„Reikia priimti save – perskaitome gražiame instagramo poste ir apima visai geras jausmas. Bet ką reiškia priimti save, kai norisi papurtyti savo vaiką?“ – pastebi psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė, ką tik parašiusi knygą „Motinystės šešėliai“.
Daugiau nei dvidešimt metų į motinystės ir santykių temas besigilinanti specialistė tęsia, kad toli gražu nereikia bijoti ar kaltinti savęs, jei iš tiesų norite papurtyti vaiką, jei pykstate ant jo, o po to ir ant savęs.
Būtent apie tai ir knyga „Motinystės šešėliai“. Apie tai, kad mamos nesmerktų ir nekaltintų savęs, nevytų į kampą, o šiek tiek atsipalaiduotų ir nebijotų klysti, nebijotų tiesiog būti ir, žinoma, nepamirštų pagalvoti ne tik apie vaiką, bet ir save. Skamba gerai, bet kaip visa tai padaryti? Apie tai naujoje knygoje S. Valevičienė kalba analizuodama per ilgą darbo praktiką sukauptas patirtis.
Knygą „Motinystės šešėliai“ autorė savo mieste Kaune pristatys gruodžio 11 d., trečiadienį, 18 val. Laisvės alėjoje esančioje V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje, o dabar apie tai, ką labiausiai nori pasakyti mamoms ir poroms, S. Valevičienė pasakoja šiame pokalbyje.
Kai ėmėmės leisti „Motinystės šešėlius“, teko girdėti klausimų, kodėl šešėliai. Juk laukimas ir motinystė – džiugus ir lūkesčių kupinas laikas, tad kodėl reikia kalbėti apie šešėlius, juk žmonės nenori priimti negatyvo. Ką atsakytumėte taip galvojantiems?
Motinystė – didžiulis vidinis pokytis. Keičiasi ne tik mūsų smegenys, bet ir gyvenimo matymas, reakcijos, jausmai, vertybės, santykis su savimi ir pasauliu. Mama tampanti moteris iš esmės perverčia savo gyvenimą ir atranda save iš naujo. Deja, mūsų vakarietiškam mąstymui atrodo, kad pokytis turi būti tik pozityvus. Ypač kalbant apie motinystę, nes teigiama, kad tik laiminga mama gali sukurti gerą vaikystę vaikui. Tačiau dažniausiai šis pokytis kupinas pačių įvairiausių patyrimų ir jausmų. Ir kai moteris susiduria su daugybe jausmų, pasidaro baisu, nes visi aplink sako, kad neturėtų taip būti. Mama jaučiasi kalta ir bando slėpti nuo savęs ir pasaulio, ką išgyvena,.
Nėra taip paprasta susitikti su motinystės šešėliais, nes tai veikia ne tik mamos, bet ir vaiko gyvenimą. Bet vidiniai ir išoriniai ryšiai kuriasi, kai pradedame matyti gilesnius dėsnius ir jų prasmę. Labai noriu, kad neliktume paviršutiniškame bandyme sureguliuoti savo vidinį pasaulį ir jausmus. Toks santykis ne augina ryšius, bet juos nukarpo. Galiausiai atsiduriame ten, kur taip nenorėjome pakliūti, ir terapiniame kabinete tai išsiveržia rauda: kuo labiau stengiuosi būti gera mama, tuo viskas blogiau.
„Motinystės šešėliai“ nėra patarimų ar greitų sprendimų rinkinys (tiesa, šiek tiek patarimų yra). Tai motinystės istorija su visomis spalvomis ir atspalviais. Kodėl šiame greitame pasaulyje pasirinkote kiek kitokį kelią? Ar greitų atsakymų ir sprendimų, kalbant apie motinystę, nebūna?
Man rodos, greiti atsakymai kuo toliau, tuo mažiau veikia. Jie nėra neteisingi, tiesiog neturime laiko įsigilinti ir suprasti juos. Reikia priimti save – perskaitome gražiame instagramo poste ir apima visai geras jausmas. Bet ką reiškia priimti save, kai norisi papurtyti savo vaiką? Ar kai vaikui verkiant negalite prie jo prieiti? Kuo toliau, tuo daugiau terapijos metu man tenka stabdyti žmones ir klausti: o ką jums reiškia tai, ką pasakėte? Dažniausiai už pasakytos frazės būna pauzė ir tuštuma. Žmonės neįsigilina į savo mintis.
