Pauliaus Prievelio ir Ugnės Kavaliauskaitės profesiniai keliai susikirto 2021 metais, Airos Naginevičiūtės spektaklio „Alkis“ kūrybiniame procese, kurio metu susidraugavę šokėjai nutarė ateityje dar susitikti kūryboje, tik šį kartą – kaip choreografai. Tris metus užtrukęs idėjų generavimo, medžiagos rinkimo bei judesio tyrinėjimo procesas kulminaciją pasieks šių metų lapkričio mėnesį – „Sauliaus ir Alex šokis“ bus pristatytas Vilniuje, Kaune, Rokiškyje bei Ariogaloje. Ta proga su Ugne ir Pauliumi kalbamės apie jų kūrybinį kelią, įkvėpimus ir tuštumos idėją.
„Sauliaus ir Alex šokio“ aprašymas žada šokio spektaklį, paremtą skirtingų būsenų paieškomis, jausmų ir sąmonės tyrinėjimais, kuriuos apibendrina vidinės erdvės tema. Kaip jums kilo spektaklio idėja?
Paulius: Kai perskaičiau Ali Sundermier straipsnį apie tai, jog žmogaus kūne yra 99.9999999 procentai tuščios erdvės, įsivaizdavau tokį gyvį, traukiantį ir sugeriantį erdvę į save, tarsi norintį ją užpildyti. Kai šia idėja pasidalinau su Ugne, ji iškart susidomėjo. Vėliau pirmoji kūrybinė stotelė buvo kuomet kartu dalyvavome šokio tyrinjėjimo platformoje „Bitės“, kur ir turėjome galimybę tyrinėti ir vystyti šią idėją. Pradėjome ieškoti literatūros šaltinių šia tema, diskutavome su vaizdo ir garso menininkais, o taip pat ir mokslininkais tam, kad suprastume, kaip kitų sričių atstovai supranta tuščią erdvę.
Ugnė: „Bitėse“ turėjome laisvę ieškoti ir atrasti pagrindinę temos gyslelę. Bet aš vis tiek galvoju kur yra projekto įgyvendinimo riba? Idėjos, susidūrusios su realybe keičiasi, o šis susidūrimas yra neišvengiamas. Manau, kad vidinė erdvė ir tuštuma, kurią analizavome bičių platformoje transformavosi į choreografinius elementus, scenografinius sprendimus. Abstrakti tema įgavo tam tikras formas, iš kurių mes nulipdėme spektaklį.
Paulius: Dabar reflektuojant manau, kad Saulius ir Alex – tai vidiniai archetipai, mūsų sąmonės ir pasąmonės dalys, subtiliai atspindinčios emocijas ir vidinius asmens potyrius. Jie yra tarsi nematomos, bet juntamos būtybės, kurios veikia scenoje kartu su mūsų kūnais. Tai tarsi dalis manęs ir dalis erdvės kurioje esame.
Kas yra vidinė erdvė ir ar jos tyrinėjimas yra panašus į psichoterapiją? O gal čia kalbėsime ne tik apie emocijas?
Paulius: Po „Bičių“ platformos supratome, kad kalbėdami apie vidinę erdvę, mes kalbame apie būseną, kuri kiekvienam žmogui yra skirtinga. Laikui bėgant ši idėja įgavo struktūrą, choreografinius elementus, o kartu atsirado savęs tyrinėjimas per tai, kaip jautiesi santykyje su aplinka, savimi, objektais ir daiktais. Kuriant eskizą, terapinių elementų buvo gana daug, nors stengėmės ne tiek paleisti tai, kas slypi viduje, kiek įvardinti, kas tai galėtų būti. Dabar atradimai transformavosi į tam tikrus modelius.
