Atėjant poeto, kritiko, redaktoriaus, vertėjo Algimanto Baltakio 95-osioms gimimo metinėms rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ kviečiame apie šį humanitarą sužinoti daugiau. Pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė.
A. Baltakis, kaip ir J. Marcinkevičius, A. Maldonis priskiriami vadinamajai 1930-ųjų kartai. Būtent tais metais Lietuvoje gimė daug garsių rašytojų, kūrusių skirtingų žanrų ir temų poeziją.
Šiuos tris studijų metais susipažinusius jaunuolius dėl jų artimos draugystės imta vadinti trimis muškietininkais. Juos jungė ne tik meilė poezijai, kūrybai, bet ir tamsios dėmės sovietinių studentų biografijose, apie kurias jie bijojo kalbėtis net tarpusavy.
A. Baltakis vadintas „Kauno bernioku“, nes studijuoti atvyko iš Kauno, nors kilęs iš Leliūnų kaimo (Utenos r.). Tiesa, sovietmečiu, norėdamas nuslėpti kai kuriuos biografijos faktus, prisistatinėjo esąs iš Strazdiškio, kur taip pat yra tekę gyventi. Vėliau niekad nebandė nuslėpti savo kilmės ir 2002 m. išleido knygą „Mes iš Leliūnų parapijos“. Tiesa, nepamiršo ir pamiltų Strazdiškių, vieną poezijos knygą pavadino „Strazdiškio baladės“.
Tamsiosios A. Baltakio biografijos dėmės – į Vakarus pasitraukę mamos broliai bei tėvas vargonininkas, vadintas „liaudies priešu“ ir keletą kartų kalintas. Su gausia septynių vaikų šeima, vejamas skurdo, jis ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol atsidūrė Kaune. Čia būsimasis poetas pradėjo mokytis dar tarpukariu veikusioje berniukų gimnazijoje. Iš pradžių dėl kaimiškos tarties, kitokios aprangos sulaukė ir patyčių, bet kumštį turėjo kietą ir už save pakovoti mokėjo, tad netrukus patyčios liovėsi. Su naujais draugais A. Baltakis jau ėjo šunybių krėsti. Lygiai kaip literatūra, jį žavėjo chemija, bet galiausiai, nors mokyklą baigė aukso medaliu, nutarė, kad kūryba ir literatūra jam artimesnės. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti jau studijų metais žurnale „Pergalė“ – tuomet A. Baltakis dar nežinojo, kad pats ilgus metus darbuosis šio žurnalo vyriausiojo redaktoriaus kėdėje.
Žinoma, humanitaro specialybė tuomet buvo pakankamai prestižinė – didžiausi konkursai stojant būdavo į mediciną ir lietuvių kalbą. Tad ne vienas A. Baltakis savo kurse buvo medalininkas.
Sunkiai besiverčiančios šeimos vaikas vis ieškojo galimybių užsidirbti – pirmuoju darbu vadino 1942 m. geležinkelio stotyje vokiečių karininkų lagaminų vežiojimą vežimėliu. Vėliau šiek tiek bendradarbiavo radijuje, bet niekas nenorėjo įdarbinti jaunuolio su „kreiva“ biografija. Už pirmąjį „literatūrinį postą“ A. Baltakis jautėsi dėkingas lietuvių literatūros katedros vedėjai M. Lukšienei, jį nukreipusiai pas naujai besikuriančios „Tarybinės moters“ redaktorę I. Povilavičiūtę. Šiame moterims skirtame žurnale pradirbo ketverius metus. Dar nebaigęs mokslų vedė, tad jaunystė prabėgo skubant gyventi. Visą gyvenimą liko su viena moterimi – Sigita Baltakiene, kuriai yra paskyręs ne vieną eilėraštį. Sykį, kai neturėjo pinigų dovanai, padovanojo eilėraštį ir ramino: „neliūdėk, parduosim eilėraštį, išeis tau taip reikalinga naujų kojinių pora“. Pora užaugino du vaikus. Šeiminis gyvenimas buvo margas, žmona pati juokais prisipažino, kad abu buvo aistringų charakterių ir jau sulaukus 85-erių duotame interviu juokavo, kad dabar jie tik barasi ir ginčijasi, o anksčiau ir indai skraidydavę.