Knygoje nemažai rašiau apie pyktį, kurį dažniausiai laikome neigiamu jausmu ir bandome sukontroliuoti. Tačiau pyktis be galo svarbus jausmas, jis kyla, kai jaučiamės nesaugiai, kai pažeidžiamos mūsų ribos, kai esame pervargę, kai nepatenkinti mūsų poreikiai. Taip psichika bando mus apsaugoti, tad verta paklausti savęs, ką pyktis bando pasakyti ir kas slypi už jo. Turime pradėti savęs klausti sudėtingų klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada iškils iškart. Dėl to šiuolaikiniame greitame pasaulyje kur kas vertingesni man atrodo ne patarimai, bet istorijos ir pasakojimai, kaip veikia mūsų vidinis pasaulis. Tuomet gyvenimas, motinystė ir vaikelio augimas išeina iš gerai-blogai kategorijos ir tampa vidine kelione.
Dvidešimt metų nagrinėjate motinystės ir santykių temas, ar yra dalykų, kurie mūsų visuomenėje vis dar mažai suprantami, aptariami ir kuriuos iškeliate knygoje „Motinystės šešėliai“? Kokios tos temos, į kurias labiausiai norėtumėte atkreipti tiek tėvų, tiek visuomenės dėmesį?
Visą gyvenimą jaučiu ir didelį rūpestį aplink vykstantiems procesams, ir kartu dažnai jaučiuosi lyg į viską žiūrėčiau iš šono. Jei ateina jausmas, kad mūsų kolektyviniai procesai krypsta į vieną pusę, man kyla noras kiek nors juos atsverti. Gyvename neįtikėtinai dosniais ir įdomiais laikais, tačiau greitis ir perteklius pareikalauja savo duoklės. Viso to kaina – paviršutiniškumas, kuris įvelia, bet niekur nenuveda.
Knygoje sukasi mintis, kad visos teorijos ir psichologinės žinios apie tai, kaip užauginti žmogų, nepadės padaryti to tobulai. Tapę mamomis, susiduriame su gyvenimu, kuris labiau panašus į kūrybą, o ne į teisingai išsprendžiamą matematinę formulę. Noriu padėti mamoms atrasti drąsos tapti kūrėjomis – tyrinėti, ieškoti, mokytis, pažinti, o ne būti mokinukėmis, kurias mokytojas tuoj tuoj nubaus už padarytą klaidą. Žinios yra gerai, tačiau seminarų, knygų, mokymų ir informacijos pertekliaus kaina – jausmas, kad yra tas teisingas atsakymas. Jis pažadina kaltę, gėdą ir baimę suklysti, tad užsidarome ir vis dažniau renkamės tūnoti socialiniuose tinkluose, kur mirkstame gražiuose išsisprendusiuose gyvenimuose.
Dar viena tema, apie kurią šiandien daug kalbame, depresija. Depresija yra tai, kas blogai ir ją reikia pagydyti. Vėlgi, tai nėra netiesa – daug darome, kad šio emocinio sunkumo būtų kuo mažiau ir tikrai svarbu ją gydyti. Bet… yra ir gilesnis sluoksnis, kurį sunku atverti greitai atsakant į žurnalistų klausimus ar rengiant informacinį lankstinuką. Neretai terapiniame kabinete stebiu, kaip depresija tampa gilios vidinės transformacijos dalimi, kai iškyla mūsų vaikystės patirtys ir pradeda matytis tai, nuo ko visą gyvenimą bėgame. Susitikimas su savimi kartais yra juodas, skausmingas ir klampinantis. Neretai šiame procese reikia pagalbos, kad nepasiklystume ir neįklimptume. Ir tas gilaus vidinio pokyčio išgyvenimas leidžia naujai patirti save ir gyvenimą. Tad depresija po gimdymo nereiškia, kad man nepavyko, aš bloga mama, aš silpna, brokuota ar su manim kas nors negerai. Meilė sau – tai galėjimas lydėti save nelengvose vidinėse kelionėse. Švelnumo ir ryšio su savimi daugiausiai ir mokomės per tokias patirtis.
Ir dar man labai svarbi poros santykių tema. Jie mylėjo vienas kitą ir jiems gimė vaikas – graži istorijos pabaiga. Mūsų santykiai išgyvena didžiulį virsmą, kai iš dviejų tampame trys, keturi… Rodos, apie tai dar mažiau kalbame, dar mažiau suprantame ir dar labiau išsigąstame, kai nesuprantame vienas kito, kai neatpažįstame, kad kas nors tarp mūsų keičiasi. Gal mes nemylime vienas kito – natūraliai iškyla klausimas, už kurio slypi didžiulė baimė ir nesaugumas. Tad norėjau įžodinti poros santykių dinamiką, padėti suprasti vienas kitą, atrasti mes ir padėti žengti į šį naują nuotykį kartu.
Kaip suprasti, kad motinystės kelyje atsiranda šešėlių ir nebandyti apgauti savęs, kad jų nėra? Juk kartais atrodo, apsimesiu, kad nematau, pralauksiu ir praeis.
