Kauno kultūrinis laukas savyje talpina įvairius šokių stilius, kurių bendruomenės ir šokėjai garsina ne tik miesto, bet ir šalies vardą tarptautiniuose festivaliuose ir konkursuose. Šiame kontekste indiški šokiai užima gan nišinę poziciją, kadangi daugelio žmonių žinios apie juos kyla iš populiarių serialų, tokių kaip „Likimo karuselė“, „Lemties vingiai“, ar Bolivudo filmų. Nepaisant to, žiūrovai gali geriau suvokti indiškų šokių svarbą ir stilistiką stebint tokių šiuolaikinių choreografų kaip Akram Khan kūrybą (tarptautinio šokio festivalio AURA 32 metu pristatytas šio choreografo kūrinys „Pergudrauti velnią“ labai raiškiai ir įtaigiai atskleidė indiškų šokių elementus).
Su klasikiniais indiškais šokiais Kauno žiūrovus siekia supažindinti Lina Koreivaitė, sertifikuota FasciaNatya instruktorė, „Rajashree Ramesh scenos meno, šokio teatro ir judesio tyrinėjimo akademijos“ atlikėja. Lapkričio 22 d., Kauno kino centre „Romuva“ L. Koreivaitė pristato solinio debiuto vakarą „Kelias“ (tamilų kalboje jis vadinamas Arangetram – debiutinis klasikinio indiško šokio atlikėjo solinis koncertas). Skambant autentiškiems indiškiems ritmams, pristatytas klasikinio Pietų Indijos šokio stiliaus, Baratanatyam, repertuaras.
Pažintį su klasikiniais indiškais šokiais pradėjusi būdama 16 metų, L. Koreivaitė didelę savo gyvenimo dalį dedikavo mokymuisi ir šių šokių specifikos tyrinėjimui. Šokio praktinę teoriją ji papildė naujomis, akademinėmis perspektyvomis apie klasikinio Indijos šokio ryšį su šiuolaikinio neuromokslo emocijų ir jausmų tyrinėjimais, bei jungiamojo audinio vaidmeniu judesyje, novatoriškuose mokytojos dr. Rajyashree Ramesh kursuose pažengusiems atlikėjams. Kaip teigia atlikėja, klasikinių indiškų šokių mokymasis padėjo jai geriau suvokti emocijas ir kokią įtaką jos turi kūnui bei judesiui.
„Romuvoje“ pristatyta šokių programa yra tarsi ėjimas iš išorinio pasaulio į vidinį, kelionė į vidinę šventyklą. Indiškuose šokiuose vyraujantys mitologiniai pasakojimai perteikiami per tradicinę dramos struktūrą – ekspoziciją, kylantį veiksmą, kulminaciją, krentantį veiksmą ir rezoliuciją – kad žiūrovai galėtų suprasti ir pajusti bendražmogišką išgyvenimą, nepaisant kultūrinių skirtumų. Skirtingi klasikinio Pietų Indijos šokio repertuaro kūriniai sujungti į vientisą šokio ir muzikos eigą.
Pirmu šokiu tarsi suformuojama erdvė, kurioje perteikiami įvairūs pasakojimai, mitologija, kad žiūrovai galėtų tyrinėti santykį tarp savęs ir dvasinio, aukštesnio „aš“, Dievo. Iš tos jungties įvyksta kulminacija – džiaugsmingas šokis, kuris yra labai techniškas. Kaip teigia pati atlikėja, indiškuose šokiuose yra labai daug laisvės žaidimui, tyrinėjimui, įvairių stilių jungčiai. Tačiau kauniečiams pristatytoje programoje pademonstruotas klasikinis indiškas šokis, kuris yra atliekamas pagal nustatytus kanonus, taisykles, kurių išmanymas atskleidžia šokėjo profesionalumą.
