„Jei Ukrainos klausimu esame vieningi, tai yra kitų politinių iššūkių, prieš kuriuos kartais pasijaučiu labai vienišas“, – savo būseną Kaune apibūdina Lukas Mykolaitis. Mūsų žurnalo puslapiuose jis ne kartą svečiavosi kaip fotografas, įamžinantis pašnekovus ir vietas. Visgi kauniečio dienos susideda iš daugybės įdomių sluoksnių, kurių bent dalis nusipelno būti aptarta viešai. Galbūt dėl to, kad išgirstumėte, kaip galima mąstyti neribojant savęs apibrėžimais ir taisyklėmis.
Neretai (ypač tamsiu paros metu) mūsų pašnekovą galima sutikti miesto centro ir aplinkinių rajonų gatvėse gatvelėse su fotoaparatu rankose. Išskirtinėmis progomis – prie DJ pulto, nors pats sako, kad tai daro vis rečiau, nes nebemato prasmės visko pilnoms aplinkinių ausims siūlyti dar ir savo muzikos. Iš Luko lūpų nuskamba ir netikėtas patarimas: „Dabar muzikos klausau per „Tidal“, ši programėlė patinka tuo, kad nerodo kūrinių perklausų skaičiaus, – tai yra, nežinau, ar tai, ką klausau, yra populiaru, ar ne. Taip gerokai praplėčiau horizontus.“
Taviškis procesas tartum atvirkščias įprastiems – žmonės užauga, palieka giminės namus, kraustosi kitur. O tu atsikraustei į šeimos namą Žaliakalnyje.
Taip, užaugau kitame miesto gale, bet pasivaikščioti vis ateidavau į šią, senąją Žaliakalnio dalį. Namo, kuriame gyvena mano senelis, interjerą netgi tapiau Kauno dailės gimnazijos baigiamajam darbui, romantizavau jį. Vaikystėje asmeninio santykio su ta vieta neturėjau, tik vėliau, jau baigęs bakalauro studijas, priėmiau sprendimą, kad norėčiau jame gyventi. Name buvo pusiau apleista palėpė, į kurią eidavau tapyti. Jausdavausi kaip apžvalgos bokšte, per plyšius matėsi visas miestas, girdėdavosi kariljono varpai. Galiausiai man pasidarė įdomus asmeninis santykis su istorija. Aptikau, kad senelis turi sukaupęs daug archyvinės informacijos apie namą ir gatvę, tai jo pavyzdys įkvėpė tyrinėti aplinką per istoriją. Iki tol mieste tiesiog hangindavau.
Baigei tapybos studijas, kodėl nesi tapytojas?
Fotografija man pasirodė kaip atsvara tapybai. Tiesiog nesijutau labai laimingas dailės akademijoje… Iš Vilniaus perėjau į Kauno fakultetą, baigiau studijas, bet nebenorėjau būti su šia vieta siejamas. Apskritai fotografija tapo įrankiu patogiau, mobiliau stebėti miestą. Tapyba – stacionarus užsiėmimas, turi būti studijoje, plauti teptukus, o tai man niekada nepatiko. Mieliau spontaniškai renkuosi atsistoti ir eiti. Taigi net ir nežinau, kas iš tiesų mano įrankis – fotoaparatas ar ėjimo praktika.
Ar noras tyrinėti Kauno istoriją ir istorijas susijęs su tuo, kad tavęs netenkina oficialus miesto pristatymas, jo įvaizdis? Jauti, kad yra įdomesnė tiesa?
Turbūt taip, bet kai pradėjau, nelabai net buvo aišku, kokia yra oficiali tiesa. Pirmoji mano fotografijos paroda apie tarpukario modernizmą įvyko dar 2012 ar 2013 metais, prieš visiems masiškai pradedant apie tai kalbėti. Dar ir šiandien su fotoaparatu rankose galiu valandą ar dvi fotografuoti net nenutoldamas nuo savo namų. Pirmiausia norėjau ištyrinėti savo kiemą, kiek galiu aprėpti, – juk vienas žmogus visko neištyrinės.
Taip, reikia bendraminčių. Galim pasukti pokalbį prie mokslofikcinio Paveldo instituto, kuris debiutavo dab. Kauno Ąžuolyno viešosios bibliotekos pastato videotyrimu „Istorinis tirpsmas KAVB bibliotekoje“, atliktu pradedant jį rekonstruoti.
Žmonės aplink mane tikrai įkvepia. Fotografija prasidėjo iš vienišumo, o tolesnės praktikos vystėsi radus bendraminčių, pradėjus keistis idėjomis. Taip, Paveldo institutas prisistatė su videodarbu apie biblioteką „JCDecaux“ parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Taip pat jį parodėme 2023 m. pabaigoje savo pačių inicijuotame įvykyje „Dūlà“ Kauno senųjų kapinių administraciniame pastate. Buvo tikrai puikus savaitgalis, pristatėme grupinę meno parodą, paskaitų ciklą, ekskursijas, atėjo daug susidomėjusių kauniečių, ne tik meno lauko atstovų. Šių metų rudeniui irgi kai ką planuojame su institutu.
Biblioteka buvo mus suvienijęs projektas. Mano bičiulio, klasės draugo Miko Zabulionio senelis architektas Boleslovas Zabulionis – jos projekto autorius, o su viena Paveldo instituto įkūrėjų, anksčiau Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje dirbusia, daug įdomios informacijos sukaupusia Julija Račiūnaite labai daug vaikščiodavom ir kalbėdavom apie alternatyvą Kauno istorijos pozicionavimui. Natūralu buvo viską sujungti (dabar Paveldo instituto kolektyvą sudaro Lukas, Mikas ir Severina Venckutė, – red. past.).
