„Užsieniečių akcija“ – Kauną ir Miuncheną saistantis Holokausto kontekstas

Kiekvienais metais lapkričio 25 dieną Kauno IX forto muziejuje minima „Užsieniečių akcija“ ir pagerbiamos jos aukos. Nacistinės Vokietijos okupacijos Lietuvoje laikotarpiu Kauno IX fortas buvo vienintelė vieta Lietuvos teritorijoje, kurioje sistemingai buvo žudomi iš užsienio atvežti žydai: 1941 metais lapkričio 25 ir 29 dienomis sušaudyti žmonės, atvežti iš Miuncheno, Berlyno, Frankfurto prie Maino, Vienos, Breslau (dab. Vroclavas), Čekoslovakijos (dab. Čekijos Respublika); 1944 metų gegužės 20 dieną – iš Drancy (Prancūzija) stovyklos. Šiame straipsnyje bus siekiama pabandyti atsakyti į kelis klausimus: kokiomis aplinkybėmis žmonės buvo ruošiami deportacijai ir kodėl paskutinę akimirką konvojus buvo nukreiptas į Kauną?

2023 metų lapkričio mėnesį Miunchene lankėsi Kauno IX forto muziejaus atstovai. Jų tikslas buvo gilinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą renkant archyvinę medžiagą, vystant bendras parodas bei atliekant istorinius tyrimus apie 1941-ųjų lapkričio 20 dieną iš Miuncheno deportuotus žydus. Susitikimai organizuoti Miuncheno dokumentacijos centre (NS-Dokumentationszentrum München), Dachau koncentracijos stovykloje (KZ-Gedenkstätte Dachau), Miuncheno žydų muziejuje (Jüdisches Museum München), Miuncheno miesto archyve (Stadtarchiv München), taip pat susitikta su Miuncheno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus atstovais. Šios institucijos atliko nemažą darbą pristatydamos visuomenei deportuotų miesto žydų istoriją. Susitikimuose surinkti duomenys padėjo praplėsti šaltinių bazę rengiant medžiagą straipsniui.

1933 metais Miunchene gyveno 735 388 žmonės, iš kurių 9005 buvo žydai. Jie vaidino svarbų kultūrinį bei ekonominį vaidmenį miesto gyvenime. Tačiau tuo pat metu Miunchenas buvo čia įkurtos nacionalsocialistų partijos centras. Dėl šios priežasties Miuncheno žydai nacių režimo metais buvo ypač aktyviai persekiojami. Didelė dalis jų dėl patiriamo spaudimo emigravo: nuo 1933 metų kovo iki 1938 metų gegužės iš miesto išvyko 3574 žydai, iš jų 3130 – į užsienį. Per 1938-ųjų lapkričio 9–10 dienomis vykusį Krištolinės nakties pogromą buvo sudeginta sinagoga ir žydų biblioteka, nukentėjo daug žydų įmonių, namų ir įstaigų. Apie 1000 žydų vyrų buvo suimti ir išsiųsti į Dachau. Kitą dieną savivaldybės valdžia paspartino arijonizacijos procesą. Žydų nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuojamas. 1941-ųjų pavasarį žydų bendruomenė būsto netekusiems žydams savo lėšomis įrengė daugiau nei 14 tūkstančių kv. metrų ploto stovyklą Milbertshofeno rajone.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui vienas nacistinės Vokietijos politinės valdžios tikslų buvo „evakuoti“ žydus iš Vokietijos ir jos įtakoje buvusių Europos kraštų į užimtas Rytų Europos teritorijas. Ten žmonės turėjo būti išnaudojami pagal didelio masto priverstinio darbo programas. Plano įgyvendinimas buvo sustabdytas 1941 metų rugpjūčio mėnesį, iki kol, pasak reichkanslerio Adolfo Hitlerio, bus pasiekta pergalė kare, o SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio aplinka pasiūlė nedelsiant organizuoti deportacijas. Tačiau jau po mėnesio sprendimas buvo pakeistas ir pirmoji deportacija iš „senosios Vokietijos“ žemių vykdyta 1941-ųjų spalio 15 dieną, kai į Lodzę (Lenkija) buvo išvežta apie 20 tūkstančių žydų iš Miuncheno, Berlyno, Kelno, Frankfurto prie Maino, Hamburgo, Diuseldorfo, Vienos ir Prahos. Būtina paminėti, kad per deportaciją tautinė neapykanta buvo nukreipta ir prieš romus – 5 tūkstančiai jų buvo išvežti iš Burgenlando (Austrijos federacinė teritorija).