Ugnė: Vidinę erdvę mes įvardijome kaip „state of mind”, kuri yra nepastovi, nuolat besikeičianti, individuali būsena. Pradžioje buvo ir smalsu, ir tuo pačiu sudėtinga tyrinėti tokią abstraktybę. Panirimas į idėjos siūlomus eksperimentinius vingius tikrai turėjo psichoterapinį poveikį, kuris padėjo mums su Pauliumi susibalansuoti, įsisukti į vieną kūrybos orbitą.
Kada supratote, kad abu kalbate apie tą pačią būseną?
Ugnė: Nuo rugsėjo mėnesio, kai pradėjome repeticijas, dažnai būdavo taip, kad girdžiu, ką Paulius kalba, išsakau savo mintis, ir nors atrodo, kad kalbame apie tą patį, šiek tiek prasilenkiame. Sugrįžimas prie pradinės idėjos buvo svarbus tam, kad rastume bendrą kelią.
Paulius: Šiuo klausimu daug padėjo mūsų kompozitorius Vladas Dieninis. Turėdamas analitinį mąstymą, jis klausydavosi mūsų diskusijų ir padėdavo rasti bendrus susikirtimo taškus, išsakydamas mintis, kurios apimdavo mūsų abiejų idėjas.
Ugnė: Svarsčiau, jog galbūt mūsų tuštumos susitinka ten, kur suprantame, kad kiekvienas jas suvokiame skirtingai. Tai nuolatinis procesas, o išvados išryškėja tik vėliau. Tuštuma yra pilna visko, todėl ir mūsų kūrybinis procesas yra pilnas įvairiausių patirčių.
Kaip per tris metus nuo idėjos užsimezgimo iki galutinio spektaklio varianto jūsų kūrybos procese kito vidinės erdvės suvokimas?
Paulius: Kūrybiniame procese ne kartą grįždavome prie pirmųjų užrašų ir pokalbių su kitais menininkais. Stebėjome, kaip mūsų procesas dera su ankstesnėmis mintimis ir pastabomis. Tokiu būdu sekėme, kaip kitaip patys suvokiame šią temą.
Ugnė: Pradėjome nuo patyriminės pusės, nes mums buvo svarbu išanalizuoti bei suprasti, kaip patys suvokiame ir jaučiame temą. Vėliau, spektaklio kūrimo eigoje jau išryškėjo poreikis įkūnyti, labiau įforminti pradines patyrimines idėjas. Iš tiesų padarėme puikų sprendimą pakviesdami kompozitorių Vladą Dieninį į savo komandą. Kompozitoriaus pastabumas, garsinis meistriškumas, taip pat ir patirtis šokio sferoje, įkvėpė mus naujoms garso ir judesio saitų paieškoms. Aš asmeniškai su Vladu esu daug dirbusi dar nuo akademijos laikų, tad buvau įsitikinusi, kad jis bus atviras pasinerti kartu su mumis į kosmines orbitas ir elektronų paieškas.
Ugne, kaip manai, koks buvo tavo indėlis kaip choreografės, kuriant „Sauliaus ir Alex” šokį? Kaip sekėsi bendradarbiauti su Pauliumi, dirbant prie šio projekto?
Ugnė: Aš pastaruosius tris metus dirbau Italijoje, todėl Lietuvoje apie mane mažai kas žino. Tęsdama intensyvius mokymus Compagnia Petrillo Danza programoje, tuo pat metu dirbau šokio trupėse Compagnia Petrillo danza, Twain centro produzione danza ir Anonima Teatri. Šių teatrų kuriamuose spektakliuose dominuoja teatrališkumas, atletiška fizinė išraiška bei fizinis teatras. Nors ir teko dalyvauti kurybiniuose procesuose bei nemažai prisidėti prie choreografijos, ypač kuriant solo darbuos, ten dirbau daugiau kaip atlikėja nei kūrėja. Sauliaus ir Alex spektaklio kūrimas atvėrė visai kitą sferą. Čia abu su Pauliumi esame bendrakūrėjai choreografai, atlikėjai, organizatoriai, tikri chameleonai. Kuriant dviese yra labai svarbi komunikacija, turiu turėti neįprastai didelį pastabumą šiam momentui – tam, kas vyksta dabar, kaip išsakau savo mintis, nes dirbant su kitais tą reikia daryti labai atsakingai ir tikslingai.
