Gruodį Kauno paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ – daugiasluoksnė, kiekvieną veikianti vis kitais būdais. Vieni noriai dalinasi prisiminimais apie savo pačių gimtadienius kavinėje „Pasaka“, antri tvirtina, kad „nu taip baisiai tikrai nebuvo“, treti apskritai kraipo galvas – kodėl tai turėtų būti įdomu? Bet įdomu. Paroda gausiai lankoma, ir prasminga į ją grįžti antrą ar trečią kartą.
Vasario 13-ąją Kauno paveikslų galerijoje vyks susitikimas su viena parodos bendraautorių dr. Ieva Balčiūne. Istorikės kuruotas „Našlaičių kambarys“ liudija apie vaikystę, nemačiusią „Pasakos“ vitražų. Praėjusiais metais leidykla „Aukso žuvys“ išleido I. Balčiūnės monografiją „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“ – šiurpus ir labai svarbus tyrimas apie tai, kas iš tiesų vyko už vaikų namų durų, kas ir kodėl į juos ir panašias įstaigas papuldavo, ir koks apskritai buvo požiūris į mažą vaiką. Nuo pokario (tiksliau, tarpukario – būtent tada sovietinėje Rusijoje suformuoti globos principai, vėliau atėję ir iki Lietuvos) iki pat 9-ojo dešimtmečio – pažeidžiamiausio visuomdenės sluoksnio realybė slogi, ir ne visi jos sluoksniai jau atskleisti.
Būtent šią knygą jos autorė ir istorikas Dangiras Mačiulis, moderuojami vienos parodos kuratorių Auksės Petrulienės, galerijoje ir aptars. O aš su I. Balčiūne pasikalbėjau vos baigusi skaityti „Augintinius“ – tikiuosi, mudviejų pokalbis paskatins ir jus į pristatymą ateiti atlikus namų darbus.
Mane jūsų knygoje labiausiai glumino du dalykai. Tai skaičiai – mirusių kūdikių pokarių, abortų, apskritai vaikų globos namuose… Ir tada – pertvarkų kiekis. Atrodo. kad nebuvo nė vienų metų, kad viskas būtų taip pat, kaip ankstesniais. Kaip manote, kodėl reikėjo tiek daug tų pertvarkų globos sistemoje? Ar dėl to, kad ji vis neveikė, ar tiesiog reikėjo simuliuoti darbą?
Pertvarkos vyko keliais etapais. Esminė buvo 1957 metais, pakeitusi stalininę struktūrą, kai vietoje kolonijų atsirado mokyklos-internatai. Turinys ne taip smarkiai skyrėsi bet pervadinimas turėjo lyg ir humanizuoti struktūrą. Vėlesni pervadinimai jau buvo visiškai formalūs. Tik atrodo, kad kaitos daug. Aišku, ilgainiui, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, buvo bandymų sistemą efektyvinti. Pertvarkos vyko ne taip centralizuotai, o vietos lygmenyje – pavyzdžiui, pamatoma, kad didelė dalis specialiųjų mokyklų-internatų kontingento yra vaikai su specialiaisiais poreikiais, jiems ta sistema neveikia, tad reikėtų atskirų įstaigų. Visgi, nors tokių sumanymų reformuoti įstaigų tinklą buvo, jie praktiškai nebuvo įgyvendinti.
Ne vienoje vietoje minite darbuotojus, kurie prisidėjo prie sistemos netobulumo, traumuodavo vakus netyčia ar specialiai. Kodėl tokios įstaigos pritraukia tokio tipo žmones? Atrodytų, su vaikais turėtų dirbti juos mylintys.
Na, pirmiausia reikėjo užpildyti darbo vietas, į kurias niekas nesiveržė. Tikrai – etatai tokiose įstaigose niekada nebuvo pilnai užpildyti, kai kuriuose vaikų namuose ir pusės darbuotojų trūkdavo. Tai reiškia, kad ten dirbusiems tekdavo dvigubas krūvis, o tai vedė prie problemų akumuliavimosi, ir taip toliau. Juk tai sudėtingas, sunkus darbas, ir norinčių jį dirbti niekada nebuvo daug. Pašaukimas dirbti su vaikais – viena, bet su našlaičiais? Su kūdikiais?
Kitas dalykas – pokariu, po antrosios sovietų okupacijos, iki tol šioje srityje dirbusiųjų nebeliko, nes daugelis jų neatitiko ideologinio žodžio, nebuvo susipažinę su sovietine pedagogika, ne taip dirbo, ne taip kalbėjo… Sistema buvo pradėta pildyti naujais kadrais, o jų buvo įvairiausių.
