Lapkričio 7-ąją, VDU Išeivijos Instituto trisdešimtmečio išvakarėse, pirmasis instaliacijos „Knygų kalnas“ lankytojas prezidentas Valdas Adamkus bestelėjo pirštu į Liūto Mockūno publicistikos rinkinį „Nelygiagretės paralelės“, insituto direktoriui profesoriui Egidijui Aleksandravičiui tarsteldamas: „norėčiau šitos“.
Tą akimirką tarsi įtempto žanro trileryje pro akis dideliu greičiu sušmėžavo praeities kontekstai – ponui ir poniai Adamkams priklausiusi Tabor Farm poilsiavietė, kursčiusi ir puoselėjusi lietuvybės dvasią netoli Čikagos, kvietusi išeivius į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimus; nepakeičiamo jų dalyvio, pranešėjo, inžinieriaus, „Metmenų ir Akiračių“ leidėjo bei įvairiapusiško erudito Liūto Mockūno darbų ir raštų didybė; bei begalės įvairių asmenų veiklos ir užmojai, įgalinę visa tai liudyti po Prezidento V. Adamkaus bibliotekos-muziejaus skliautais.
Taip, Išeivijos istorijos vingiai ir asmenybės didingi, vistik Algirdo Juliaus Greimo žodžiais tariant, pagrindinis uždavinys, kurį mums paliko egzistencializmas, tai nežiūrėti rimtai į save ir niekuomet neimti savęs ir savo žodžių už tikrą pinigą. „Imk knygą – mesk eurą“. – kvietė dėžutė greta lentelės „VDU lietuvių išeivijos instituto išleistų knygų kolekcija“. Taip, Nyčės lengvumas dažnai skatinama instituto direktoriaus vertybė, tačiau, mano matymu, tokią dalyvavimo akcijoje sąlygą lėmė ir noras nesavanaudiškai dalintis trijų dešimčių darbo vaisiais vardan bendros eudaimonijos. Duodamas interviu LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“ profesorius pasakojo, jog instituto viltis nuo pat pradžių buvo, kad per išeivijos istorijos tyrinėjimus teigiamai pasikeis, išlaisvės, išgis post-sovietinė sąmonė.
„Knygų kalno“ ekspozicijos įrengimą galima vadinti atskiru performansu. Savaitę iki atvykstant pirmiesiems lankytojams, instaliacijos autorius profesorius E. Aleksandravičius energingai, tarsi po dviejų dvigubų espresso, vis užsukdavo į Bendruomenės salę ir garsiai mąstydavo apie instaliacijos pavadinimo konotacijas, knygų kalnų išdėstymo subtilybes, kaip sudaryti gausos įspūdį. „Knygų kalno“ pavadinimas išsirinktas su aliuzija į parduotuvių „Batų kalnas“ apavų gausą, tą lankytojams nurodo ir atitinkamai parinktas pavadinimo užrašo šriftas. Metaforiškai nagrinėdama šią dviprasmybę dar giliau, matau „Knygų kalną“ kaip viltį apauti miestiečius ir svečius žinių klodais, šitaip išpildant posakio į svetimus batus neįlipsi empatiją. Galiausiai, instaliavimo baigiamoji dalis – knygų sunešimas – įvykdytas komandiškoje talkoje, kartu su kitais Instituto mokslininkais, atspindint jau 30 metų besitęsiančią bendrystę.
Lapkričio 8-ąją įvyko Išeivijos instituto trisdešimtmečiui skirta mokslinė konferencija, apšvietusi jau ištyrinėtas bei dar tyrinėtinas sritis. Pranešimų klausytasi Bendruomenės salėje, su kuria sujungta parodinė erdvė tapo „Knygų kalnu“. Stebint iš šalies atrodė, jog instaliacijos lankytojai tarsi užhipnotizuoti – minty turėdami žinių, pasakojimų, asmenybių gausą, akimis skaitydami pavadinimus, vartydami puslapius, girdėdami akademinių tyrimų rezultatus ir klausimus, jie galėjo visais jutimais patirti Išeivijos Instituto darbų jėgą ir pasinerti į greta egzistuojančią, galbūt mažiau ar daugiau pažintą realybę.
Akcija vyks iki metų pabaigos ir yra dalis parodos, skirtos VDU lietuvių išeivijos instituto 30-mečiui.