Kokią patirtį sukaupei per tą laiką Italijoje?
Ugnė: Sakyčiau, kad mano išvažiavimas į Italiją buvo geriausias sprendimas kaip šokėjos, nes būdama ten patyriau tikrai sunkią kasdienybę, kupiną naujų fizinių, teatrinių, asmeninių patirčių bei iššūkių. Jų dėka dabar jaučiu, kad galiu geriau save fiziškai įprasminti scenoje. Tuo pačiu jaučiu didesnę psichologinę ramybę ir pasitikėjimą ne tik savimi, bet ir šokio bendruomene tiek Italijoje, tiek ir Lietuvoje. Šis pasitikėjimas suteikia man dar didesnę stiprybę ir motyvaciją naudoti sukauptas patirtis, pritaikyti jas kūrybiniame procese. Taip pat man labai smagu, jog savo pirmąją didesnio formato choreografinį darbą galiu parodyti Lietuvoje.
Paulius: Galiu tik patvirtinti, kad Ugnės indėlis yra labai svarbus. Ji atsineša fizinio teatro patirtį, kurią jį įgavo Italijoje, o Lietuvoje fizinis teatras nėra toks veiklus. Jos priėjimas yra intriguojantis ne tik žiūrovui, bet ir pačiam kūrėjui. Mes dažnai nueiname į konceptualumą šokio lauke, kas yra gerai, bet svarbu nepamiršti, kad yra ir fizinis bei emocinis lygmenys.
Ugnė: Kalbant apie emocijas, galima tai įsivaizduoti tiesmukai, tarsi turėtume juoktis ar verkti, tačiau pats kūnas jau savaime yra kupinas ekspresijos, ir nereikia to papildomai dramatizuoti, o tik leisti tam įvykti, nebijoti paleisti. Kaip Paulius minėjo, Lietuvoje fizinis teatras nėra veiklus, apart aktorių, kurie dažnai naudoja fizinio teatro principus spektaklių paruošime, jų atlikime. Tad aš asmeniškai lietuvių kūryboje dažnai pasigendu ekspresyvumo, momentumo, kūniškai emocinio “egzorcizmo”. Nors „Sauliaus ir Alex šokis“ nėra fizinio teatro spektaklis, kūrybiniame procese stengiamės integruoti tam tikrus fizinio teatro modelius ir metodus.
O kaip manai, ką Paulius atsinešė į šį procesą?
Ugnė: Paulius, turintis nemažai patirties kaip atlikėjas, kūrėjas ir choreografas, į spektaklio kūrimo procesą bet kokiu atveju atnešė savo patirties kraitį, kuris praturtino ne tik spektaklio kūrybinį procesą, bet ir mūsų asmeninį ir profesinį santykį. Pauliaus tikslingumas, kūrybiškumas ir sveikas išprotėjimas mus atvedė iki dabartinio spektaklio paveikslo. Tad galiu tik pasidžiaugti, kad teko galimybė su juo kartu kurti.
Pauliau, pastebėjau, jog įkvėpimo semdamasis iš asmeninių patirčių ieškai to, kas būtų aktualu ir kitiems, o pasirodymus kuri ne bandydamas perteikti savo patirtį, bet tarsi ieškodamas bendražmogiško pagrindo, kuris būtų prieinamas bet kam. Ar manai, jog toks apibūdinimas atspindi tavo kūrybos braižą?
Paulius: Tame yra kažkiek tiesos. Kaip kūrėjas rūpinuosi, kad mano veikla būtų prasminga visuomenei. Jei nueisiu visiškai į savo asmeninį pasaulį, jaučiu, kad manęs niekas nesupras. Todėl ieškau būdų, kaip perteikti man svarbias temas. Galbūt tai kyla iš noro pritapti visuomenėje, nes nesijaučiu visiškai pritampantis ir dažnai esąs pakraštyje.
