Kauno miesto muziejus (KMM) šįmet minės dvi savo veiklos sukaktis: prieš 120 metų patvirtintas pirmasis jo statutas (1905 m. lapkričio 5 d.), o prieš 20 metų pasirašytas Kauno miesto muziejaus atkūrimo aktas, ant kurio padėti tuometinio mero Arvydo Garbaravičiaus, 33 tarybos narių ir muziejaus atkūrimo iniciatoriaus, Kauno deputatų klubo prezidento Kęstučio Ignatavičiaus parašai (2005 m. spalio 20 d.).
Šios dvi sukaktys primena, kad muziejus turėjo dvi pradžias ir išgyveno du veiklos etapus. Daugiau apie tai rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja KMM Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Rokas Sinkevičius.
Nors skaičiuojant nuo atkūrimo datos Kauno miesto muziejus dar yra gana jaunas, tačiau iš tikrųjų tai seniausias muziejus Kaune ir vienas pirmųjų Lietuvoje. Pirmasis jo veikimo laikotarpis (1898–1936 m.) truko vos ne dvigubai ilgiau nei dabartinis (nuo 2005 m.) ir yra jau gerokai primirštas, tad vertas įdėmesnio mūsų žvilgsnio.
Kauno miesto muziejaus atsiradimo aplinkybės glaudžiai susijusios su Rusijos imperijos pastangomis įsitvirtinti mūsų krašte, tiksliau – su tuo, ką įsikasdama mūsų žemėje ji atrado. 1882 m. Kaune pradėjus statyti tvirtovę, kasant tranšėjas rasta nemažai paleontologinių radinių. Kauno apylinkėse surinktas priešistorines iškasenas artilerijos pulkininkas E. Golyškinas 1897 m. perdavė Kauno miesto valdybai. Ši eksponatams paskyrė patalpą Rotušės rūmuose, kur pradėtas kurti miesto muziejus, duris atvėręs 1898 metų pabaigoje.
Lietuvos muziejininkystės istorijos specialistė Nastazija Keršytė tvirtina, kad Kauno miesto muziejaus „organizavimas buvo būdingas Rusijos muziejininkystės atvejis, kai provincijoje valdininkai, dažniausiai statistikos komitetų tarnautojai, kūrė vietos muziejus be išankstinių koncepcijų, tiksliai nesuformulavus jų tikslų ir paskirčių“ (str. leidinyje „Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai“). Tačiau pirmuoju Kauno miesto muziejaus vadovu tapęs Konstantinas Gukovskis (1857–1906) nebuvo eilinis pilkas ir paklusnus provincijos valdininkas.
Gimęs Taraščos miestelyje Ukrainoje, K. Gukovskis dar studijuodamas Kyjivo universitete iš savo mokytojo, istoriko V. Antonovičiaus perėmė meilę Lietuvos istorijai. Atvykęs į Kauną, jis keliolika metų mokytojavo Kauno mergaičių gimnazijoje, dirbo Kauno gubernijos statistikos komiteto sekretoriumi. Leidinys „Kauno gubernijos metraštis“, kurį redagavo ir kuriam rašė straipsnius, tik jo dėka „išsiskyrė iš kitų panašių leidinių savo gausia, kruopščiai surinkta istorine lituanistine medžiaga“ (V. Černeckis, „Kultūros barai“, 1970, nr. 2).
K. Gukovskio sūnus Rostislavas prisiminė, kad tėvas daug metų rūpinosi, kad nebūtų ardomi Kauno pilies griuvėsiai, buvo išmokęs lietuvių kalbą, su jų namų darbininke liepdavo kalbėti lietuviškai. 1905 m. per Rusijos imperiją ritantis žydų pogromų bangai, jis dėjo pastangas, kad radikalų demonstracija neįvyktų Kaune („Kauno tiesa“ 1965 06 03).