Klasikiniai indiški šokiai gimė prieš daugiau nei 2000 m. ir yra kildinami iš ceremoninių, apeiginių šokių. Kaip pasakoja Lina Koreivaitė, šokėjas ir jo atliekamas šokis būdavo tam tikrų ritualų dalis: „Yra manoma, kad dievams reikia paaukoti ne tik maistą ar gėles, bet ir šokį, dainas. Tad šokėjas savo ruožtu judesį skyrė kaip duoklę, dovaną“. Tačiau tikrosios šio šokio tradicijos šaknys siekia toliau už tautinių, kultūrinių, rasinių ir net rūšinių ribų. Šie šokiai yra indų gyvenimo stilistika, tarsi piešinys, kuris atvaizduoja jų gyvenimą. Todėl šokėjai užima svarbią poziciją indų kultūroje ir turi gebėti autentiškai perteikti per tūkstančius metų suformuotą judesių ir rankų ženklų kalbą.
„Šokėjas turėtų gebėti žongliruoti Natyadharmi ir Lokadharmi aspektais. Lokadharmi yra realistiškumas. Tai – emocijos, gyvenimiškos situacijos, judesių kombinacijos. O Natyadharmi yra stilizuotas atlikimo meno aspektas – tai yra kanonai, tam tikros taisyklės, kaip emocijos turi būti atvaizduotos ir kaip kiekviena kūno dalis juda jas perteikiant. Jeigu esu liūdna, tai nėra atvaizduojama tik per veidą. Veikia visas kūnas ir per jį vaizduojama specifinė emocija. Kad šokis nebūtų sausas, į judesius reikia įnešti gyvenimo elementų, kad atsirastų ryšys tarp atlikėjo ir žiūrovo. Gebėjimas žongliruoti gyvenimu, kanonais ir taisyklėmis, tam, kad būtų perduota esmė, mintis ar istorija, ir yra šio šokio esmė“, – teigia L. Koreivaitė.
Tai, kas šiandien vadinama klasikiniu indišku šokiu yra šių gylių išraiška gimusi tam tikroje vietoje, tam tikroje kultūroje, tam tikru laiku. L. Koreivaitė teigia: „Visų Indijos regionų klasikinius šokius vienija ta pati kilmė, šaknis – jie yra paremti Natya Shastra. Natya yra teatras, Shastra yra mokslas. Natya Shastra yra tarsi žinynas, vadovėlis, kuriame aprašyta, kaip turėtų atrodyti teatro pastatas, kokie instrumentai, poezija, judesiai turėtų būti naudojami. Tuo žinynu visi stiliai remiasi. O skirtingų vietų kultūriniai elementai, jų niuansai suteikia šokiui tam tikrą prieskonį. Gali skirtis judesių atlikimo maniera, bet šaknis, prigimtis yra ta pati“.
Kaip jau minėta, „Romuvoje“ pristatytą llasikinio indiškų šokių teatro programą sudarė septyni šokiai ir įvadinis kūrinys – scenos pašventinimas, nusilenkimas dievams, mokytojams, muzikantams ir žiūrovams. Programa pasižymėjo aiškia ir tolygia struktūra – vakarą pradėjo ir bagė kūriniai/ritualai, kurių metu atiduota pagarba šokio meną globojančiam dievui – kosminiam šokėjui Nataradžai prie aukuro su žiedlapiais. Tarp jų buvo rodomi klasikinio indiško šokio repertuaro kūriniai bei pora pačios atlikėjos choreografuotų šokių. Beveik trijų valandų renginyje, skambant autentiškai klasikinei indiškai muzikai ir dainoms, buvo galima susipažinti su indiško šokio teatro imantrumu.
Kiekvieną šokį balsu pristatė pati šokėja, ir žiūrovus kelionę į klasikinių indiškų šokių šventyklą lydėjo trumpi, tačiau išsamūs ir aiškūs šokių bei vaizduojamų istorijų aprašymai. Stebint šiuos kompleksiškus kūrinius buvo juntama jų ritualinė bei kultūrinė reikšmė. Kaip buvo pasakojama renginio metu, ištisi pasauliai kuriami ir naikinami šokiu (šią idėją palaikė ir Karlas Saganas, žymus amerikiečių astronomas ir astrofizikas, brėžęs paraleles tarp kosmiškojo šokėjo dievo Nataradžos šokio ir subatominių dalelių kosminio „aš“, kuriame telpa masė, erdvė ir laikas).