Ugnė: Sutikčiau su Pauliaus pastebėjimais. Mes, kaip kūrėjai, galiausiai pasirenkame tai, kas mums svarbu. Paulius turi savitą būdą, kaip perteikti savo jausmus ir patirtis kūryboje.
Ar kurdami siekiate, kad žiūrovai jus suprastų, o gal jūsų kūrybos nereikia suprasti, gal šokio spektakliai apeliuoja į kažką kitą?
Ugnė: Manau, kad visuomet būsi suprastas, jei pats jausiesi supratęs save. Jei aiškiai suvokiu, ką noriu pasakyti, ir randu tinkamą formą tai išreikšti, mano mintys turėtų pasiekti ir kitus. Vis dėlto, manau, kad supratimas nėra mūsų pagrindinė užduotis.
Paulius: Ar žiūrovas labiau pajus, analizuos, stebės, išgyvens ar klausys – tai jo paties pasirinkimas, ypač šiame darbe, nes tema yra abstrakti. Šiuo atveju laisvė interpretuoti yra labai svarbi.
Ugnė: Bet kokiu atveju būsime suprasti kaip choreografai, nes naudojame choreografinę kalbą – tai nėra improvizacija ar patyriminis šokio pasirodymas. Scenoje esame pateikę konkrečius elementus: choreografiją, scenografiją, garsą. Svarbiausia, kad mes patys turime vidinį priežastingumą ir jaučiamės savo vietoje. Tai savaime persiduoda žiūrovams. O kaip bus suprasta mūsų vidinės erdvės tema, priklauso nuo kiekvieno žiūrovo: vienam tai gali paliesti giliausius jausmus, kitam galbūt visai nepalikti įspūdžio.
Pauliaus Prievelio pavardė Lietuvos šiuolaikinio šokio lauke yra žinoma kaip šokėjo, choreografo ir mokytojo. Jo kūryba pasižymi šių dienų jauno žmogaus patirčių reflektavimu bei abstrakčių konceptų, tokių kaip tyla, tuštuma ar tankis nagrinėjimu. Šiuolaikinio šokio kalba Paulius tyrinėja skiritingas sąmonės būsenas ir kelia egzistencinius klausimus, atsakymų jiems ieškodamas sapnuose, žmonių tarpusavio santykiuose ar ryšyje su savo paties kūnu. Šokio menininko karjerą Paulius pradėjo 2013 metais ir per tą laiką sukūrė bei pristatė ne vieną šokio spektaklį, tarp kurių: 2023 metais Lietuvoje pristatytas spektaklis trims šokėjoms „Tylėjimai“, 2017 m. Bulgarijoje pristatytas šokio stand-up pasirodymas „Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas“ bei Nyderlanduose, Bulgarijoje, Italijoje bei Lietuvoje pristatytas „Tankumas“ (bendrakūryba su Teraz Now Dance Collective, Olandija).
Ugnės Kavaliauskaitės veikla šokio lauke driekiasi per kelias šalis: pristačiusi kelis solo darbus studijuodama Lietuvoje, šiuolaikinio šokio specialybės bakalaurą LMTA, Ugnė išvyko studijuoti į Tuskaniją, Italiją, šokio kompanijos Compagnia Petrillo Danza organizuojamoje programoje „SPECIFIC athletic and artistic training program for contemporary dancers“. Čia ji netrukus pradėjo dirbti kaip šokėja, aktorė Twain – Centro Produzione Danza , Anonima Teatri ir Compagnia Petrillo Danza kompanijose. Grįžus iš Italijos „Sauliaus ir Alex šokis“ bus pirmasis Ugnės choreografinis darbas, sukurtas Lietuvoje.
Spektaklio „Sauliaus ir Alex šokis“ premjera Kaune, lapkričio 24 d. 18:00 val. (Kauno miesto kameriniame teatre, bilietus platina bilietai.lt). Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