Čia vienas tų klausimų, į kurį lengva atsakyti, bet tikrai nėra paprasta padaryti. Svarbu leisti sau jausti ir domėtis savo vidiniu pasauliu. Kai tampame mamomis, visas dėmesys krypsta į vaiką, tad nėra paprasta atsigręžti į save. Atsigręžti ne dėl to, kad paremontuočiau save dėl vaiko, bet dėl to, kad esu svarbi sau. Vis daugiau kalbame apie mamų emocinę sveikatą, bet dažniausiai tai apsiriboja tik vaiko gerove – nesinervinkite, nes pakenksite vaikui. Tuomet mamos ne leidžia sau patirti motinystę, bet elgiasi taip, kaip būtų geriausia vaikui. Tada stengiamės kontroliuoti, o ne suprasti save.
Buvimas su vaiku – emocinis santykis, iš gelmės pradedantis kelti mūsų vaikystės patyrimus. Šios patirtys veikia mamos ir vaiko santykį. Žinoma, tai labai sunku pamatyti, priimti ir pastebėti be pykčio ir agresijos sau. Dažniausiai, kai kyla skausmas, pyktis, liūdesys ar nerimas, įsijungia vidinis kritikas. Sukurti santykį su tuo vidiniu kritiku, gebėti su juo konfrontuoti, bet kartu suprasti jo gerą norą mus apsaugoti nuo klaidos yra motinystės dalis. Ji labai svarbi, jei norime tuos kylančius šešėlius suprasti, priimti ir išmokti jų nešamas pamokas. Rašydama knygą, daug galvojau, kaip ir kokiais žodžiais tai įvardyti.
Motinystę lydi baimė pakenkti vaikui, auginti jį kaip nors ne taip, ir kartu didžiulis noras duoti vaikui visa, kas geriausia, sukurti geriausią jo versiją, apsaugoti nuo to, ką galbūt mamos patyrė pačios. Be abejo, tai utopija, bet ji turbūt užvaldo ne taip jau retai? Kaip pirmiausia įveikti šį perfekcionizmą?
Šis noras yra be galo gražus ir potencialus. Vaikas gauna didžiulę dovaną būti su mama, kurios visas dėmesys sutelktas į jį. Bet kaip ir viskas gyvenime, šis siekis turi savo kainą ir šešėlį – jis gali įkalinti. Ypatingai šiais laikais, kai susiduriame su tiek daug nematomų ir neapčiuopiamų pavojų.
Kuris maisto gabalas geresnis mano vaikui? Kaip apsaugoti jį, kad vilkas nenuneštų? Tokius klausimus spręsdavo mūsų protėviai. Tuo tarpu šiuolaikinės mamos ne tik sprendžia, kokie nematomi pesticidai tūno neekologiškame brokolyje, bet ir bando išugdyti emocinį intelektą, lavinti muzikinę klausą, stimuliuoti vystymąsi masažais ir pratimais, parinkti geriausią auklėjimo metodą nerimaudamos, ar jis tikrai išspręs vaiko gyvenimo problemas. Tas gražus instinktas saugoti ir rūpintis vaiku, susitikęs su nematomais pavojais ir begale galimybių bei pasirinkimų, pradeda kelti nerimą ir kaltės jausmą.
Kaip naudotis mūsų kultūros teikiamomis gėrybėmis, bet nepanirti į jas, klausimas kiekvienai. Čia susiduriame su tokia egzistencine tema – koks mano santykis su pasauliu, kiek esu atsakinga už to santykio kūrimą. Bet tik taip mes tampame bandos dalimi: kai aš ir pasaulis yra ne aukos ir agresoriaus santykyje, ne kovoje, bet kūrybos procese.
Kokią svarbiausią mintį norėtumėte perduoti toms, kurios galvoja, ar atsiversti „Motinystės šešėlius“?
Šešėliuose pradeda matytis šviesa. Šioje knygoje ieškojau būtent jos – prasmės, vilties ir gilesnės istorijos. Man rodos, tai yra kelias į gyvenimišką išmintį. Juk tose unikaliose ir savitose istorijose yra kažkas, kas mus, mamas, labai giliai jungia ir vienija. Stovėdamos vienos namuose ir sūpuodamos mažylį dažnai nesuvokiame, kad toje akimirkoje yra močiučių, mamų patirtys ir milijonų mamų patirtys.
Sulaukę mažylio, tampame dideliu indu, per kurį susikuria naujas pasaulis. Mums reikia matomų ir jaučiamų rankų, kad mus laikytų. Mums reikia nusileisti į savo sielos gelmes, kur glūdi įaustos buvusių kartų patirtys, kaip išgyventi pokyčius. Dėl to knygoje norėjau ne paaiškinti, o papasakoti, kad nurimtume, kad sustiprėtume, kad nesijaustume vienišos. Knygos rašymas – tai lyg santykio mezgimas su nepažintu skaitytoju. Tai didelė garbė. Tad ačiū visiems, kieno rankose ši knyga atsidurs ir su kuriais, skaitant jos lapus, susitiksime.