Šokis Indijoje apima visus menus, todėl šokėjo techniniai gebėjimai yra itin svarbūs siekiant perteikti šių šokių galią ir įtaką. Jie ne tik perteikia istorijas, bet jų metu atiduodama duoklė dievams. Tuo tarpu šokėjui tenka pareiga perteikti per tūkstančius metų suformuotą judesių, gestų, pozų ir mimikų žodyną, bei gebėti jį atlikti pagal sudėtingą ir daugiasluoksnį muzikinį ritmą.
L. Koreivaitės atlikti šokiai parodo jos profesionalų pasiruošimą, techninius įgūdžius bei didžiulį susikaupimą atliekant sudėtingus, kiekvieną kūno dalį pajungiančius judesius. Kiekviena šokio akimirka jungia skirtingų kūno dalių judesius į vieną paveikslą, o šokį sudaro šimtai tokių gestų, pozų ir mimikų junginių. Kiekvienas muzikos garsas atvaizduoja skirtingą judesių paveikslą, tad šokėjai vienu metu teko kurti vizualinį judesių kūrinį, perteikti istorijas iš Indų kultūros bei pataikyti į varijuojantį muzikos ritmą. Atlikėjos judesiai minimalūs, tačiau labai akcentuoti, itin tikslūs ir reikalaujantys neįprastai didelės koncentracijos bei susikaupimo. Šokėja kartu su muzikantais (Dr. Rajyashree Ramesh, Bhavana Pradyumna, Vidvan SV Giridhara, Nagpoojith BR) turi palaikyti labai glaudų ryšį, kadangi kiekvienas muzikos garsas turi idealiai sutapti su judesių paveikslu. Tačiau atrodė, jog atlikėjai tai pavyko be didelių pastangų. Kiekvienas atlikėjos veido, rankų, pirštų ir pėdų judesys turėjo aiškią prasmę ir jų jungtis kuria stilizuotą įvaizdį apie Indų kultūrą, mitologiją.
Ilgiau stebint ir analizuojant šokius galima pastebėti aiškius jų skirtumus, kuriuos pabrėžė autorės balsas ir puikiai paruoštas istorijų aprašymas, kurį kiekvienas žiūrovas turėjo su savimi. Dėl to šalia vaizdinio žiūrovas iškart gavo informaciją, leidžiančią jam suprasti kuriamas prasmes. Todėl šis vakaras buvo ne tik talentingos šokėjos debiutinis vakaras, bet ir puiki prezentacija, leidžianti panirti į indišką kultūrą, bei geriau susipažinti su autentiška klasikinių indiškų šokių specifika.
Šokio šventyklos durims užsidarius ir indiškiems ritmams nutilus, galima teigti, jog nepaisant kultūrinių skirtumų, mus visus vienija bendras, universalus žmogiškumas, kurį jungia nematomos gijos. Lina Koreivaitė solinio debiuto vakaru „Kelias“ perdavė kitokį indiškų šokių vaizdinį, nei žiūrovai įpratę matyti populiariuose serialuose – buvome supažindinti su vakariečiams neįprasta, bet įdomia ekspresijos ir komunikacijos forma.
„Šių šokių pagalba galima daug ką išmokti, pasiimti su savimi. Yra tokia mintis iš žinyno apie teatro mokslą (Natya Shastra), kur teigiama, kad šiame šokyje kiekvienas randa tai, ko ieško: kas ieško prabangos, mūsų šokyje ras puošnius kostiumus ir įmantrias detales, kas ieško meilės, ras šokyje meilės istorijas, kuris ieško stiprybės, ją taip pat ras. Kiekvienas gali susikurti individualų, autentišką santykį su šiuo šokiu“, – teigia L. Koreivaitė. Būtent tai pavyko patirti šiuo atlikėjos keliu ėjusiems žiūrovams.