Archyvuose yra išlikę nusiskundimai darbuotojais, kurie šiaip jau baigę pedagogikos ar medicinos studijas – neva, nenori ar nemėgsta dirbti, nemyli savo darbo. Man tas pasirodė keista – žmonės lyg ir patys pasirinkę specialybę, bet dirbti nenori. Neturiu atsakymo, kodėl, galiu tik spekuliuoti. Visgi darbo rinkos nebuvo, negalėjai labai laisvai migruoti tarp pasirinkimų.
Kaip Lietuva atrodė bendrame SSRS kontekste, ir kaip SSRS atrodė pasauliniame kontekste „augintinių“ klausimais?
Kalbant apie Lietuvą, tai yra tokia problema, kad Sovietų Sąjungos mastu praktiškai nėra tyrimų, negaliu palygint mūsų situacijos su Latvija ar Uzbekistanu. Yra pavienių ieškojimų, bet jie gana tendencingi.
Pasauliniame kontekste skirtumas nebuvo labai jau didelis. Žinoma, yra specifika. JAV, Kanadoje, Australijoje – autochtonų vaikai, kurie buvo įtraukiami į perauklėjimo sistemą, Anglijoje ir Airijoje – vienuolynų prieglaudos, kuriose, kaip dabar žinome, vyko baisūs nusikaltimai. Taigi nebūtinai Vakaruose buvo smarkiai geriau. Požiūris, elgesys, auklėjimo metodai – viskas panašu. Tai, sakyčiau, modernybės bruožas – žmonių efektyvinimas, normalizavimas, rengimas šviesiam rytojui kurti.
vaikų pasaulis yra labai iškalbingas ir gali būti raktas į daugelį atradimų.
Šis klausimas gana dažnas – maždaug, na, pasakykite, kur buvo blogiau. Bet man atrodo, kad tai nėra labai svarbu. Juk tai, kas vyko čia, yra svarbu mums, ir tai yra pakankama priežastis tirti ir narplioti tas problemas, nes jos yra patirtos čia augusių žmonių.
Aš tokį savo įsivaizdavimą ir norėjau pasitikrinti – kad viskas buvo gan panašu, tik ideologijos skyrėsi.
Taip, tiesa. Be to, svarbu pasakyti, kad Vakaruose situacija gana sparčiai keitėsi. Reformos iš tiesų vyko, aukos viešino nusikaltimus, jų vykdytojai buvo teisiami, teisingumas bent iš dalies buvo grąžinamas. Sovietų Sąjungos socialinėje sferoje – stagnacija. Apie jokį teisingumą aukų atžvilgiu nekalbame. Niekam nešautų į galvą atlikti tyrimą dėl kokioje nors konkrečioje įstaigoje vykdytų nusikaltimų, rasti nukentėjusius vaikus.
Kalbant apie viešumą… Kaip jūs ieškojote pašnekovų šiam tyrimui? Gana jautriai įvade rašote, kad sunku su šia medžiaga po to dirbti. Visgi ji labai paveiki, kad ir kokios trumpos tos citatos, įterptos tekste, būtų.
Pirmasis metodas – per įstaigas, kurios, pakeitusios pavadinimus, gal sujungtos, bet dar veikia. O kai randi vieną, prasideda sniego gniūžtės efektas – tas pažįsta aną, trečias ketvirtą… Be to kai imi pasakoti, kokį darai tyrimą, atsiranda kokia pažįstamo močiutė, senelis… Buvo ir susisiekusių visai nepažįstamų žmonių – jie spaudoje perskaitė apie mano tyrimą. Pasitaikė tikrai malonių pažinčių, bet buvo ir kontaktavusių tam, kad mane įžeistų, maždaug, viskas čia ne taip, kodėl aš šmeižiu… Įvairių reakcijų buvo.
Kodėl tiems žmonėms buvo svarbu pasidalinti prisiminimais? Ar jautėt, kad jiems palengvėdavo išsikalbėjus?
Nesu tikra, susidariau įspūdį, kad gal ir pasunkėdavo. Man iškildavo įvairiausių klausimų, susijusių su tyrimo etika – kaip gi elgtis, kai matai, kad žmogus ašaroja? Juk nesi psichoterapeutė, negali pasiūlyti nieko mainais.
