Kai išgirstu žodį „laiptinė“, kartais užsigalvoju apie Arūno Vaitkūno (1956–2005) paveikslus, jų spalvyną ir gelmę. Tokias laiptines, kokių šiandien nelabai ir atrasi. Būdama vidutinio amžiaus kauniete, esu viena iš daugybės stipriai paveiktų šio tapytojo manieros, praeinančio laiko dvasios, bet nedaug yra tų, kurie geba poveikį ar santykį paversti savita vertinga materija.
Dar praėjusį rudenį apie vaitkūniškas laiptines kalbėjomės su Luku Mykolaičiu. Meniniais architektūros ir aplinkos tyrimais užsiimantis Lukas tuomet papasakojo, kad Kauno paveikslų galerijoje aplankęs parodą, surengtą praėjus penkeriems metams po A. Vaitkūno mirties, apskritai giliau susidomėjo erdve ir netgi apsisprendė stoti į tapybą, nors vėliau pasirinko kitas išraiškos priemones.
Šįkart žurnale pristatome fotomenininko Gintaro Česonio žvilgsnius į laiptus ir laiptines, tik ne Kauno ar Vilniaus, tyrinėtas tapytojo, o Tbilisio, kuriame kaunietis lankėsi 2012 metais. Būtent Sakartvele 2005 metais netikėtai mirė A. Vaitkūnas, su kuriuo G. Česonis buvo ne tik kolegos, dirbę Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, bet ir draugai.
Štai kaip 2022 m. Vilniuje vykusios šio ciklo parodos anotacijoje rašo menotyrininkė prof. dr. Rasa Žukienė: „Daugelis Kauno jaunesniųjų kūrėjų, jų tarpe ir Gintaras Česonis, ir šiandien pripažįsta šios asmenybės pozityvią įtaką jų pasaulėžiūrai ir etinėms nuostatoms. Prisiminimai ir dvasiškai artimo bendražygio praradimo kartėlis Gintaro Česonio žvilgsnį nukreipė į Tbilisio senamiesčio namų laiptines, Arūno Vaitkūno mėgtą tapybos motyvą, ir sukūrė fotografijų ciklą „Laiptai į dangų“. Manau, svarbu pasakyti, kad pas mus retokai sutiksi menininką, savo kūryboje mąstantį apie kitą menininką ir kūryboje jam išreiškiantį pagarbą.“
„Laiptinė – tai vieta, kur praeina įvairiausi žmonės, bet niekas užsibūna, nes nejauku ir nesaugu. Tapytoją visa tai pastūmėdavo panirti į klampias niuansuotas spalvines gamas“, – toliau dėsto R. Žukienė. Anot jos, „Gintaras Česonis senuosius Tbilisio senamiesčio laiptus mato pilkšvai monochrominių atspalvių gamoje, ir, sakyčiau, kažkaip viltingai, lyg laiptus į metafizinį Dangų“.
