose situacijose. Premjerą žymi du debiutai – pirmoji I. Mero romano inscenizacija Lietuvos teatro scenoje ir režisieriaus, dramaturgo bei aktoriaus Justo Tertelio pirmasis kūrybinis projektas Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Spektaklio gimimo procese dalyvauja scenografė ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė, kompozitorius Nikolaj Paluvjanov, sceninio judesio specialistė Judita Urnikytė, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas bei vaizdo projekcijų autorius Marius Vilčinskas. Dramaturgijos autoriai Daiva Čepauskaitė ir Justas Tertelis. Vaidmenis kuria Arnas Ašmonas, Saulė Gotbergė, Marius Karolis Gotbergas, Martyna Gedvilaitė, Motiejus Ivanauskas, Vaidas Maršalka, Sigitas Šidlauskas.
Apie literatūrinio kūrinio kelią į sceną ir aktualumą pasakoja spektaklio režisierius ir dramaturgas Justas Tertelis, dramaturgė Daiva Čepauskaitė ir scenografijos bei kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė.
I. Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“ aprašomas holokausto žiaurumas ir sudėtingi jaunų žmonių likimai. Kaip šią temą atveriate žiūrovui?
Justas Tertelis: Nuo pat pradžių buvo aišku, kad norime kurti spektaklį jaunimui. Ši medžiaga į mano ir teatro akiratį pateko būtent iš dialogo su jaunais žmonėmis – teatro Jaunimo taryba. Perskaitęs iš karto sutikau jos imtis, nes iš pirmo įspūdžio buvo aišku, kad ji tiks. Knyga parašyta lengvai skaitoma patraukia kalba, bet vis tik nagrinėja labai gilias ir šiandienai ypač aktualias temas. Nors spektaklis skirtas jaunimui, manau, jis tikrai aktualus ir vyresniems teatro žiūrovams.
Romane yra kelios ryškios temos, pagrindinė – geto komendanto Šogerio ir žydų jaunuolio Izaoko šachmatų partija. Taip pat kalbama apie Abraomo vaikų likimus ir jaunuolių – Esteros, Izaoko ir jų draugo Janeko, istoriją. Temų daug ir norisi jas suguldyti į vieną gražų paveikslą. Mums atrodė svarbu kartu su jaunais žmonėmis kalbėti apie meilę ir draugystę sudėtingiausiomis aplinkybėmis, nes net ankštame gete jie randa vietą, kur gali kurti savo santykius. Kalbant apie spektaklį, iškyla esminis pasirinkimo ir pasipriešinimo momentas. Su dabartiniu jaunu žmogumi noriu šnekėti apie pasirinkimus ir jų nebuvimą. Šiandien mes galime rinktis, kokią knygą skaityti, kur važiuoti atostogauti, kur studijuoti. Turime laisvę, kurią iškovojo mūsų tėvų ir senelių kartos, bet kartais gyvenimas ir istorija parodo, kad iškyla tokios situacijos, kai lieka tik du pasirinkimai tarsi šachmatų partijoje: juoda arba balta. Geopolitinė situacija rodo, kad ir mums gali tekti rinktis, kurioje pusėje būti. Spektaklyje kalbame apie daugiau nei prieš 80 metų už 100 kilometrų nuo teatro nutikusius įvykius. Dabar esame Rusijos karo su Ukraina liudininkai. Rusai išveža ukrainiečių šeimas, vaikus ir mes nežinome, kur jie dingsta. Per II pasaulinį karą nebuvo tiksliai žinoma, kur yra išvežti žmonės, kokie geto gyventojų likimai, nes niekas atvirai apie tai nekomunikavo. Praeities ir šiandienos istorijos turi panašumų ir norisi kalbėti, ko iš to išmokome.
Romano medžiagą atskleidžiame šiandieniniuose kontekstuose. Šnekame apie tą laikmetį ir Vilniaus getą kaip archetipinę situaciją, kai yra agresorius, užpultasis arba auka. Man nesinori sakyti „auka“, nes visgi veikėjai kovoja, kad ir atrodytų, nežmoniškomis sąlygomis. Šogeris žiauriai eksperimentuoja su jaunuoliu Izaoku, šachmatų partijos metu sunkindamas sąlygas: praloši – išvešime vaikus, išloši – mirsi tu. Galų gale, Šogeris konstatuoja bet kokiu atveju vaikus išvešiantis. Izaokui reikia priimti sprendimą arba pasirinkti lygiąsias – trapios taikos akimirką. Pasirinkimas labai sudėtingas, nes laimėti prieš agresorių – tokia saldi akimirka. Tad kaip sužaisti? Spektaklyje su publika išsiaiškinsime, kad lengvų pasirinkimų nėra. Mano požiūriu teatras turėtų reflektuoti tokias temas.
Jūsų spektakliuose nėra ketvirtosios sienos – su publika kalbatės, įtraukiate. Kaip šis principas pasitarnaus spektakliui?
