1764 m. lapkričio 25 d., Varšuvos Šv. Jono katedroje buvo karūnuotas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1732-1798) – paskutinis Abiejų Tautų Respublikos valdovas.
Šis laikotarpis buvo nelengvas pačiam valdovui ir tragiškas valstybei dėl nuolat jaučiamos sunkios Rusijos rankos. S. A. Poniatovskis buvo Rusijos imperatorės Jekaterinos II (1729-1796) favoritas, į sostą išrinktas jos spaudimu ir Rusijos diplomatu palaikymu.
Visgi, nepaisant nuolatinio Rusijos (kartu su Prūsija ir Austrija) spaudimo ir siekių išjudinti Abiejų Tautų Respublikos pamatus, valdovas stengėsi vykdyti reformas ir stiprinti sunkius laikus išgyvenančią valstybę.
Valdovas skatino manufaktūrų steigimą, globojo menininkus ir buvo didis mecenatas, Varšuvoje įsteigė garsiąją kadetų mokyklą, aktyviai dalyvavo rengiant 1791 m. Gegužės 3-osios Konstituciją ir rėmė Ketverių metų Seimo reformas. Skatino dvarininkus pertvarkyti savo ūkius, kurti dvarų pramonę, ir atsisukti į Vakarų Europos rinkas. Taip dvaruose pradėjo rasti popieriaus ir stiklo dirbtuvės, drobės audimo ir balinimo įmonės. Įvykdyta ir daugiau ūkio ir finansų reformų, pagyvinusių Abiejų Tautų Respublikos ekonominį gyvenimą. Buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė. Nepaisant valstybės padalijimų, 1772-1790 m. laikotarpyje gyventojų skaičius išaugo nuo 6,5 iki 9 milijonų.
Priešindamasis Rusijos spaudimui, 1767 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas atmetė reikalavimą suteikti bajorams stačiatikiams ir protestantams lygias su katalikais teises politines teises valstybėje. Galiausiai tokios teisės buvo suteiktos ir Jekaterina II buvo pripažinta laiduojanti Respublikos vidaus politinės santvarkos išsaugojimą. Taip buvo apribotas valstybės suverenitetas ir ji tapo priklausoma nuo Rusijos.
Respublikos bajorai būrėsi į konfederacijas, turėjusias kovoti su prorusiškomis konfederacijomis ir įtakomis. Jose dalyvavo ir rėmė tokie iškilūs veikėjai kaip Mykolas Jonas Pacas, Juozapas Kazimieras Oginskis, Karolis Stanislovas Radvila. Nesulaukus pagalbos iš užsienio, konfederatai negalėjo atsilaikyti prieš Rusijos kariuomenę.
1773 m. buvo įkurta Edukacinė komisija – pirmoji švietimo ministerija pasaulyje, turėjusi mokytis mokslu ir mokymu, supasaulietinti (švietimo monopolis buvo atimtas iš jėzuitų) ir modernizuoti turinį. Komisija pradėjo reformuoti pradinę mokyklą, mokyti vaikus gimtąja kalba ir po kelių metų vien Vilniaus vyskupystėje jų buvo per tris šimtus.
1775 m. buvo įgyvendinta valstybės valdymo reforma ir įkurta Nuolatinė taryba, kontroliavusi penkis departamentus: Karo, Iždo, Užsienio politikos, Policijos ir Teisingumo. Edukacinė komisija ir Nuolatinė taryba buvo pirmaisiais visos Abiejų Tautų Respublikos vykdomosios valdžios organais. Nors ir reforminė, Nuolatinė taryba buvo įkurta Jekaterinos II iniciatyva ir per pirmininkaujantį tarybai valdovą Rusija taip pat bandė daryti įtaką Respublikos valdymui.
1772, 1793 ir 1795 m. Rusijos, Austrijos ir Prūsijos vykdyti padalijimai buvo galingų kaimynių peiliai, suduriami į Abiejų Tautų Respublikos kūną. 1794 m. sukilimas prieš Rusijos įtaką ir valstybės buvo paskutinis bandymas keisti padėtį ir valdovas rėmė nuosaikius sukilėlius. Deja, Rusijai pavyko sukilimą numalšinti ir tai buvo valstybės galas.
1795 m. spalio 24 d. Rusija, Austrija ir Prūsija Peterburge pasirašė konvenciją dėl trečiojo Respublikos padalijimo. Stanislovas Augustas buvo ištremtas į Gardiną, o po Jekaterinos II mirties garbės kalinys išvežtas į Rusiją, kur gyveno gaudamas kuklią pensiją. Pensija buvo itin kukli ir S. A. Poniatovskis mirė turėdamas daugybę skolų.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugomas štai toks dailininkės Lauros Šlapelienės XX a. I p. tapytas 90×70 cm dydžio valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio portretas.
