Kalbant apie Emmanuelį Leviną įprasta akcentuoti, jog jis yra žydų mąstytojas. Lietuvoje taip pat nuolat pabrėžiame, jog jis yra kilęs iš Lietuvos. Tai, be abejo, ir teisinga, ir prasminga. Levino mąstyme žydiškoji intelektualinė tradicija, ypatingai religinis jos aspektas, yra ypatingai svarbus, tad bandyti minimalizuoti šį aspektą ar nekreipti į jį dėmesio nebūtų nei sąžininga, nei produktyvu.
Galbūt šiek tiek sudėtingiau su lietuviškąja puse – vis tik persidengimo tarp lietuviakalbės kultūrinės tradicijos ir Levino mąstymo nėra daug, tačiau, vėlgi, tas faktas, jog Levinas tarpukaryje publikavosi lietuviškai kultūriniame žurnale „Vairas“, kad čia, Lietuvoje, praėjo švietimo sistemą ir baigė mokyklą, yra dalykai, verti dėmesio ir leidžia įtraukti Leviną į Lietuvos intelektualinę tradiciją, kalbėti apie jos įtaką jam.
Žvelgiant plačiau, kalbėdami apie kultūrines ir nacionalines įtakas Levinui, be abejo, privalome minėti ir rusų kultūrą: jo namuose buvo kalbama rusiškai (tai nebuvo neįprasta tarp to meto apsišvietusių žydų Lietuvoje), jis pats itin mėgo didžiuosius XIX-ojo amžiaus rusų rašytojus, ypatingai Fiodorą Dostojevskį. Neabejotinai turėtume minėti ir Vokietijos filosofinę tradiciją: būtinai fenomenologijos pradininką Edmundą Husserlį, pas kurį Levinui teko studijuoti Freiburge, ir Martiną Heideggerį, kurio mąstymas visą gyvenimą išliko Levino akiratyje.
Ir vis dėlto, kai kalbame apie Leviną kaip filosofą, intelektualinė tradicija, kuri jam padarė didžiausią įtaką, neabejotinai yra prancūziška. Neperdėsime tardami, kad ne tik prancūziškoji intelektualinė tradicija, bet pati Prancūzija – kaip šalis, kaip valstybė, kaip civilizacinis projektas – Levinui visuomet tarnavo kaip orientyras. Prancūzišką civilizaciją jis tapatino su apskritai visa Vakarų civilizacija, su proto, mąstymo ir savi-refleksijos pastanga, unikalia žmonijos istorijoje ne tik savo ištakomis, bet ir pasiektais rezultatais.
Galbūt todėl neatsitiktinai Prancūzijos devizo „laisvė, lygybė, brolybė“ užduotos temos yra nuolatinio Levino dėmesio centre, atsikartoja skirtinguose jo tekstuose, išnyra vis naujomis spalvomis. Tiesa, kiekvieną iš šių sąvokų Levinas perdirba ir, sakytume, atšviežina. Kiekviena jų jo mąstyme nuskamba netikėtai ir naujai, nors tuo pačiu išlieka ištikimos Prancūzijos respublikos ištakoms.
Laisvė
Moderniojoje civilizacijoje laisvė tapo vienu iš atskaitos taškų, viena iš nekvestionuotinų vertybių, kurios pastatymas į centrą neretai yra laikomas moderniosios civilizacijos sėkmės varikliu ir viena svarbiausių priežasčių. Vis tik Levinas jos ištakas įžvelgia dar senajame, antikiniame pasaulyje ir Delfų kvietime „pažinti save“. Jis rašo: „Jei ‘pažink save’ tapo fundamentaliu visos Vakarų filosofijos priesaku, tai todėl, kad galiausiai Vakarai visatą aptinka savyje. Kaip ir Ulisui, kelionė jiems tėra sugrįžimas.“ Tad laisvė čia visų pirma pasirodo kaip savirealizacijos užduotis: „Ji susijusi su mėgavimusi, savęs kaip stebuklingos spinduliuotės centro suvokimu.“ Jau šiose citatose iš karto justi ir Levino kritiškas požiūris į tokią sampratą. Anot jo, tradicinė vakarietiška laisvė yra nukreipta į save pačią – ji savitikslė, orientuota į savo pačios patirtį, yra egotistiška ir, galėtume sakyti, autistiška. Dar kitaip, ji tarnauja tik pačiai sau, o jos esmę Vakarai suvokia kaip laisvę rinktis: „Mano laisvė yra arbitrali.“ Ji renkasi: savo gyvenamąją erdvę, savo įrankius, savo mėgavimosi objektus. Tokia laisvė, Levino žodžiais, yra uzurpatoriška – jai reikia vis daugiau vietos, vis didesnės žaidimų aikštelės, vis didesnio veiklos ploto.
