Vasario 26 d. švenčiame Prezidento Aleksandro Stulginskio 140-ąsias gimimo metines. A. Stulginskį šiandien mes geriausiai pažįstame kaip Lietuvos prezidentą, Nepriklausomybės Akto signatarą, tačiau nedaug kas žino, kad jis buvo ir talentingas agronomas. Būtent šis inteligentui netradicinis vaidmuo stipriai prisidėjo formuojant jo asmenybę ir gyvenimo kelią. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ apie A. Stulginskį pasakoja Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkas Laurynas Blažys.
A. Stulginskis gimė 1885 m. vasario 26 d. Kutalių kaime (Kaltinėnų vls., Raseinių apskr.). Jis buvo jauniausias, dvyliktas vaikas bežemių valstiečių šeimoje ir vienintelis, kurį tėvai išleido mokytis. Iš pradžių jis svarstė apie dvasininko kelią, tad įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, vėliau teologijos studijas tęsė Austrijoje, tačiau, atėjus lemiamam momentui priimti kunigystės šventinimus, jų atsisakė, tikėdamas, kad Lietuvai bus naudingesnis kaip žemės ūkio specialistas. „Man norėjosi būti arčiau savo liaudies, padėti kelti tautos gerovę. Lietuva perdėm žemės ūkio kraštas. Man atrodė, kad ūkininkaujama atsilikusiai. Žemdirbiams labai trūko žinių, kaip dirbti žemę, auginti gyvulius ir t. t. <…> O lietuvių agronomų tik vienas kitas, taigi tvirtai ryžausi tapti agronomu, nes būdamas agronomu veiksmingiau galėsiu padėti savo tautiečiams“, – prisiminimuose rašė Stulginskis.
1913 m. Vokietijoje sėkmingai baigęs agronomijos studijas, A. Stulginskis sugrįžo į Lietuvą. Vis dėlto carinės Rusijos užimtame krašte lietuviui katalikui gauti valstybinį darbą buvo sunku. Naujasis agronomas ilgai ir nesėkmingai varstė vietinių valdininkų duris, bet tik gavęs Rusijos Dūmos atstovo Martyno Yčo rekomendaciją, sėkmingai įsidarbino Alytaus rajoniniu agronomu. Jei rusų agronomai šį darbą dirbo atmestinai, A. Stulginskis siekė realiai pagerinti lietuvių ūkininkų padėtį. Būdamas agronomu jis keliaudavo po sau priskirtą apylinkę, bendravo su ūkininkais, klausėsi jų nuogąstavimų, padėdavo gauti pigesnių trąšų, žemės ūkio padargų. Savo aktyvios veiklos dėka A. Stulginskis užsitarnavo Lietuvos ūkininkų pagarbą ir buvo patenkintas, kad pagaliau gavo progą dirbti tautiečių labui.
Ramų agronomo gyvenimą sudrumstė prasidėjęs Pirmasis pasaulininis karas. Pradžioje svarstęs evakuotis, A. Stulginskis tvirtai apsisprendė likti Lietuvoje ir kiek galima padėti tautiečiams ir Lietuvai karo negandoje. 1915 m. jis įsitraukė į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veiklą. Jam kaip agronomui buvo pavesta organizuoti draugijos daržus, kurie turėjo padėti prasimaitinti karo nustekentiems Vilniaus gyventojams. Dirbti nebuvo lengva. Draugija stokojo dirbamos žemės plotų, sėklų, o ir užaugintas daržoves dažnai pasisavindavo vokiečių kariai. Vis tik A. Stulginskio prižiūrimi daržai suklestėjo, o jų užauginamos produkcijos pakako ne tik Vilniaus prieglaudoms ir bendrabučiams, bet ir draugijos nariams.
Pelnęs lietuvių bendruomenės pripažinimą, A. Stulginskis pasinėrė į aktyvią politiką: dalyvavo Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigime, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir pasirašė Vasario 16-osios Aktą, dirbo pirmosiose šalies Vyriausybėse, o 1919 m. kaip agronomui jam buvo patikėtas Žemės ūkio ministro portfelis. Ypatingi A. Stulginskio gyvenime tapo 1920 metai. Krikščionių demokratų blokui laimėjus Steigiamojo Seimo rinkimus, jis buvo išrinktas jo pirmininku ir pradėjo eiti Respublikos prezidento pareigas.