Justas Tertelis: Jau dvidešimt metų kuriu „Keistuolių teatre“, „Atviro rato“ ir kituose teatruose, kur išsiugdžiau man artimą kūrybinį braižą. Vienas iš pamatinių principų yra teatre kalbėti su jaunimu (publika) lengva, atvira ir žaidybiška teatrine kalba, kartu kurti vaizduote paremtą dialogą, pasakoti istoriją ir šalia ją išgyventi visu stiprumu. Kalbos lengvumas nereiškia, kad nagrinėjame paprastas temas. Šiandieninė jaunoji karta yra pripratusi prie greito informacijos srauto, todėl kūrinys turi turėti savo dinamiką, bet tai nereiškia, kad negalime sustoti ir kartu su jaunais žmonėmis pareflektuoti, kaip prieš 80 metų nutikę įvykiai yra aktualūs šiandien. Spektaklį kursime nesislėpdami už didelių metaforų, susirinkę Ilgojoje salėje matysime pavienius senus daiktus – tarsi ką tik čia buvo getas, bet visus išvežė ir liko daiktų: dėžės, lentos, seni lagaminai, kopėčios, sena šachmatų lenta ir pan. Juos pasitelksime istorijai papasakoti. Pradžioje regėsime aktorius, o vėliau per teatrinį žaidimą, per I. Mero istoriją ir tekstus mes nusikelsime į Vilniaus getą ir sužaisime likimo partiją. Aktorių pasakojimai ir šalia išgyvenama istorija taps spektaklio pagrindu. Buvimas „čia ir ten“ padės sukurti tą gražią akimirką, kai vienu metu galima likti, dalyvauti veiksme ir kartu permąstyti tai, ką matai. Tokia brechtiška, žaidybiška tradicija. Mano įsitikinimu, tyriausias teatras egzistuoja tik aktoriaus kuriamame santykyje su žiūrovais. Visa kita – tik paveikūs priedai, padedantys aktoriui.
Kokie personažai persikėlė į pjesę ir į spektaklį?
Daiva Čepauskaitė: Į pjesę atkeliavo ne visi romano personažai. Pasirinkome jaunų, 16–17 metų, žmonių istorijas. Kadangi spektaklis skirtas jaunimui, stengėmės labiausiai išryškinti to amžiaus personažus, jų istorijas, meilę, draugystę, įvykius tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Rašydama scenarijų galvojau: „Kodėl dabar turime pasakoti apie II Pasaulinio karo metais vokiečių okupacijos įvykius ir žydų getą?“ Proceso metu tapo akivaizdu, kad tai yra pasakojimas apie žmogaus orumą ir kaip įmanoma išlikti oriam nužmoginimo sąlygomis. Netgi tokiomis aplinkybėmis galima rinktis. Jei žmogus turi pasirinkimą, jis vis dar yra laisvas. Šių dienų jaunuoliai neturi spręsti tokių egzistencinių dilemų, bet mes gyvename pakankamai nesaugiu ir neramiu metu. Nežinome, kokius pasirinkimus jauni žmonės turės priimti po metų ar dvejų. Galbūt jiems reikės spręsti, ar sprukti, ar likti ginti savo šalį? Pasiduoti ar priešintis? Tai numanomi klausimai, bet jie gali virsti realybe. Ta sunkių pasirinkimų paralelė labai reikalinga šiuolaikiniams žmonėms. Pasirinkimas yra, netgi kai atrodo, jog priešintis negalima. Pasipriešinimas ir vidinis žmogiškumo išsaugojimas yra labai svarbu.
Spektaklį įkurdinsite archajiškoje Ilgojoje salėje. Galbūt ši erdvė įkvėpė netipiškiems sprendimams?
Indrė Pačėsaitė: Pati salės erdvė yra kaip scenografija. Ji tinkama ir patogi šiam spektakliui, temai. Sienos spalvos nuotaika, kuri tvyro salėje, yra svarbi scenovaizdžio dalis. Režisierius turėjo planą, kad viskas gimsta iš nieko, todėl scenoje matomi daiktai yra likę geto gyventojų objektai. Naudojamos kopėčios ir kubai, imituojantys pastatų griuvėsius, iš kurių susideda scenografijos piešinys. Sunkią ir slogią atmosferą sukurti padeda senos prisiminimų lentos, „degančio“ žmogaus siluetas, kuris atskirs dvi erdves, o kartu primins vartus į getą. Daug objektų ir smulkių detalių atkeliauja iš paties romano: gėlės, kurios simbolizuoja gėrį, draugystę, meilę, taip pat šachmatų lenta, ant kurios žaidžiama žmonių likimus sprendžianti partija, geltonos žvaigždės – istorinis holokausto ženklas. Specialiai šiam spektakliui kuriame ekraną, susiūtą iš senų kostiumų, rūbų detalių. Jis simbolizuoja išnykusius žmones ir kylančias sielas. Ant ekrano bus rodomi dokumentiniai vaizdai ir vaizdo projekcijos, kurios skirtos siužetui pagilinti. Galima sakyti, spektaklis susideda iš dviejų sluoksnių. Pradžioje neįmanoma apibrėžti laikmečio – matysime šių dienų aktorius, kurie vėliau įkūnys personažus. Daug kostiumų, ypač geto veikėjų, radome teatro sandėliuose, todėl tereikėjo pakeisti kai kurias detales ir pritaikyti konkrečiam personažui. Scenografijoje dominuos pilki atspalviai, kuriantys dulkėse paskendusių prisiminimų vaizdinį. Spektaklio vizualinė pusė bus asketiška ir kupina istorinio liūdesio.
