„Kai šimtą mini, tai atrodo, lyg tūsintum, – prakaitas, spalvoti sintetiniai rūbai, komandos draugai kelių centimetrų atstumu, didelis pasitikėjimas, vis kaitaliojiesi vietomis, pasišneki, viskas kaip šokiuose“, – juokiasi Aurimas Šabasevičius, kai aptarę jo muzikos kūrimo aparatų kolekciją pereiname prie čia pat, svetainėje, sukabintų dviračių.
Rūgšties šokiai
Mindamas dviratį šis architektas praleidžia gerokai daugiau laiko nei vakarėliuose – vien praėjusiais metais kojomis susuko 8000 kilometrų, šiemet jau apie 1500, o mums pasikalbėjus išmovė minti į Velsą. Bet apie dviračius su Aurimu galite pasikalbėti gyvai, sutikę jį Kauno apylinkėse. Šįkart dėmesys – į jo kuriamą ir atliekamą, tik niekaip neišleidžiamą muziką. Jos prigimtis ir tikslas užkoduoti jau pseudonimu Assassid – tai žodžių acid ir assassin, arba rūgštis ir samdomas žudikas, lydinys.
Analoginių sintezatorių skleidžiami garsai šildo ir kutena ausis bei pilvo apačią, o vis aidinčios kilpos kviečia įsisukti į senovinių ritualų vertus šokius. Įtraukia gryni komponavimo ir efekto išgavimo metodai, užtikrintas, bet nebanalus ritmas ir tai maloniai klibinančios, tai nuožmiai talžančios bangos. Taip bandytume Assassid muzikos prigimtį ir poveikį aiškinti tiems, kurie nėra šio atlikėjo girdėję gyvai.
Jei visgi maga bent liežuvio galu patestuoti, apie kokį skambesį artimiausius keletą puslapių kalbėsimės, „YouTube“ susiraskite Petro Barono įkeltą vaizdo įrašą „Assassid ʻTense 2010’ vs short film ʻThe Morning’“ – jame tamsi, atlikimo prasme gana archajiška, tačiau jokiu būdu ne senamadiška Aurimo muzika ironiškai dera su futuristiniais Šanchajaus vaizdais.
Dar šiek tiek įrašų, tiesa, labiau juodraščių, nei baigtų kūrinių, rasite „Soundcloud“. Čia kūrėjas pasipuošęs arabiškų motyvų avataru. Išties, analogiją tarp dykumos audrų ir šaižios elektronikos išgirsti nesunku – čia beveik vienu metu su Aurimu ištariame jau mirusio britų muzikanto Muslimgauze vardą.
Mašinų vagies prakeiksmas
Reiverio kapitalą Aurimas pradėjo krautis dar aname tūkstantmetyje, gyvendamas Jonavoje. Baigdamas vidurinę mokyklą jau buvo ir pagrojęs roko grupėje gitara, ir pabandęs didžėjauti. Pasidalina nuostabia muzikos importo istorija – plėšti automobilių į Vokietiją išlėkęs pažįstamas grįžo su automagnetoloje rastu tikru lobiu, metaline SONY kasete su rūgštutėle Plastikman (pseudonimo savininkas Richie Hawtinas šį kovą grojo Vilniuje – trisdešimt metų lauktas surinko pilną klubą veteranų, – red. past.) kūryba. Šį formatą pašnekovas vertina ir šiandien – sako vinilo traškesiui niekada nejautęs didelio sentimento: „Kasetės šnypštimas patinka, jaučiu jame gylį ir foną, esantį už garso.“
Su atestatu dantyse nusprendęs kraustytis į Kauną, Aurimas atsirado vienoje geriausių įmanomų vietų neformaliam jaunimui XX a. pabaigoje – ant Pelėdų kalno. Tuometiniame „stepžukyje“ susipažinęs su bendraminčiais, netruko nuo to kalno nusiridenti į alternatyvųjį Kauno centrą ir senamiestį. Liudijo mūsų žurnale jau plačiau aprašytus vakarėlius valgykloje „Pakalnė“ ir savo būsimosios alma mater Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto rūsyje, o pats debiutavo kavinėje „Antis“, buvusioje po Architektų namais Vilniaus g. 22. Čia Dariaus Čiutos kurtas interjeras buvo pranašesnis už skurdžią didžėjų įrangą, bet pusšimtį litų už kūrinių kaitaliojimą buvo įmanoma užsidirbti, o ir bohema rinkosi aukščiausios prabos.
Per tris Aurimo dešimtmečius Kaune pasikeitė daug naktinio gyvenimo madų ir madingų vietų. Prie pat jo į Žaliakalnio šlaitus žvelgiančio buto – viena tokių, merdintys „Šilelio“ kultūros rūmai, mena psichodelišką „Terra X“ periodą, o už jų – ir buvusi Kauno radijo gamykla. Šiandien beveik visa jau virtusi loftais, o prieš keliolika metų buvusius gamyklos cechus ir kabinetus buvo okupavusios įvairiausios firmelės. Ir menininkai.
Studiją buvusioje gamykloje gavo ir Aurimas su draugais, nusprendę atsikeršyti konformistiniais keliais nuklydusiems, nuobodoką muziką ėmusiems groti alternatyvių Kauno vakarėlių organizatoriams. Kad nekiltų problemų su patalpų savininkais, prie reivo ir didžėjų pridėjo meną ir menininkus – dabar tokios jungtys nieko nebestebina. Pirmajam savo renginiui „Artefaktai“ kompanija „Step Service“ rengėsi porą mėnesių – kaip tik tuomet buvo prasidėjusi pastaroji didžioji ekonominė krizė, Aurimas neteko architekto darbo, tad visas jėgas investavo į patalpų paruošimą, scenografiją, apšvietimą ir kitus sprendimus. Po itin sėkmingo starto „Artefaktai“ dar vyko ir VDU Kauno botanikos sode, tiesa, jau ne taip masiškai. Bet tokia dažnai yra buvimo avangarde ir atsisakymo pataikauti masėms kaina – populiariausias nebūsi, iš hobio nepragyvensi.