Nors tokioje laisvės analizėje girdime kritiškas nuostatas, Levinas nekviečia atsisakyti laisvės kaip idealo ir nekvestionuoja jos vertės. Greičiau jis siekia parodyti, jog galima ir kitokia laisvės samprata, kuri koncentruojasi ne į vidujinę laisvės patirtį, o į potencialų jos veikimą išorėje. Kitaip tariant, anot Levino, tradicinė Vakarų laisvės samprata jokiu būdu neišsemia subjekto patirties. Tiesą sakant, priešingai, jo požiūriu tradicinė vakarietiška laisvė yra naivi. Ji suponuoja individą, nepriklausomą nuo nieko, tačiau tai įmanoma tik absoliučioje vienatvėje. Žmogus gi, Levino požiūriu, yra sociali būtybė – jis esti nuolatiniame santykyje su kitu, kuris, būdamas autonomiškas ir kitoks, nepasiduoda mūsų laisvės uzurpacinei pretenzijai ir šitaip tamp kliūtimi jai, ją riboja. Būtent todėl laisvė nėra tik mėgavimasis – kitas išveda laisvę iš mėgavimosi į moralės dimensiją. Laisvė yra nuolatinėje įtampoje su kitu asmeniu, su pačiu faktu, kad greta, priešais egzistuoja kitas laisvas asmuo. Tai padaro laisvę problemiška arba, kaip sako pats Levinas, tai daro laisvę sunkia.
Tokią sunkios laisvės sampratą Levinas sieja su judėjiška tradicija, su suvokimu, kad laisvė nuolat patiria išmėginimą atsakomybe. Tačiau, ir tai svarbu akcentuoti, anot Levino, etinis santykis nesunaikina laisvės: „Etiniame santykyje Kitas man pasirodo kaip radikaliai kitas, tačiau ši radikali kitybė santykyje su manimi nesunaikina ir nepaneigia mano laisvės.“
Šiuolaikinė liberali mintis dažnai kartoja Johnui Stuartui Millui ir kitiems 19 a. libertarams priskiriamą mintį, kad „mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda tavoji.“ Tuo bandoma pasakyti, kad iki santykio su kitu asmeniu aš esu visiškai laisvas savo pasirinkimuose. Levinui čia kliūna bent du dalykai. Viena, kitas asmuo tokioje laisvės sampratoje suvokiamas kaip laisvės kliūtis, jos apribojimas ir netgi neiginys ar priešas. Antra, tai suponuoja, kad individo laisvė yra ankstesnė už santykį su kitu asmeniu. Levinas griežtai su tuo nesutinka. Etinis santykis yra ankstesnis už subjektų laisvių susidūrimą, o tai reiškia, kad mano artimo veidas turi kitybę, kuri nėra alergiška, nėra atstumianti. Laisvės nėra be santykio su kitu, laisvės nėra be atsakomybės: „Reikalauti absoliučios moralės reiškia reikalauti absoliučios laisvės.“ Moralumas reiškia ir nemoralumo galimybę – laisva valia reiškia realią galimybę pasirinkti netinkamai. Ir vis dėlto: „Moralė reikalauja absoliučios laisvės, tačiau šioje laisvėje jau egzistuoja nemoralaus pasaulio galimybė – kitaip tariant, moralės pabaiga.“ Kitaip tariant, tvirtinti moralės pirmumą nereiškia tvirtinti, kad moralė yra mums primetama kaip kažkas nekintamo – kaip koks gamtos ar matematikos dėsnis, kurio neįmanoma sulaužyti, net jei ir labai norisi. Moralinis imperatyvas eina greta su laisvu pasirinkimu, kuris, savo ruožtu, reiškia, jog galima pasirinkti ir prieš jį.