Įkurtam muziejui pats K. Gukovskis perdavė savo surinktus archeologijos bei numizmatikos, o jo žmona Melanija – lietuvių liaudies audinių rinkinį (albumas su audinių skiautėmis buvo demonstruojamas ir parodoje Niujorke). Dėka kitų dovanotojų, tarp kurių buvo kunigai, fabrikų savininkai, girininkas ir net Vokietijos konsulas Kaune, muziejus pamažu nuolat pildėsi eksponatais: nuo numizmatikos iki botanikos, nuo pramonės pavyzdžių iki meno kūrinių.
Kartais spaudoje rašę lietuvių autoriai nepakankamai atsižvelgė į nelengvas muziejaus kūrimosi aplinkybes. Štai V. Steponaitis teigia, kad „iš pradžių nė nebuvo manoma vietos daiktų muziejų steigti. Aukojusieji ketino net panoptikumą inkurti, pavyzdžiui, gabeno čia lavos nuo Vezuvijaus, akmenuką nuo Cheopso piramidos ir t. p.“ („Lietuvos žinios“, 1914 01 12).
Dauguma laukė dagi, kuomet pradės „komedijas, fokusus“ rodyti.
Itin aštriai pasisako P. Galaunė, kuris menkindamas pirmąjį muziejaus veiklos dešimtmetį net nepamini pirmojo jo vadovo vardo: „Muzejų steigė rusai, tad tame darbe turėjo būti vien tik „vidimost“ [regimybė], kaip rusai patys sakydavo, o ne rimtas, sąmoningas prasmingas darbas. Parodyti šalies praeities ir dabarties kultūrą jiems net nepageidaujama buvo“ („Lietuva“, 1923 08 25). Vis dėlto derėtų skirti vietinę iniciatyvą nuo centrinės valdžios politikos.
Kaip rašo istorikas, muziejininkas P. Juozapavičius, „stengdamos slopinti bet kokį pavergtų tautų nacionalinės kultūros pasireiškimą“ biurokratinės caro įstaigos neskubėjo tvirtinti K. Gukovskio paruoštų muziejaus įstatų („Muziejai ir paminklai“, 1968).
Galiausiai 1905 m. lapkričio 5 d. patvirtintas statutas, kuriame nurodomas „Kauno miesto moksliškai-pramoninio muziejaus“ tikslas – „rinkti daiktus ir rinkinius, kaipo medžiagą visapusiam gamtos, istorijos vietinio krašto, užvis Kauno rėdybos gyvenimo tyrinėjimui ir viešam šių rinkinių visuomenei parodymui dėl jos supažindinimo su jais“.
K. Gukovskis nespėjo pilnai išnaudoti įtvirtinto muziejaus statuso – 1906 m. Kalėdų išvakarėse jis, grįžęs iš archeologinės ekspedicijos, netikėtai mirė. Tačiau atliktą darbą įvertino vadovo pareigose jį pakeitęs Tadas Daugirdas, teigęs, kad parengtas statutas yra parengtas pagal tuos Vakarų Europos muziejų statutus, „kurie visdaugiau naudos mokslui yra suteikę“ („Viltis“, 1908 07 20).
Netrukus po K. Gukovskio mirties, 1907 m. pradžioje Kauno miesto valdyba išrinko komisiją muziejui atgaivinti. Pasirūpinta, kad muziejui būtų užleistas už Rotušės stovintis buvusios pašto stoties šiaurinis pastatas, iškraustant iš jo Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugijos „ligonbučio“ baldus („Viltis“, 1908 07 20). Kaip tik tuo metu Raudonojo kryžiaus ligoninei išpirkta valda su pastatais prie Soboro.
Tadas Daugirdas (1852–1919) iš pradžių pora metų dalyvavo muziejaus komisijos darbe (prižiūrėtojo ir konservuotojo pareigomis), kol 1909 m. pradžioje buvo paskirtas jam vadovauti. Kilęs iš senos bajorų giminės, jis atsispyrė savo aplinkoje vyraujančiai lenkiškai dvasiai ir pasišventė dirbti lietuvių tautos labui. Pagrindinė jo specialybė buvo piešimas. Gyvendamas Kaune jis dekoravo kai kurias bažnyčias, piešė dekoracijas teatrui, užsiėmė paveikslų restauravimu. Kaip ir jo pirmtakas K. Gukovskis, rinko tautosakinę, etnografinę, archeologinę medžiagą, pats vykdė archeologinius kasinėjimus. Savo dovanotais rinkiniais ypač sustiprino muziejaus archeologinį skyrių. Per jo vadovavimo dešimtmetį prasiplėtė liaudies meno skyrius, įsigyta filatelijos rinkinių.
