Filmu virtęs šiauliečio Rimanto Kmitos kultinis romanas „Pietinia kronikas“, nors jau ir apkeliavo užsienio kino festivalius bei ten pelnė įspūdingų įvertinimų, mūsų šalies didžiuosiuose ekranuose pasirodys sausio 24 dieną. Bilietai į pirmuosius filmo seansus sparčiai tirpsta, o filmo soc. media paskyros sulaukia neįtikėtino įsitraukimo – premjeros nekantriai laukia ne tik kūrybinė komanda, knygos skaitytojai bei lietuviško kino mėgėjai, bet ir kokybiško bei originalaus turinio pasiilgę kino žiūrovai.
„Neskaičiusiems knygos, „Pietinia kronikų“ istorija gali pasirodyti lyg tiesiog komedija, sugrąžinanti į laukinius 90-uosius, tuo metu Šiauliuose gyvenusių jaunuolių kasdienybę. Tačiau „Pietinia kronikos“ turi ir gilesnių minčių. Čia nagrinėjama jaunuolio brendimo istorija, ji sugretinama su jaunos Lietuvos visuomenės brendimu. Jaunuolio savęs ieškojimas ir asmenybės vystymasis per 90-ųjų elementus ir komedijos prizmę lyginamas su mūsų šalies identiteto ieškojimu, naiviai vejantis Vakarus“. Ne veltui šis romanas buvo išrinktas geriausia 2017 m. knyga, o R. Kmita už jį gavo Jurgos Ivanauskaitės premiją, – pasakoja filmo režisierius Ignas Miškinis.
Istorijoje galima įžvelgti gilias temas
Puikiai žinomas humoristas, televizijos laidų vedėjas Paulius Ambrazevičius knygą „Pietinia kronikos“ savo recenzijoje gyrė dar 2017 metais.
„Ir romanas nenuvylė – toli gražu, man tai yra viena iš geriausių paskutiniu metu perskaitytų lietuviškų ir ne tik knygų, jau spėjau ją rekomenduoti krūvelei žmonių, rekomenduoju ir visiems, čia skaitantiems. Ir ne tik šiauliečiams – bet kam, kas augo dešimtajame dešimtmetyje, kas kabino plakatus ant sienų, persirašinėjo audiokasetes – visiems jis duos nostalgijos bangą ir kartu papasakos įdomią vieno regbisto gyvenimo etapą, vėlyvesnę paauglystę, kurioje jis mylėjo ir formavosi kaip asmenybė“, – feisbuke dalijosi P. Ambrazevičius.
„Ši knyga mane žavi sugebėjimu sujungti tokius, atrodo, nelabai tarpusavyje derančius dalykus – tame slenge, toje kalbėsenoje yra kažkokios geziškos romantikos, sofistikuotumo, išradingumo. Knygoje yra ir kažko rugiško-prie-bedugnės, dėl to džiaugiuosi dar labiau – mes turim gerą, lietuvišką, autentišką bildungsromaną”,- toliau rašė jis.
Savo įžvalgomis šiaulietiška kalba perskaitęs romaną socialiniuose tinkluose dalijosi ir garsus tinklaraštininkas Lukas Ramonas.
„Kai pajemiau i rankas knygą galvuojau ka ant bazara parašyta ir jokia gilesnia turinia nebus, bet jau po pirma skyriaus dašila kaip klydau. <…> Iš tikra labai gerai tas pasaulis i laikmetis atskleisti yr, kur net patrauklūs tie Šiauliai atruoda, nors kai pats esi ten 18 metų pragyvenęs i aprašomas vietas prieš akis iškyl, tai jaučiu efekts keturgubai didesnis nei nevietiniam skaityt. Bet nenuoriu sudaryt vaizda, ka če tik šiauliečiam knyga. Kiekviens lietuvis aš manau turietu paskaityt, nes čia labai rimts kūrinys apie jauna žmogaus gyvenimą ir jo beprasmybę bet ir prasmybę tuo pačiu. Svarbiausia, manau, ka kiekviens skaitęs kažką sau pasiims, nes pasiimt ką tai yr, nu ir džiaugsms šeip kyl kad turim tokių lietuvių autorių nu man čia skaitęs kai pasaulinia lygia bildungsromans“, – rašė L. Ramonas.