Eiti prieš madą
Čia gera vieta patikslinti, kad mūsų aptariamą acid skambesį pirmąkart išspjovė japoniškas sintezatorius „Roland TB-303“, išleistas 1981-aisiais ir – kaip planavo kūrėjai – turėjęs pakeisti bosinę gitarą. Pastarasis kismas neįvyko, dėl savo neįtikinančio skambesio tarp grupių sintezatorius nebuvo populiarus, bet pateko į Čikagos prodiuserių rankas – taip gimė daug meilės visame pasaulyje sukėlusi acid house muzika, o iš jos – ir daug nuožmesnis, bet taip pat itin efektyvus acid techno.
Aurimo bute „Roland TB-303“ neaptikome, šie vintažiniai sintezatoriai neadekvačiai brangūs, bet egzistuoja jų klonai, sukurti, pavyzdžiui, „Behringer“ inžinierių. Apskritai aparatų pas architektą ne tiek daug, kiek tikėtumeisi pas vidutinio amžiaus vyrą, turintį brangių hobių. Matyt, laimi prigimtinis minimalizmas, siekis apsieinant su kuo mažiau sukurti kuo daugiau, ir skaidrus architekto protas.
Paklaustas, kaip apsistojo ties acid techno, Aurimas susimąsto – lyg nebuvo konkretaus apsisprendimo, kad bus taip ir ne kitaip. Klauso daugybės skirtingų stilių, kartais net įsivaizduoja vieną ar kitą kūrinį pats sukūręs – tiesiog dekonstruoja juos galvoje, o eksperimentų stalčiuje – įvairių pradėtų ir nebaigtų siužetų atplaišos. „Man acid patiko 10 dešimtmetyje, kai buvo pradėtas kurti, po to buvau apie šį skambesį primiršęs, o apie 2005 metus atrodė, kad jis sugrįžta – net popmuzikoje, pas visokias Britney Spears buvo galima išgirsti motyvų“, – prisimena ir sako, kad, matyt, natūraliai norėjosi grynumo muzikoje ir atsvaros pernelyg išpopuliarėjusiam minimal skambesiui.
Įsikraustęs į dabartinius namus Aurimas svajojo apie gitarą – kaip jaunystėje, bet suprato, kad tai ne jo instrumentas, net pirštai netinkamo ilgio, tad prie stygų nebegrįžo. Jo kuriamas analoginis garsas – tamsus, gilus, bet intymus, įjungus aparatus jis gimsta čia ir dabar, keičiasi net nuo temperatūros. Atrodo sudėtinga jį įsprausti į įrašą. Tuo pačiu kyla klausimas, ar viską būtina užfiksuoti. Ar šiam pasauliui reikia dar vieno albumo, dar vienos kasetės? Juk daug labiau nei bet koks praėjusio laiko fragmentas muzikantą apibrėžia jo talentas atlikti savo kūrybą čia ir dabar. Be to, Assassid muzikos specifika ir pasirodymų laikas bei aplinka kuria galimybę kiekvienam jo klausytojui išgyventi visiškai individualią analoginę rūgšties ataką.
Kaip pagauti Assassid?
Kaip jau minėjome, pirmasis Aurimo sąlytis su muzikos atlikimu buvo dar mokykloje. Turėjo praeiti šiek tiek laiko iki antro debiuto scenoje. Viduriniajai kartai į atmintį visam gyvenimui įsirėžęs festivalis „Tundra“, mažesni panašios formos susibūrimai, keletas klubinių renginių – Assassid CV, palyginti su aktyviai kuriančiais, besileidžiančiais, grojančiais kolegomis, nėra ilgas, kita vertus, jame nėra jokių mažiau garbingų įrašų, dėl kurių šiandien būtų gėda. Kai pradėjo groti prieš beveik 20 metų, tokių kaip jis buvo vienetai, gyvas pasirodymas tapdavo nakties, kurioje dominuodavo didžėjai, akcentu. Dabar galimybių daugiau, taigi ir programos įvairesnės, nors alternatyvios elektronikos scena nėra itin didelė.
Tarp pastarųjų Assassid pasirodymų – pernykštis live’as sostinės alternatyvos elito vietoje „Draugų vardai“, viešnagė buvusioje „Fluxus ministerijoje“, arba „Lituanicos“ fabrike, veikiančiame klube „Uno“ ir aną vasarą vykusi sueiga „Hydra“.
„Specialiai pasirinkau devintos ryto laiką, kad galėčiau atsibudęs ryte atvažiuoti kaip į darbą – kai galva švari, sekasi pagroti itin kokybiškai, nors mano muzika tokiam paros metui gal ir nėra tinkamiausia“, – šypsosi prisiminęs rytą prie Kauno marių.
O mums atrodo, kad jau yra poreikis dieniniams reivams su stipresne muzika. Juk vakarėlių veteranų, kam virš keturiasdešimt, gretos didėja, sportbačių džiauti ant vinies jie dar nenori, bet mėgstamo atlikėjo iki trečios ryto laukti jau per sunku. Paleidžiam norą į visatą, o kol kas ieškom Aurimo „Stravoje“. Pavijus jį plente ir įsiklausius į besisukančių pedalų ir antroje zonoje esančios širdies plakimo mišinį, jau galima pasijusti viena koja reive.