Iš patirties galiu pasakyti, kad autentiškiausias pasakojimas – kai žmogus pirmąkart atsiveria. Tada jis kalba spontaniškiau, gali išgirsti daugiau emocijos, nesurežisuotų pasisakymų. Tokie interviu emociškai intensyvūs, bet daug iškalbesni ir parankesni tyrimui. Pavyzdžiui, buvo moteris, jau žurnalistei pasakojusi savo istoriją, ir jau susidėliojusi, ką ir kaip norėtų sakyti, o ką – nutylėti. Netgi neuždavusi konkretaus klausimo girdėdavau, kaip ji į jį atsako, pati sau jį užduoda. Mane tokie momentai trikdydavo.
Kai vaikščiojau parodoje „Pasaka“. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“, man įstrigo dvilypės lankytojų reakcijos. Vieni akivaizdžiai euforijoje nuo nostalgijos, kiti kritiški praeičiai. O treti – kritiški pateiktoms istorijoms, sako, „taip nebuvo“. Bet kuriuo atveju paroda tikrai labai įtrauki. Kaip manote, kodėl dabar yra svarbu garsiai kalbėti, ir tai daryti įvairiais būdais, apie patirtis augant sovietinėje sistemoje?
Pasakysiu iš savo amato perspektyvos – vaikystės arba vaikų istorija yra tyrimų marginalija. Lietuvoje ant vienos rankos pirštų suskaičiuotum tuo užsiimančius tyrėjus. Tai liūdnoka, nes vaikų pasaulis yra labai iškalbingas ir gali būti raktas į daugelį atradimų. Daug ką būtų galima nagrinėti iš vaikystės perspektyvos. Nebūtina visada koncentruotis į politiką, įdomu ir pažvelgti į kiekvieno žmogaus asmeninį kasdienybės gabalėlį. Tai svarbu visuomenės terapijos požiūriu.
Ypatingai svarbu būtų patyrinėti mergaičių ir moterų medicininio aptarnavimo istoriją.
Dėl vaikystės sovietmečiu, manau, yra taip, kad daugeliui mūsų tai yra realiai patirtas laikas, todėl trigerinamės – klausiame, ar tai atitinka mano paties prisiminimus. Kai, tarkime, Valdovų rūmuose atidaroma paroda apie vaikystę XVIII a., niekas juk to asmeniškai nepatyrė, tai ir diskusijų mažiau. Nepaisant to, kad nėra asmeninio santykio, XVIII a. žaislai, rūbai ir kt. atskleidžia dar vieną realybės sluoksnį. Taigi nežinau, ar „Pasaka“ yra savalaikė? Ar nereikėtų, kad praeitų daugiau laiko? Gal taip būtų objektyviau, o paroda galėtų aprėpti platesnį patirčių spektrą? Nors, žinoma, vaikystė parodai labai tinkama tema – juk tiek nostalgijos ir sentimentų, tiek vaikams skirtos produkcijos.
Įdomu, kad paminėjote laiko distanciją. Anksčiau sakėte, kad Vakaruose pokyčiai globos sistemoje įvyko daug seniau ir sparčiau. Nepriklausomoje Lietuvoje reali globos sistemos pertvarka pradėta tik prieš dešimtmetį. Jūsų akimis, ar sovietinio palikimo jau atsikratyta?
Ne, manau, kad ne. Visai neseniai skaičiau tekstą apie paauglių nusikalstamumą Lietuvoje, kuriame teisininkas kalbėjo apie Lietuvoje veikiančius socializacijos namus. Tai yra paaugliams skirtos įstaigos. Net tas teisininkas įvardino, kad tai yra Makarenkos palikimas (Antonas Makarenka – XX a. pr. ukrainiečių pedagogas, pedagoginėje praktikoje įgyvendinęs nepilnamečių nusikaltėlių perauklėjimą, parengęs auklėjamojo darbo vaikų kolektyvuose mokslinę metodiką, – red. past.). Taigi tai tas pats specialusis internatas, darbo kolonija, uždara įstaiga deviacinį gyvenimo būdą gyvenantiems paaugliams, visiškai tiesiogiai paveldėtas dalykas. Tokiose įstaigose paaugliai turi būti resocializuojami, bet rezultatų nėra pasiekiama. Arba darželiuose vis dar pasitaiko vidinių „paniatkių“ – mušami vaikai, nurašinėjamas maistas. Tai besitęsiančios normos. Didysis klausimas – kodėl vis dar taip yra?