Miunchene deportacijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Johanas Pheufferis, kuriam netrukus buvo duoti nauji nurodymai dėl deportacijų pratęsimo. J. Pheufferis iš karto perdavė įsakymą religinės žydų bendruomenės tarybai, kad ši privalo pateikti 1000 žmonių sąrašą naujai deportacijai. Tai buvo didžiulis psichologinis spaudimas, kėlęs tarp žydų daugybę prieštaravimų. Vienas nacių pareigūnų tikslų buvo sukelti vidinius bendruomenės nesutarimus, siekiant palengvinti nuoseklų jos naikinimą. Žydų kilmės gydytojas Julius Spanier, dalyvavęs sudarant sąrašą ir tikrinant atrenkamųjų sveikatos būklę, prisiminimuose rašo: „Tokių sąrašų sudarymas priklausė ir nuo emocinių momentų. Tarybai tikrai nebuvo lengva paskirti žmones šiems pervežimams. Nei vienas iš mūsų nežinojo, kur jie bus išvežti ir kas su jais nutiks. Tuo metu taryba nesuvokė, kad sudarinėdami žmonių sąrašus nulemia jų mirtį“.

Nuo 1941-ųjų lapkričio mėnesio Milbertshofeno stovykla tapo žydų deportacijų surinkimo centru. Dalis deportacijai atrinktų žmonių prieš kelias dienas autobusais buvo atvežami iš mieste buvusių gyvenamųjų vietų, kiti – likus dienai. Atvežtuosius į stovyklą „evakuacijai“ nuodugniai patikrindavo atliekant kratą. Vertingi daiktai (papuošalai, laikrodžiai, pinigai, fotoaparatai ir pan.) buvo konfiskuojami valstybės reikmėms. Kiekvienam leista su savimi pasiimti 50 kg bagažo, taip sudarant apgaulingą įspūdį, kad naujoje vietoje jiems reikės susikurti buitį, dirbti tam tikrą darbą ir tęsti gyvenimą… Nacistinei valdžiai nesinorėjo sukelti neramumų ir vietiniams gyventojams atskleisti planuojamą žiaurią jų kaimynų lemtį. Itin ciniškai gali atrodyti reikalavimas kiekvienam deportuojamam asmeniui susimokėti 50 reichsmarkių už kelionės traukiniu bilietą.

Ankstyvą 1941-ųjų lapkričio 20-osios rytą beveik 1000 žydų kolona penkiolikos minučių kelią pėsčiomis buvo varoma nuo stovyklos iki Milbertshofeno geležinkelio stoties. Procesui vadovavo SS šturmbanfiureris Hansas Vagneris. Tik tą pačią dieną jis gavo nurodymą iš SS hauptšturmfiurerio J. Pheufferio pakeisti traukinio maršruto tikslą iš Rygos į Kauną. Paskirties vieta buvo pakeista, nes sužinota apie Rygos geto perpildymą ir Salaspilio masinių žudynių vietos „per didelį užimtumą“. Kaune buvo didelis žydų getas, kuriame jau 1941 metų spalio 28–29 dienomis buvo įvykdytas, anot SS A operatyvinės grupės naikinimo būrio vado Karlo Jegerio ataskaitos, „perteklinių žydų išvalymas iš geto“, tad preliminariai manyta, kad galima atrasti vietos deportuojamiesiems apgyvendinti, kol bus nuspręstas tolesnis jų likimas. Pasak istoriko prof. Peterio Longericho, nėra šaltinių, įrodančių, kad 1941 metų spalio–lapkričio mėnesiais buvo priimtas visuotinas įsakymas žudyti iš Vokietijos žemių deportuojamus žydus, o Baltijos valstybėse vykdyti iš Vakarų atvežtųjų šaudymai buvo vien tik vietos SS vadovybės iniciatyvos pasireiškimas be centrinės Berlyno valdžios žinios. Hipotezę, kad deportacijos vykdytos be tikslo sunaikinti žmones, patvirtina faktas, jog anksčiau iš Vokietijos į Lodzę ir Minską išvežti žmonės iš karto nebuvo šaudomi, o Rygoje vykdytos žudynės sustabdytos 1941-ųjų gruodžio mėnesį.

Taip pat nederėtų atmesti minties, kad galimai Miuncheno SS vadovybė nebuvo gerai informuota apie dalies Kauno geto pastatų sudeginimą 1941 metų spalio 4 dieną per „Mažąją akciją“ ir gyvenamojo ploto stygių. Vietos SS vadovybė po „Didžiosios akcijos“ (9200 aukų) jau buvo įsitikinusi didelio masto žudynių organizavimo ir vykdymo potencialu, tad galima daryti prielaidą, kad „netikėtus rūpesčius“ norėta išspręsti kuo greičiau ir tuo pačiu ataskaitose centrinei valdžiai parodyti ideologinį stropumą imantis iniciatyvos.

Miuncheno SS vado Karlo von Ebersteino nurodymu ešeloną iki pat paskirties vietos buvo deleguota saugoti Miuncheno SS dvylikos karių ir karininkių apsaugos komandai. Traukinys Kauną pasiekė po trijų dienų varginančios kelionės – lapkričio 22-osios (šeštadienio) vakarą. Raporte konvojaus apsaugos komandos karininkas apibendrindamas įvardijo kelionę kaip „ramią“: pagrindinis deportuojamųjų nepasitenkinimas buvo tik dėl nepakankamo aprūpinimo geriamuoju vandeniu.