Vienas iš atsakingiausių A. Stulginskio darbų buvo Lietuvos žemės reforma. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, viena iš esminių problemų buvo dvarininkai, kurie sudarė apie 1 % valstybės gyventojų, tačiau valdė ketvirtadalį šalies teritorijos, o bene pusė to meto lietuvių buvo mažažemiai arba bežemiai. Žemės reforma numatė apriboti stambių dvarininkų valdomus žemės sklypus ir juos nusavinus perduoti valstiečiams. Kaip prezidentas A. Stulginskis nevengdavo vykti į įvairias žemės reformos inspekcijas, kur kartu su žemės ūkio ministru Mykolu Krupavičiumi stebėdavo, kaip išparceliuotų dvarų laukuose kurdintis sekėsi valstiečiams. Prezidentą sutikę valstiečiai dėkojo, kad nors ir tenka sunkiai dirbti, bet gavę žemės jie pirmą kartą gyvenime gali kurti sau ir savo vaikams ateitį.
Savo akimis išvydęs pirmuosius reformos vaisius, prezidentas neslėpė susijaudinimo: „Tai, ką esu šiandien pamatęs, galutinai sugriovė manyje baimę dėl žemės reformos pasėkų. Lietuvis savo darbu stebuklus daro. Su tokiais žmonėmis Lietuva nežus.“ Per visą tarpukarį vykusi žemės reforma buvo sėkminga: valstiečiams išdalinta apie 460 000 ha žemės, susikūrė beveik 39 000 naujų ūkių, kas paspartino Lietuvos žemės ūkio plėtrą.
Net ir pasiekusį valstybės politinę viršūnę A. Stulginskį traukė žemė. Artėjant antrosios kadencijos pabaigai, 1926 m. prezidentas už 120 tūkst. litų įsigijo netoli Kretingos esantį nustekentą Jokūbavo dvarą su 150 ha žemės ir pasiryžo jį prikelti antram gyvenimui. Tai įgyvendinti patyrusiam agronomui sekėsi neįtikėtinai sėkmingai. Ūkio našumui užtikrinti A. Stulginskis pasitelkė dar studijų laikais įgytas žinias. Iš Nyderlandų ir Danijos parsivežė veislinių karvių, kurios buvo itin pieningos, naudojo modernius žemės ūkio padargus. Nepaisant savo statuso, pats prezidentas nevengdavo kartu su dvaro darbininkais kibti į ūkio darbus. Jokūbave ne kartą savo buvusį kolegą lankęs M. Krupavičius prisimena: „Kelis kartus buvau aplankęs naują, įdomų, iš prezidentų išėjusį ūkininką. Nė karto neradau jo bepavėsiaujančio ar ištaigingai fotely išsitiesusio savo rūmeliuose, nerūpestingai laiką leidžiančio. <…> Kiek kartų jį aplankydavau, tiek kartų jį rasdavau laukuose vienmarškinį, basą, pareitotomis kelnėmis ir rankovėmis prie tokių darbų, kokius darbymečiu dirba kiekvienas ūkininkas.“
A. Stulginskis ūkio produkciją pats veždavo į Kretingą, čia ją parduodavo. Tuo metu atsirasdavo žmonių, kurie neigiamai žiūrėjo į ūkininku tapusį prezidentą, esą buvusiam šalies vadovui nedera užsiimti tokiais darbais. Vis tik A. Stulginskis nemanė, kad agronomo ar ūkininko darbas yra netinkamas, jis tiek pat patogiai jautėsi ir dėvėdamas prezidento cilindrą, ir sodo aprangą.
Ūkininkavimą sustabdė 1940 m. prasidėjusi sovietinė okupacija. 1941 m. birželio 14 d. Aleksandras ir Ona Stulginskiai buvo suimti ir ištremti į Sibirą, kur praleido 15 metų tremtyje. Grįžti į Kauną tremtiniams pavyko tik 1956 m., tačiau čia jų gyvenimas nė iš tolo nepriminė Nepriklausomos Lietuvos laikų. Stulginskiai turėjo glaustis mažame kambarėlyje Vilijampolėje. Be to, A. Stulginskiui, kaip buvusiam šalies vadovui, nebuvo paskirta pensija, todėl, norint išlaikyti sunkiai sergančią žmoną bei visiškai nenuskursti, 71-erių vyras turėjo ieškotis darbo. Čia jam vėl pasitarnavo jo agronomo žinios: įsidarbino Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės stotyje. Net ir būdamas garbaus amžiaus, A. Stulginskis šį darbą atliko pavyzdingai – susirašinėdamas su JAV gyvenančia dukra Aldona jis teiravosi literatūros apie augalų auginimą šiltnamiuose. Vytėnuose A. Stulginskis dirbo iki 1960 m., kai išėjo į pensiją.
2025 m. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune visus metus mini A. Stulginskio 140-ies metų jubiliejų. Gimtadienio proga vasario 26 d. 17 val. kviečiame prisiminti Prezidentą A. Stulginskį istorikų diskusijoje „Politiko gimimas“, o liepos 6-ąją pakviesime į naujos parodos atidarymą.