Kalbant apie vaikų namus, taip, pas mus pertvarka įvyko, šeimynos radosi 2014 metais, bet Maskvoje apie tai kalbėta dar 1986 metais, taigi pirmieji tokio tipo vaikų namai atsirado dar sovietinėje Rusijoje. O pas mus – 2014 metais. Būtų labai įdomu pasvarstyti, pabandyti ištirti, kodėl pokyčių daug kur vis dar nėra arba jie yra žiauriai pavėluoti.
Sudėtinga suformuluoti aiškų klausimą apie knygos skyrius, kuriuose aptariate abortų ir vaikžudystės situaciją okupacijos metais. Pirmasis mane tiesiog pribloškė – labiausiai turbūt nelegalių abortų apimtys, bet ne tik tai. Neslėpsiu, sunku buvo skaityti. Kodėl jums buvo svarbu įtraukti į monografiją ir šią temą?
Aborto galimybė arba negalimybė turi tiesioginės įtakos tam, kas vėliau su tais vaikais nutinka. Knyga yra apie atsikratymą vaikais, o tam yra įvairių būdų. Iš principo man buvo įdomu patyrinėti, ar sovietmečiu apskritai buvo diskursas, kad abortas yra negimusio vaiko nužudymas. Dabar gyvename poliarizuotoje visuomenėje, kurioje egzistuoja du požiūriai. Anuomet abortai buvo legalūs, valstybė – labai sekuliari, ateistinė, su visais prievartos ir smurto prieš moterį ir jos pasirinkimus elementais. Be abortų situacijos nagrinėjimo būtų labai sunku paaiškinti kitus momentus, pavyzdžiui, vaikų atidavimas gimdymo namuose ar vaikžudystės problema. Apskritai smurto prieš moteris mastas porų santykiuose daug ką paaiškina, atsiskleidžia bejėgystė, kompromiso ieškojimo ir išgyvenimo strategijų galimybės. Tai yra, ką tu gali rinktis būdama moterimi Sovietų Sąjungoje, niekaip neapsaugota moterimi?
Sausį kino ekranuose pasirodė filmas „Tokie smulkūs dalykai“ (Small Things like These) apie „gėdos namus“ netekėjusioms airėms, į kuriuos jos siunčiamos neva perauklėjimui. Filmas paremtas to paties pavadinimo Claire Keegan knyga, o ši – tikrais istoriniais faktais. Kaip manote, kaip dar jūsų atliktas tyrimas galėtų toliau gyventi, galbūt įkvėpti literatūros, teatro, kino kūrėjus, kad šie galėtų jūsų darbą populiarinti toliau? Kas jums pačiai būtų įdomiausia?
Tokio klausimo dar nebuvau sulaukusi, labai įdomu. Tiesą sakant, niekada apie tai nepagalvojau. Bet turiu pripažinti, kad rengiant šį tyrimą, atsivertus dokumentus, skaitant medžiagą, ji visada atrodė labai vaizdinga. Tikrai, kaip filmo kadrai prieš akis, ar kokie literatūriniai siužetai. Pavyzdžiui, skaitai paauglių, siunčiamų į spec. internatą, charakteristikas. Trylikametis savo kaime žagina mergaites, yra tylus, uždaro būdo, šlapinasi į lovą, skalpuoja katinėlius. Ir tada paaiškėja, kad tame spec. internete jis mokomas dešrų kimšimo. Siaubo filmas, ir tai tik vienas galybės įmanomų siužetų tam filmui. Manau, romanas ar novelių rinkinys iš viso to galėtų išsivynioti, bet neturiu tam gabumų. Gal kas kitas pasinaudos proga.
Kuo dabar gyvenate, galbūt jau esate panirusi į kitas temas?
Neseniai tapau mama, dabar tai pagrindinis mano užsiėmimas. Bet, kaip jau minėjau, esu šiek tiek pradėjusi paauglystės tyrimą. Lieku socialinėje istorijoje, tai man atrodo įdomiausia ir svarbiausia. Yra ir kitų minčių. Ypatingai svarbu būtų patyrinėti mergaičių ir moterų medicininio aptarnavimo istoriją. Ginekologijos ir pedagogikos persipynimas su ideologiniais reikalais – labai komplikuotas dalykas, ir labai įdomu, kiek viso to esame paveldėję.
Daugiau apie susitikimą su Ieva Balčiūne
Daugiau apie knygą „Augintiniai. Atsikratymas vaikais sovietmečio Lietuvoje“