Kruopštus ir sistemingas darbas lėmė, kad T. Daugirdo vadovaujama įstaiga, A. Girininko išsireiškimu, iš „retenybių sandėlio“ virto „pavyzdingu kraštotyrinio tipo muziejumi“ („Kauno istorijos metraštis“, t. 1). T. Daugirdas siekė kurti miesto muziejų, kuris atitiktų savo pavadinimą – sutalpintų savyje „visa, kas paliečia tą miestą, kuriame jis įkurtas. Svarbiausias tokio muziejaus tikslas ir uždavinys yra duoti kuotikriausias to paties miesto paveikslas. Lankantieji tokius muziejus turi čia rasti visa ką šalis ir miestas turi ypatinga dabar, kuo yra atsižymėjęs praeityje“ („Viltis“, 1908 07 20).
Geri T. Daugirdo santykiai su kitais to meto lietuvių šviesuoliais (S. Banaičiu, J. Naujaliu, Maironiu, A. Žmuidzinavičiumi, K. Šimoniu ir kitais) lėmė geresnį muziejaus įtraukimą į miesto kultūrinį gyvenimą. Kaip pažymi A. Kulvietytė-Slavinskienė, „Kauno miesto muziejus ir įdomi T. Daugirdo asmenybė tapo traukos centru Kauno kultūrinei visuomenei“ („Kauno istorijos metraštis“, t. 2).
1910 m. balandžio mėn. muziejus buvo baigtas tvarkyti ir atidarytas publikai. Tais metais jį aplankė apie 20 tūkstančių svečių, 1911–1913 m. – po kiek mažiau nei 10 tūkstančių. Vis dėlto, kaip spaudoje skundėsi V. Steponaitis, šie skaičiai ne visada rodė sąmoningą domėjimąsi: „dauguma ėjusi ne muziejaus, bet naujienų žiūrėti. Dauguma laukė dagi, kuomet pradės „komedijas, fokusus“ rodyti. Kiti net siūlė bokserus, žonglerius ir t. p.“ („Lietuvos žinios“, 1914 01 12). Nuo 1915 m. spalio iki 1916 m. spalio lankymo valandomis ekspoziciją apžiūrėjo 4 tūkstančiai, iš jų trys ketvirčiai – vokiečių kareiviai („Dabartis“, 1916 10 21). Iki 11 tūkstančių lankytojų skaičius vėl ūgtelėjo tik 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais („Rytas“, 1931 02 09).
konstatuota, kad muziejus neturi „jokios iškabos ir jį surasti gana sunku“.
Įgaliotas komisijos, T. Daugirdas muziejaus langams pritaikė savo kurtus vitražus, tautiniais motyvais išpuošė ir įėjimo duris („Lietuvos žinios“, 1912 04 07; „Lietuva“, 1923 08 25). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo perdengiamas pastato stogas. Atlaikęs vokiečių okupaciją ir neapleidęs puoselėto muziejaus, T. Daugirdas, pašlijus sveikatai, 1919 m. mirė ir buvo iškilmingai palaidotas netoli savo dvaro – Ariogalos senosiose kapinėse.