Taigi, skirtingai nei įprasta laisvės kaip absoliutaus arbitralumo samprata, Levinui laisvė yra sunki, tačiau jos sunkumas išsprendžiamas ne panaikinus, paneigus ar apribojus kitą asmenį, kurį suvokiu kaip savo laisvės ribą. Laisvė yra sunki, nes jos realizavimas galimas tik per savo atsakomybės prieš kitą realizavimą, nes atsakomybė prieš kitą yra pirmesnė ir fundamentalesnė nei laisvė: „Priešais veidą aš visuomet reikalauju daugiau iš savęs; kuo daugiau jam atsakau, tuo labiau auga reikalavimai. Šis judesys yra fundamentalesnis nei savi-reprezentacijos laisvė.“
Lygybė
Levino moralės filosofija ir Kito asmens kaip kvalifikuojančio mano laisvę suvokimas iš esmės keičia ir lygybės sampratą arba, tiksliau tariant, verčia suabejoti lygybės kaip tokios idealu. Lygybės samprata, kaip politinis idealas iškelta Prancūzijos revoliucijos ir mums taip gerai pažįstama iš pačių įvairiausių kairiųjų sąjūdžių XX-ajame amžiuje, o kaip filosofinė kategorija išplėtota Hegelio, anot Levino, visų pirma yra sąmonės, o dar tiksliau, savimonės kategorija. „Sąmonė yra visiškai lygybė (kai esi pats su savimi lygus).“ Apskritai kalbant, norint įvesti lygybę, reikalinga sistema, kuri leistų išmatuoti: iš ten, kur reikia, atimti, ir ten, kur reikia, pridėti. Tad matavimo sistema, pats protavimas yra reikalingi lygybės idealui įtvirtinti.
Bėda ta, kad moralės santykyje, anot Levino, toks matavimas yra neįmanomas. Kaip jau minėjome, moralėje Kitas pasirodo kaip radikaliai kitas – kitas asmuo užeina už bet kokios matavimo sistemos, jis pasirodo prieš mus kaip unikalus, vienatinis, ir būtent todėl tarpasmeniame santykyje lygybė yra neįmanoma. Tam tikra prasme galėtume sakyti, kad lygybės idealas reikalauja nuasmeninimo, o taigi ir nužmoginimo. Tam, kad galėtume sulyginti ar bent jau lyginti, turime išvalyti kiekvieną nuo jo unikalių savybių.
Tad Kito kitoniškumo išsaugojimas suponuoja ne lygybę, o, priešingai, nelygybę. Mes nesame lygūs. Lygybė reiškia tapatumą, o tapatumas reiškia vienį. Tai Hegelio vizija, kad visi skirtumai ištirpsta universalioje, absoliučioje sąmonėje. Levinas, siekdamas išsaugoti kiekvieno individo autonomiją, kvestionuoja pačią lygybės sąvoką. Anot jo, Kito asmens patirtis, jo buvimas priešais mane, jo veidas trauko šią lygybės utopiją. Moralė nėra lygybės, kurioje mūsų skirtumai ištirpdomi lyg nereikšmingos detalės, siekis. Priešingai, moralė yra Kito kitoniškumo išsaugojimas. Būti moraliam yra ne elgtis su visais vienodai. Būti moraliam yra pripažinti kito asmens išskirtinumą ir unikalumą santykyje su manimi pačiu, jo visišką neredukuojamumą į kokią nors matų sistemą.