Reklamos profesionalas Tomas Ramanauskas „Pietinia kronikas“ sulygino su romanu, tapusiu pasaulio literatūros klasika.
„Drįstu sakyti, kad tai yra lokali „Rugiuose prie bedugnės“ versija. Nelyginsiu meninių ambicijų, bet seniai (niekada?) neskaičiau lietuviško kūrinio, kuriame tiek daug nesuliteratūrinto gyvenimo, gyvos kalbos ir adekvatumo. <…> Visa tai ypač sublizgės mano kartai, o jauniesnieji Rimanto bildungsroman skaitytojai ras visai kito tirštumo aktualijas jų pačių gyvenimams ir brandai. Manau, tokį, kokio LTeratūroje nebuvo“, – dalijosi T. Ramanauskas.
Penkiais balais iš penkių galimų knygą įvertino ir rašytoja, žurnalistė, knygų apžvalgininkė bei tinklaraštininkė Patricija Tilvikaitė (book.duo), kuri neslepia, jog filmo premjerai taip pat puoselėja daug vilčių.
„Nuostabu, kad turėsim filmą, kuriam tiek puoselėju daug vilčių, tiek bijau, kad nesugadintų veikėjų, kuriuos šitaip pamilau. Ir nuostabu, kad čia knyga, iš kurios nuoširdžiai kvatojau ir kuri, tikiu, turi nedelsiant būti įtraukiama į privalomos literatūros sąrašus mokykloje. Nes jei skaitymą gali pamilti regbistas, nelegaliai pardavinėjantis taukus ir nusiraminantis, kai žiūri į „Metallicos“ plakačiuką, tai gali ir daug kitų, kuriem tikrai Rimants bus arčiau, nei čia cituojamas „Anykščių šilelis“. O tada ateis laikas ir jam. Man atrodo, kad čia viena tų knygų, kuri tobulai į inkliuzą sudeda visą laikmetį, miestą, kelias kartas ir jų problemas. Ir labai labai norisi apkabint tą prie jūros bandantį užmigt Rimantą. O talentas aprašyt taip (ne)paprastai, kad kvatočiaus, kol akyse ašaros ir širdį gniaužia, yra neabejotinas“, – rašė Patricija.
Geriausio Baltijos šalių filmo titulas
Pagal romaną sukurtą juostą jau įvertino užsienio žiūrovai. Pasaulinė „Pietinia kronikas“ (po užsienio kino ekranus filmas keliauja pavadinimu „The Southern Chronicles“) premjera įvyko dar lapkritį, Tarptautiniame kino festivalyje „Cottbus“ Vokietijoje. Vėliau Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje „Pietinia kronikos“ buvo apdovanotas kaip Geriausias Baltijos šalių filmas.
Ne tik aplodismentų, bet ir puikių įvertinimų užsienyje sulaukia ir „Pietinia kronikas“ aktoriai.
Už vaidmenį filme Džiugas Grinys jau pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms. Vėliau paskelbta, jog Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje kita juostos žvaigždė – aktorius Robertas Petraitis – išrinktas tarp aštuonių geriausių jaunų, kylančių Europos aktorių.
Itin laukiamą juostą „Pietinia kronikas“ režisavo „Sidabrinės gervės“ laimėtojas Ignas Miškinis, puikiai pažįstamas iš tokių juostų kaip „Diringas“ bei „Lengvai ir saldžiai“. Pagrindinį herojų Rimantą vaidina Džiugas Grinys, kartu pamatysime ir Robertą Petraitį, Digną Kulionytę, Vaidilę Juozaitytę, Irena Sikorskytę, Dainių Gavenonį, Rasą Samuolytę, Vaidotą Martinaitį, Julių Žalakevičių ir kt.
Komedija „Pietinia kronikas“, lyg su laiko mašina nukelsianti tiesiai į 90-uosius, kino teatruose startuoja sausio 24 dieną. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir LRT, gamyba ir platinimas – „Inscript“, „Nafta Films“ bei „ACME Film“.