Trečiuoju Kauno miesto muziejaus vadovu buvo lemta tapti mokslininkui Eduardui Volteriui (1856–1941), kuris 1919 m. rado Lietuvoje prieglobstį nuo karo ir revoliucijos audrų. Jei pirmasis muziejaus vadovas K. Gukovskis gimė ir užaugo Ukrainoje, E. Volterio gimtoji šalis – Latvija. Kalbotyrą, filologiją ir kitus dalykus jis studijavo Leipcigo, Tartu, Maskvos, Charkivo, Peterburgo universitetuose. Pažintį su mūsų kraštais užmezgė anksti – nuo 1882 m. keliavo po Latgalą, Lietuvą, Mažąją Lietuvą, rinko tautosaką, vykdė pavienius archeologinius kasinėjimus, išmoko lietuvių kalbą. Vėliau dėstė universitete (įskaitant dalykus, susijusius su baltų kalbotyra, etnografija), dirbo Mokslų akademijoje bibliotekininku, buvo paskirtas lietuviškų knygų cenzoriumi.
Kai 1920 m. pradžioje E. Volteris tapo muziejaus direktoriumi, jam jau buvo 63 metai. Iš tokio veiklaus, daug patirties turinčio žmogaus, erudito buvo daug tikimasi: vienu metu jam teko vadovauti muziejui, dalyvauti Centralinio valstybės archyvo steigimo darbe, kurį laiką vadovauti Centraliniam valstybės knygynui (bibliotekai), dėstyti universitete. Tokia veiklos įvairovė trukdė pilnai atsidėti muziejiniam darbui.
Tuo metu spaudoje pasipylė kritika iš P. Galaunės dėl netinkamo paveikslų, juostų laikymo ir eksponavimo („Lietuva“, 1922 03 17), dėl trūkstamos pagarbos T. Daugirdo atminimui. P. Galaunė manė, kad Miesto valdyba turėjo pavadinti muziejų Daugirdo vardu ar bent jau pasirūpinti, kad prie jo surinktų kolekcijų būtų atitinkami užrašai („Lietuva“, 1923 08 25). Nežinia, kiek į pastarąją pastabą atsižvelgta, tačiau jau netrukus įėjusius lankytojus pasitikdavo T. Daugirdo portretas. Vis dėlto konstatuota, kad muziejus neturi „jokios iškabos ir jį surasti gana sunku“ („Lietuva“, 1923 10 17; „Lietuva“, 1924 02 01). Nepaisant to, buvo atliekama daug užkulisinio muziejinio darbo: dedamos pastangos tirti rinkinius, padidinti vitrinų skaičių, esamose įrengti spynas, sutvarkyti etiketes, pagerinti elektros apšvietimą, priešgaisrinę apsaugą. Buvo parengti katalogai ir ruošiamas spaudai muziejaus vadovas.
E. Volterio vadovavimo laikais galima įžvelgti tam tikrą neapsisprendimą, kuria kryptimi turi sukti muziejus. Viena vertus, buvo bandoma sustiprinti kaunistikos vietą ir dėl vietos stokos atsisakyti perteklinių, mažiau tinkamų eksponatų (dalis atiduota Gamtos tyrimo stočiai, Karo muziejui ir laikinajai M. K. Čiurlionio galerijai). Kita vertus, matyt, dėl plataus E. Volterio interesų lauko ir objektyvių priežasčių (nepriklausomybės pradžioje KMM buvo vienintelis plataus profilio muziejus Lietuvoje), buvo liekama prie ankstesnių kolekcijų (numizmatika, filatelija ir kt.) tolesnio kaupimo.
Spaudoje randame E. Volterio pasiteisinimus, kad „miestiškos kultūros charakteris“ labai silpnai pasireiškia ne tik Kauno, bet ir Vilniaus bei Rygos muziejuose, o tą padėtį esą lemia šių kraštų istorinė raida – kovos su užpuolikais kaimynais, kuomet kunigaikščiai buvo priversti daugiau gyventi pilyse („Iliustruotoji Lietuva“, 1927 01 22).