A. Baltakis mėgo pirmauti, niekur nenorėjo likti prastesnis už kitus: nei darbuose, nei moksluose, tad jaunos dienos buvo kupinos veiklos. Vėliau E. Mieželaitis pasiūlė pereiti į „Pergalę“ (Rašytojų sąjungos kasmėnesinis žurnalas, dab. „Metai“). Ten praleido beveik visą gyvenimą – su poros metų pertrauka pradirbo nuo 1956 iki 1990 m., vėliau liko redakcinės kolegijos nariu. Labai džiaugėsi, kai Sąjūdžio aušroje, 1988 m., atsirado galimybė žurnale išspausdinti A. Miškinio „Psalmes“.
Nors gimė sudėtingu laiku, visi trys draugai poetai buvo kaltinami kolaboravimu su sovietų valdžia. A. Baltakis ramiai atsakė į tokius kaltinimus: jūs galite dabar viską vertinti iš perspektyvos, svarstyti, ką buvo galima padaryti ir ko – ne. O mes buvome tie, per kurių nugaras važiavo tankai, kurie, norėdami išgyventi, turėjo prisitaikyti. Visgi A. Baltakio atsiminimų knyga vadinasi kaip ir viena iš daugelio jo sukurtų dainų – „Gimiau pačiu laiku“. Nes kito laiko gimti nėra.
Ilgametės draugystės netemdė konkurencija. Iš A. Maldonio, kurį meiliai vadino „Alfa“, išmoko žvejybos paslapčių, iš Justino – nuosaikumo, ramesnio požiūrio. A. Baltakį turbūt galima vadinti atviriausiu iš trijulės. Jis davė ne vieną interviu, daug ką iš savo gyvenimo atskleidė, o ko nepasakė žurnalistams, sudėjo į eilėraščius. Kol J. Marcinkevičius rinkosi patriotines temas, A. Baltakis į poeziją grąžino lyrikos grožį – nuo kietos stalinistinio laikotarpio rašliavos buvo leista grįžti prie jausmų, gamtos grožio…
Ne veltui tiek jo sukurtų eilėraščių dainuojami iki šiol, tas dainas žino ir vyresni, ir jaunesni – „Iškirsk visą girią“, „Kaip tave man išsaugot“ ir paties autoriaus švelniai „sklerotikų himnu“ praminta Hiperbolės atliekama „Aš viską viską pamiršau“. Eilių autorius džiaugėsi išpopuliarėjusiomis dainomis, tik jautriai reagavo į dainininkų keičiamus ar praleidžiamus žodžius.
Kaip svarbus literatūros lauko asmuo, A. Baltakis buvo vienas pirmųjų „Poezijos pavasario“ organizatorių, 1966 m. tapo laureatu. Iš viso išleista daugiau nei 30 jo poezijos knygų, o paskutiniąją „Skrynelė dvigubu dugnu“ parengė būdamas 91-erių. Žinomu poetu tapo pasirodžius knygai „Požeminės upės“, kuri jam pelnė Respublikinę premiją (dabar ji prilygsta Nacionalinei kultūros ir meno premijai).
A. Baltakis už savo kūrybą ne kartą buvo įvertintas ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turbūt labiausiai jį džiugino iš Prezidento rankų gautas Riterio kryžius. Beje, šį svarbų apdovanojimą poetas atsiėmė ne tik Lietuvai, bet ir sau reikšmingą dieną, kone per savo gimtadienį: jis buvo gimęs vasario 15 d.
A. Baltakis buvo ne tik poetas, bet ir vertėjas. Išvertė Aleksandro Bloko, Roberto Roždestvenskio, Jevgenijaus Jevtušenkos, Ojaro Vaciečio ir kitų poezijos.
Atostogauti mėgo Nidoje ir kasmet, atvažiavęs ilsėtis, nepamiršdavo aplankyti Miliūnų namų, nes rašytojas Viktoras Miliūnas jam parodė Nidos grožį.