Tik atvykusius žmones pėsčiomis varė iš Kauno geležinkelio stoties į IX fortą maždaug 10 kilometrų. Stotyje konvojų perėmė Kaune dislokuoti SS pareigūnai, o traukinio apsaugos SS komanda buvo palydėta į nakvynės vietą. Galimai ir nuo pačių kelionėje dalyvavusių SS pareigūnų buvo bandyta nuslėpti numatytą jų kraštiečių žydų likimą. Atvarytieji į IX fortą buvo laikomi didžiajame kieme, apjuostame septynių metrų aukščio raudono mūro siena su spygliuota viela viršuje. Ten jau buvo prieš porą dienų atvežtų beveik 1000 žydų iš Berlyno. Netrukus atvyko konvojus su žydais iš Frankfurto prie Maino. Forte buvo sutelkta beveik 3 tūkstančių žmonių. Laukimas tęsėsi neilgai: 1941 metų lapkričio 25 dieną į fortą atvyko kelios dešimtys SS specialiosios grupės (Einsatzkommando 3) karių bei karininkų, taip pat Tautinio darbo apsaugos 1-ojo bataliono 3-ios kuopos kariai. Masinių žudynių lauke į vakarus nuo forto jau buvo parengtos kelios apie 200 metrų ilgio duobės. Iš Vokietijos atvežtų žydų grupės, kurias sudarė po maždaug 80 žmonių, organizuotai buvo vedamos mirties keliu: iš forto kiemo į žudynių vietą. Sušaudžius vieną grupę, vedama kita. Ant nužudytųjų buvo užberiama negesintų kalkių, skirtų paspartinti kūnų irimą.

„Užsieniečių akcijos“ metu prieš sušaudymą žmonės nebuvo išrengiami – šaudyti su viršutiniais rūbais. Tai išskirtinis atvejis, lyginant su iki tol forte vykusiomis žudynėmis. Operatyvumo ir laiko stokos veiksnius galima būtų atmesti, nes beveik prieš mėnesį buvo įvykdyta „Didžioji akcija“, per kurią sušaudyta 9200 žmonių. Per šią egzekuciją buvo nurodyta nusirengti, taip siekiant pažeminti aukas. Tad kalbant apie priežastis, galima spėti, jog iš „senosios Vokietijos“ žemių atvežti žydai galimai buvo „savesni“ ir neleista jų niekinti prieš atliekant „pragmatiškąjį formalumą“. Svarstyti, ar tai nors kiek guodė aukas, tikrai neverta, nes šaudyta šeimomis, kas kėlė begalinį dvasinį skausmą laukiantiems savo eilės…

Kodėl deportuotieji ateities atžvilgiu buvo viltingai nusiteikę iki pat žudynių pradžios? Iš viso iš Miuncheno Milbertshofeno stovyklos nuo 1941-ųjų lapkričio 20 dienos iki 1945 metų vasario 23 dienos Rytų kryptimi buvo išsiųsti 44 konvojai, tačiau į Kauną vykęs buvo pirmasis ir vienintelis. Taip pat jis buvo masiškiausias – jame buvo 1000 žmonių iš visų 3666 deportuotųjų. Sistemingo žydų žudynių precedento nebuvimas vietiniame kontekste ir informacijos stoka apie procesus Rytų Europoje, įgavusius bauginantį pagreitį, neleido susidaryti įspūdžio apie padėties rimtumą. Dauguma žydų jau buvo išgyvenę persikėlimo ir gyvenimo Milbertshofeno stovykloje patirtį, tad galima bandyti suprasti jų viltį, jog tariamai yra perkeliami į priverčiamojo darbo stovyklą Rytuose. Taip pat ramybės teikė sąlyginai geras SS pareigūnų elgesys tiek ruošiant konvojų, tiek konvojavimo metu. Traukinio vagonai buvo patogūs ir iki tol (greičiausiai ir po to) naudoti civilinio susisiekimo reikmėms. Kita gudrybė – leisti keleiviams pasiimti po 50 kg bagažo ir įsigyti traukinio bilietą – buvo dar viena priežastis rastis ramybei. Kadangi atrinktieji buvo vežami su savo šeimų nariais, tai dar labiau panašėjo į tariamą „evakuaciją“. Tačiau esminis veiksnys buvo „kaltės“ ir atskirties nuo savos valstybės bei pilietinių teisių praradimo nesuvokimas (ir nenoras suvokti). Dauguma deportaciją priėmė kaip tremties aktą ir puoselėjo viltį grįžti į namus, kai karas pasibaigs nacistinės Vokietijos pralaimėjimu.

Nacistinė Vokietija iš tiesų pralaimėjo karą, tačiau labai mažai liko turėjusių viltį žmonių, kurie pasidžiaugtų ne tiek karo baigtimi, kiek ramios kasdienybės sugrįžimu ir galimybe kurti ateitį. Totalitarinių režimų aukų atminimo puoselėjimas yra moralinė pareiga, kurią turi jausti kiekvienas Vakarų civilizacijos vertybes puoselėjančios visuomenės narys.