Paradoksalu, bet tik 1928 m. lapkritį Kauno miesto muziejuje atsirado miesto kultūrai skirtas kambarys. Šis skyrius turėjo rodyti, „kaip Kaunas augo, plėtojosi, kultūrėjo“, jame ketinta eksponuoti miesto planus, schemas, diagramas, statinių fotografijas („Bus sudaromi albumai: kaip Kaunas atrodė prieš karą, karo metu, ir kaip jis atrodo dabar“), dokumentus, privilegijas ir jas suteikusių didžiųjų kunigaikščių, taip pat burmistrų ir žymesnių veikėjų portretus. Be to, numatyta rodyti įvairią medžiagą, susijusią su Kauno piliaviete ir jos kasinėjimais („Sutemos“, 1928 11 03). Deklaruotas siekis ateityje „išdirbti aiškų statutą ir rūpintis tik Lietuvos archeologija, numizmatika ir archeologija ir Kauno miesto kultūros skyriaus praplėtimu“ („Rytas“, 1928 12 15). Prie šio skyriaus buvo priskirtas nedidelis žydų kultūros skyrius. Rūpestį tautinių mažumų dalyvavimu rodo ir faktas, kad 3 dešimtmečio viduryje į muziejaus komisiją, be direktoriaus ir sekretoriaus, įėjo po vieną narį iš miesto tarybos lietuvių, žydų ir lenkų frakcijų. KMM buvo saugoma ir archeologinių radinių iš Latvijos („Latvijas Saule“, 1924, nr. 19–20).
Tačiau kur kas egzotiškesni eksponatai buvo priimti 1932 m., kuomet Lietuvos konsulas Karaliaučiuje J. Budrys nupirko ir padovanojo muziejui pavienių etnografinių daiktų iš Ramiojo vandenyno salų ir Afrikos. E. Volteris džiūgavo dėl gautų eksponatų ir ragino kitus konsulus pasekti šiuo pavyzdžiu. Jis svarstė, kad steigiamas etnografinis skyrius „galėtų pasidaryti labai turtingas ir naudingas kaip mokslo priemonė“. Jei šios viltys būtų pasiteisinusios, galbūt Kauno miesto muziejus labiau panašėtų į kai kurių šiuolaikinių Vakarų muziejų ekspozicijas, kuriose permaišomi ir pagal universalias žmogaus veiklos sritis laisvai komponuojami Europos ir tolimų kultūrų (neretai dar kolonializmo epochoje įgyti) daiktai. Straipsnyje E. Volteris kaip tik užsiminė apie poreikį lyginti medinius šaukštus iš Apuolės su panašiais iš Malajų salyno, muzikavimą skudučiais – su afrikiečių „fleitomis“, o senoviškas girnas – su malimo priemonėmis, kurias naudoja „primityvios“ tautos kituose žemynuose („Naujas žodis“, 1932, nr. 17).
Įvairius Kauno muziejus varginančios bėdos su patalpomis skatino nuo 3 dešimtmečio pradžios vykusias diskusijas ir pasitarimus dėl naujo kompleksinio muziejaus pastato statybos, kuriam vietos buvo ieškoma šalia tuometinio Kauno miesto muziejaus pastato, ant 9-osios baterijos (dabar vadinamo Pelėdų) kalno, sklype, kur vėliau pastatyta Valstybės spaustuvė, ir t. t. Net ir pervežus didžiąją dalį eksponatų į naujai pastatytus Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus rūmus (dabar Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus), buvo tikimasi Rotušėje eksponuoti pasiliktus eksponatus, liečiančius tik miesto istoriją, atskirų savivaldybės skyrių bei įmonių veikimą, kurie sudarytų pagrindą „naujai įsteigtam „Kauno miesto muziejui“ tikrąja žodžio prasme“ („Lietuvos aidas“, 1935, nr. 19). Tokio muziejaus būtinybe buvo įsitikinęs ir E. Volteris, pabrėžęs, kad „Kauno muziejus turi turėti autonomiją, nes jis egzistuoja jau 35 metus“ („ABC“, 1934 01 13). Deja, nacionalinio kultūros muziejaus steigimo vajuje šis klausimas liko antrame plane ir prie jo grįžta tik po 70 metų.
Šiuo metu galite aplankyti Kauno Rotušėje vėl veikiančią ir 2024 m. pilnai atnaujintą Kauno miesto muziejaus ekspoziciją – tiek savarankiškai, tiek rinkdamiesi siūlomas ekskursijas ir edukacijas.