Ar nesulaukiate rimtų interesantų kreipimųsi, apskritai požiūrio į institutą kaip oficialiai paveldą saugančią ar tvarkančią įstaigą?
Sulaukiam, ir neretai mums toks požiūris padeda – mažiau kyla klausimų, ko mes čia norime. Būna, kad mus pažymi visokiuose valstybiniuose, su paveldu susijusiuose renginiuose. Žiūrime į tai su šypsena, mūsų veikla ir pavadinimas juk ir yra ironiški. „Paveldo institutas“ – skamba rimtai, bet juk trūksta dar bent vieno žodžio, tiesa?
O kas tau yra paveldas?
Asmeniniai projektai suformavo platų žvilgsnį į tai, kas gali būti laikoma paveldu. Taigi tai turbūt bet kas, ką sureikšminame kaip atmintį ar prisiminimą. Oficialiai tai reglamentų kratinys, kultūriškai – tai, ką gavome kaip tauta ar regiono gyventojai. Pavyzdžiui, japonams svarbiau sklypas, teritorija, o mums – tai, kas joje stovi. Man įdomi sentimentalioji paveldo dalis, nes puikiai suprantu, kad kitiems ji gali nieko nereikšti, tada ir pasidaro įdomu – kaip istoriją papasakoti kitam žmogui, kad jis į tai pasižiūrėtų asmeniškai.
Spalį Tarptautiniame fotografijos ir medijų meno festivalyje (IPMA) pristatei meninį tyrimą apie Kauno tvirtovės tvorą, kurios segmentai ir šiandien išsibarstę po įvairias oficialias ir privačias Kauno erdves. Kaip save ir savo sentimentalius, istorijai jautrius projektus matai bendrame tarp skaitmeninių klystkelių ir perdegimo pakibusiame šiuolaikinio meno kontekste?
Turbūt tuo ir skiriasi mano požiūris nuo paveldo departamento (juokiasi), kad aš neignoruoju dabarties, kurioje gyvenu. Nevertinu istorinių temų geriau už šiuolaikines, ir atvirkščiai. Man įdomu, ką daro bendraamžiai, be to, nesu fanatiškas Kauno patriotas, domiuosi, kas vyksta kituose miestuose ir šalyse. Pastaruosius keletą metų šiuolaikiniame mene populiarėja raktažodis „atmintis“, man jis visada buvo svarbus ir šiuo atveju pasirodė kaip niša, per kurią galiu įeiti į šį lauką.
Minėjai, kad jūsiškis Paveldo institutas – lyg alternatyva vyraujančiam požiūriui. Kokiam konkrečiai?
Viskas prasidėjo nuo gana pragmatiško dalyko. Kai pradėjome tyrinėti Kauno apskrities viešąją biblioteką, ji nebuvo niekaip saugoma. Žemėlapyje matosi, kad aplink visas rajonas „paveldinis“, išskyrus biblioteką. Suvokėme, kad mąstome nekonvenciškai, nes postmodernistinis paveldas mums atrodė lygiai toks pats svarbus, kaip modernistinis. Visuomenėje lūžis įvyko tik vėliau, pradėjus kalbėti apie M. Žilinsko dailės galeriją ir ją įtraukus į paveldo sąrašus. Tik, kiek mačiau interjero projektą, jis bus sterilizuotas, išliks viso labo zigzaginiai suolai…
Ar kaip menininkų kolektyvas ketinate ką nors dėl to daryti?
Nemanau, nes tuomet jau reikėtų pasišvęsti ir būti miesto aktyvistais, kurie garsiai reaguoja į visas problemas. Tai reikalauja labai daug energijos ir ne visada yra produktyvu. Mūsų kolektyvą dabar labiau domina kūryba – toks ir buvo planas.
Galėtum kurti Berlyne ar dar kitur. Kodėl Kaune?
Dar turiu čia nebaigtų reikalų. Esu čia daug prikontempliavęs, nors kartais atrodo, kad ne viskas tebėra aktualu. Bet mintys kaupiasi, ir po penkerių ar šešerių metų vis dar matau jose prasmę. Jaučiu, kad yra dar ne viena tema, kuria turiu ką pasakyti. Gyvendamas kitur negalėčiau to padaryti. Renkuosi būti mediatoriumi tarp šio miesto ir šiuolaikinio meno scenos. Sutikite, šis vaidmuo svarbus, ir Paveldo instituto kolektyve vis pasikalbame, kad jei mes nedarysim, tai niekas nedarys. Kiek turėsiu energijos, tiek darysiu, nors tikrai būna momentų, kai nebesinori nieko. Žmonių apatiškumas tam tikrais klausimais gali privesti prie perdegimo.
Kokie artimiausi tavo planai?
Jau minėtą tvirtovės tvoros tyrimą kovo pradžioje pristatysiu Vilniuje, kultūros komplekse „Sodas 2123“ veikiančioje galerijoje „Atletika“, Monikos Kornilovos ir Artūro Mitino kuruojamoje parodoje „Bakakay“. To ir siekiau šiuo projektu, nesinorėjo eilinį kartą kauniečiams pasakoti apie Kauną, ko ir taip yra pakankamai. Labiau norėčiau tai paversti tiesiog įdomia istorija, kuri gali suskambėti ir kitame kontekste, šiuo atveju – parodoje apie vaikystę ir nejauką. O rudenį, kaip jau sakiau, laukia Paveldo instituto naujiena.