Tiesa, tai nereiškia, kad Levino filosofija, atmesdama lygybės idealą, tuo pačiu atmeta ir teisingumo siekį. Teisingumas, kaip ir (nors dažnai manoma priešingai) politinis mąstymas, Levinui yra labai svarbūs. Tačiau teisingumas jam kyla iš moralės, o ne atvirkščiai. Moralė, t. y. absoliučios atsakomybės santykis su kitu asmeniu, yra pamatinis žmogiškumo matmuo, o etika yra pirmoji filosofija. Tuo tarpu teisingumas yra reikalingas, nes esama daugiau nei vieno kito asmens. Kaip Levinas sako, „esama trečio“. Ir todėl mano atsakomybę prieš kitą riboja ne mano siekis būti lygiu su tuo kitu – ją riboja mano atsakomybė prieš trečią. Liberaliąją utopiją „Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda tavo laisvė.“ Levinas pakeičia begalinės atsakomybės vizija: „Mano atsakomybė už tave baigiasi ten, kur prasideda mano atsakomybė už dar kitą.“ Čia niekas man nieko nėra skolingas, čia aš nesu su niekuo lygus. Lygybės utopija yra pavojinga, nes ji rizikuoja kiekvieno individo unikalumu bei siūlo rasti atskaitos tašką ar matą už individo ribų.
Brolybė
Immanuelis Kantas teigė, kad bet kuri filosofija ar filosofinė sistema prasideda nuo postulatų, nuo teiginių, kurie nėra paremti kitais teiginiais ir kurie yra laikomi savaime teisingais. Jei reiktų nurodyti Levino filosofijos postulatus, vienu pirmųjų būtų galima įrašyti teiginį: „Neįmanoma paneigti žmonių brolybės.“ Jei yra viena tiesa, kuri Levinui yra ir esminė, ir neabejotina, tai tai, kad žmogus žmogui yra brolis – ne vilkas, ne konkurentas, ne atsitiktinis pakeleivis ar tiesiog įkyrus trukdis. Ne, žmogus žmogui yra brolis, o tos brolybės esmė – bendrystė, išgyvenama kaip įsipareigojimas kitam.
Svarbu tai, kad ta bendrystė nėra paremta rūšiniu ar klasiniu panašumu. „Brolybė eina anksčiau nei rūšies bendrystė.“ Tai ne žmonių rūšies bendrystė prieš kitas gyvūnų ar atėjūnų rūšis. Leviniška bendrystė remiasi kito unikalumu, kuris kaip tik pasižymi tuo, kad kitas yra visiškai neredukuojamas į jokį rūšies bendrumą, o stoja prieš mane kaip specifinis, neturintis jokių analogų. Levinui tai svarbu, nes jis nori išsaugoti ir akcentuoti individo unikalumą ir autonomiją. Brolybę jaučiame ne žmonijai, ne abstrakčiai visumai, o kiekvienam konkrečiam sutiktam individui kaip konkrečiam individui. Šio konkretaus santykio su konkrečiu individu šviesoje skleidžiasi visi kiti mano santykiai, požiūriai ir nuostatos: „Mano santykis su kitu kaip artimu suteikia prasmę mano santykiams su visais kitais.“ Būtent dviejų asmenų santykis – veidu prieš veidą, akis į akį – yra fundamentalus ir ankstesnis už rūšinį ar klasinį klasifikavimą. Pirma yra Kito apsireiškimas, pasirodymas prieš mane. To, kuris užklausia mano laisvę, atsisako būti lygus su manimi, prašo ir reikalauja atsakomybės už jį ir steigia brolišką santykį su juo.
Neabejotina, kad brolybė Levinui yra svarbiausias dėmuo iš Prancūzijos motto. Jo versijoje rikiuotė būtų brolybė, laisvė, lygybė, kur pats broliškas santykis tarp asmenų leidžia realizuoti sunkią laisvę, laisvę kaip atsakomybę už kitą, o lygybė randasi kaip tų atsakomybių prieš daug individų balansas, kaip teisingumas, kuris yra nuolatinėje vidinėje įtampoje.
